Pokalbiai su Bidenu Kremliaus neatgrasė: jau viešai braižo Baltijos šalių okupacijos planus

Nuoseklus įtampos didinimas iš Kremliaus pastarosiomis savaitėmis jau padarė tai, ko mažų mažiausiai siekė Rusija: atkreipė Vakarų dėmesį – apie galimą konfliktą su Maskva dabar kalbama nuo Vilniaus iki Vašingtono.

Prie Ukrainos sienų tebetelkiamos Rusijos karinės pajėgos toliau plūsta į naujas, laikinas bazes, kurios nepritaikytos ilgam žiemojimui. Vaizdai, kaip geležinkeliais gabenama ir prie stotelių pasienyje su Ukraina čia pat iškraunama karinė technika – nuo šarvuočių, tankų iš tolimiausių Rusijos kampelių ir elitinių, „gvardijos“ titulą turinčių sausumos pajėgų dalinių iki toliašaudės artilerijos jau tapo kone kasdienybe.

Tuo pat metu Rusija pasitelkė vis ugningesnę retoriką, kurioje netrūksta ultimatumų bei dingsčių pradėti didelio masto karinį konfliktą.

Ir Jei Joe Bidenas savo skambučiu V. Putinui, o vėliau ir Bukarešto 9-ukui – devynių Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos lyderiams dar turėjo vilčių sumažinti įtampą, pamėginti atgrasyti Rusiją, nuraminti Ukrainą, įtvirtinti paramą Baltijos šalims ir svarbiausia – deeskaluoti situaciją, tai šie tikslai, bent jau kol kas, panašu, nėra pasiekti: Rusijos pajėgos nesitraukia, o JAV
suintensyvino stebėseną Ukrainoje ir Baltijos šalyse žvalgybiniais pajėgumais.

Be to, dėl J. Bideno skambučių bei komentarų kilo nemažai kritiškų klausimų: viešai Lietuva ir kitos arčiau Rusijos esančios NATO narės remia Vašingtoną, akcentuoja vienybę.

Tačiau privačiai ir ne tik išsakoma daug abejonių dėl JAV pasirinktos taktikos – kalbėtis su V. Putinu, kalbėtis keistais formatais – mažomis ir didelėmis NATO šalimis atskirai, o ne bendru Aljanso sutarimu.

Ženklų, kad Rusija

būtų linkusi siekti kompromisų nesimato. Dar daugiau, Rusija jau pateikė ypač įžūlius reikalavimus, puikiai suprasdama, NATO juos atmes. Tad kas toliau? Ar pesimistinis scenarijus neišvengiamas?

Kodėl nekalba NATO formatu?

Kad tai yra realu, kad yra labai daug požymių, jog „gali išsipildyti ir pats blogiausias scenarijus – karinė intervencija į suverenios, nepriklausomos valstybės teritoriją“ po pokalbio su J. Bidenu pripažino ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

Kol Lietuvoje didesnis dėmesys sutelktas į skandalą dėl „Belaruskali“ trąšų ir ministrų atsakomybės, dvejose iš eilės spaudos konferencijose prezidentūra ne šiaip leido suprasti, kad padėtis yra labai rimta, bet ir užuominomis išreiškė Lietuvos bei kitų regiono šalių signalizuojamą nerimą dėl J. Bideno pasirinkto krizės sprendimo būdo.

„Putinas yra pokalbio su Bidenu laimėtojas. Skandalinga, kad jis kviečiamas spręsti Rytų Europos likimą su „dideliais vaikinais“. Bidenas ant sidabrinės lėkštutės Putinui pateikė tai, ko jis nori“, – nusivylimo neslėpė buvęs Estijos kariuomenės vadas, europarlamentaras Riho Terrasas.

„Pažymėjau, kad šiomis aplinkybėmis demonstruotume vienybę, kad negali būti net kalbos apie mus, be mūsų – apie Baltijos šalis be jų pačių dalyvavimo, todėl skaidriausias formatas yra NATO“, – prieš tai diplomatiškai patikinęs, kad J. Bidenas imasi „reikiamos lyderystės“ pareiškė G. Nausėda, pažymėjęs, kad karinės agresijos atveju Lietuva sulauktų JAV pajėgų pastiprinimo.

„J. Bidenas užtikrino, kad nieko nebus sprendžiama be mūsų, t.y. sakė, kad „nieko apie jus, nieko be jūsų“.

Todėl jis ir norėjo pasikalbėti su Bukarešto 9-uko šalimis.

Manome, kad geriausia kalbėtis NATO formate, bet yra kaip yra“, – prieš tai taip pat pažymėjo prezidento patarėja Asta Skaisgirytė, paklausta ar prezidentui buvo aišku ir ramu dėl J. Bideno konsultacijų formato pasirinktinai su V. Putinu, tada su Bukarešto 9-uku bei vėl atskirai – su didžiosiomis NATO šalimis, taip ignoruojant įprastas bendras konsultacijas Aljanse.

Panašius signalus po J. Bideno ir V. Putino siuntė ir daugiau regiono valstybių esamų ir buvusių politikų, diplomatų bei kitų pareigūnų. Pagrindo tokiam nerimui išties pakanka, juo labiau, kad kremlius pastaruoju metu vis aiškiau komunikuoja savo siekius.

Iš pradžių V. Putinas, o tada ir Rusijos užsienio reikalų ministerija pateikė įsakmių reikalavimų rinkinį: ne šiaip NATO plėtros į Rytus, bet ir Aljanso karinės infrastruktūros bei pajėgumų plėtros „su Rusija besiribojančiose teritorijose“, t. y. Baltijos šalyse, stabdymas.

O tada Rusijos Užsienio reikalų ministerija dar ir nedviprasmiškai sukonkretino savo ultimatumus: oficialiai atšaukti 2008-aisiais Bukarešte duotus kvietimus Ukrainai ir Sakartvelui stoti į NATO, o Aljansui – atsisakyti pratybų su „Rusija besiribojančiose teritorijose“.

Kitaip sakant, Rusija gali be išankstinio perspėjimo arba meluodama apie tikruosius skaičius pasienyje su Aljanso narėmis rengti milžiniškas ir invaziją į Baltijos šalis imituojančias pratybas, tokias, kaip „Zapad“, o NATO to daryti negalėtų. Mainais NATO gali tikėtis tik dialogo su Rusija atnaujinimo ir galbūt įtampos sumažėjimo.

Informacinis desantas jau atvyko

Tokia dūmų uždanga, net jei ir nerezultatyvi, turint omeny, kad Aljansas negali leisti Rusijai diktuoti narystės sąlygų ar juo labiau įsipareigoti nutraukti pratybas, vis dėlto, regis, davė pirmuosius rezultatus: J. Bidenas viešai atmetė vienašališkos tiesioginės karinės pagalbos Ukrainai variantą ir dar daugiau – suteikė Rusijai tam tikrų manevravimo svertų, pavyzdžiui, antrą kartą šiemet pristabdė karinės pagalbos Ukrainai tiekimą.

Kita vertus, Rusija nė nemažina apsukų: užsienio šalių gynybos atašė spaudos konferenciją surengęs Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Valerijus Gerasimovas pažėrė priekaištų tiek Aljansui, tiek Ukrainai, kuri esą pažeidinėja Minsko susitarimus. Ir įspėjo: „bet kokios Ukrainos provokacijos spręsti problemas Donbase karine jėga bus baudžiamos jėga“.

Toks nesuasmenintas grasinimas – tie vienas iš suagresyvėjusios Kremliaus retorikos pavyzdžių.

Rusijos užsienio reikalų ministerija lyg tikėdamasi neigiamo NATO atsako pažymėjo, jog nesulaukus „atsakymo į Rusijos pasiūlymus dėl saugumo garantijų, Kremlius imsis visų reikiamų priemonių, įskaitant asimetrinį atsaką“ – esą nauja raketų krizė, panaši į 1962-ųjų Karibų krizę yra įmanoma.

Be to, nesusitarus dėl garantijų dabar – ko, netgi rusų diplomatų teigimu, būtų „naivu tikėtis“ esą „galima priartėti prie santykių pablogėjimo ir didelės konfrontacijos“.

Praėjusią savaitę pats V. Putinas apkaltino Ukrainą genocido vykdymu Donbase – panašios kalbos iš Kremliaus skriejo tik prieš karo veiksmus 2014-ųjų pavasarį-vasarą bei dar anksčiau – 2008-ųjų rugpjūtį Sakartvele.

Dar daugiau – nuotaikas Rusijoje, ypač galimą pasirengimą koviniams veiksmams įprastai indikuojantys Kremliaus propagandinio desanto permetimai bei agresyvios propagandinės isterijos, paruošiančios visuomenę konfliktui procesai jau prasidėjo.

Į separatistinę „Donecko liaudies respubliką“ jau atvyko karo šaukliu vadinamas „Komsomolskaja pravda“ korespondentas Dmitrijus Stešinas – ten, kur jis pasirodo, paprastai žymi būsimųjų karo veiksmų suintensyvėjimą.

„Baltijos liaudies respublikos“

O tuo metu Kremliaus propagandinėse laidose pasipylė ir daugiau užuominų apie „liaudies respublikas“ – esą tokios gali atsirasti ir Baltijos šalyse. Būtent tokią žaismingą perspektyvą pusiau juokais pateikė ledinio „Nacionalinė gynyba“ redaktorius, Rusijos armijos atsargos pulkininkas Igoris Korotčenka.

Nesėkmingai 2016-ųjų rinkimuose pasirodęs ir nacionalistine partijos „Tėvyne“ retorika trykštantis apžvalgininkas pastaruoju metu tapo ypač mėgiamu pašnekovu tiek Kremliaus, tiek Minsko režimų kontroliuojamose laidose.

Neseniai jis ėmė interviu iš Aliaksandro Lukašenkos, o propagandinėje laidoje „60 minučių“ vienu nuolatinių svečių tapęs I. Korotčenka tapo savotišku zondu – prieš A. Lukašenkai ar Kremliui paleidžiant kokį nors viešą grasinimą ar jį įgyvendinant, pasireiškia būtent jis: rugsėjį I. Korotčenka jau grasino „branduoliniais iskanderais“ Baltarusijoje, kurie būtų nukreipti prieš Baltijos šalis.

Vėliau šią idėją viešai pasigavo ir pats A. Lukašenka.

Tuo metu, kai vakaruose pasirodė Ukrainos žvalgybos ir kitais duomenimis paremti galimos Rusijos karinės agresijos prieš ukrainiečius žemėlapiai, iš vieno jų pasišaipęs I. Korotčenka laidoje „60 minučių“ ėmė paišyti savo žemėlapį.

Iš pirmo žvilgsnio tai priminė linksmą šou – tyčiodamasis iš Vakarų, ypač Baltijos šalių nerimo ir baimių dėl galimos Rusijos agresijos pulkininkas pateikė tokį scenarijų: iš pradžių surengiama elektroninė ataka – NATO radarai Baltijos šalyse tiesiog apakinami, blokuojamas bet koks ryšys.

Tada, pasinaudojus Aljanso aklumu, užimama Gotlando sala, kur leidžiasi Rusijos kariniai transporto lėktuvai, atgabenę priešlėktuvinės ir priešlaivinės gynybos sistemas – S-400 ir „Bastion“. Jų maksimalus šūvio nuotolis – apie 400 km, tad Rusija efektyviai kontroliuoja svarbiausią zoną Baltijos jūroje ir virš jos – niekas čia negali prasmukti.

Pokalbiai su Bidenu Kremliaus neatgrasė: jau viešai braižo Baltijos šalių okupacijos planus

„Tada atkertamas Suvalkų koridorius – iš Kaliningrado ir Baltarusijos pajuda pajėgos, susijungia ir izoliuoja NATO nuo Baltijos šalių.

Tuo pat metu Taline, Rygoje ir Vilniuje pasirodo „mandagūs žmonės“, – priminęs Rusijoje naudojamą „žaliųjų žmogeliukų“ – rusų karių pasirodymą Krymę 2014-ųjų vasarį šaipėsi I. Korotčenka, – juos džiugiai sutinka vietiniai gyventojai, užsidarę butuose.

Tada iš vakarų karinės apygardos įvedami kontingentai į Latviją, Estiją ir Lietuvą, o elektroninės kovos priemonės išsijungia ir Vakarai sužino, kad Rusija paskelbė 400 km. neskraidymo zoną aplink Gotlandą, kurį saugo ir priešlaivinės sistemos.

Tos nedidelės sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse apsupamos Pskovod esantininkų ir sudeda ginklus“.

„Nauja valdžia Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje paskelbia Estijos liaudies respubliką, Latvijos liaudies respubliką ir Lietuvos liaudies respubliką, viskas“, – savimi labai patenkintas pridūrė I. Korotčenka, pažymėjęs, kad Gotlandas, suprantama, 99 metams atitenka Rusijai, švedams paskelbus neutralitetą.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo pasirodyti kaip eilinis Rusijos šovinisto šlapias sapnas, juokelis, kuris skirtas pašiepti Vakarų baimes – juk taip lengvai, lyg sviestu patepus ir be jokio pasipriešinimo vargu ar viskas vyktų dabar, kai padėtis yra gerokai pasikeitusi nuo 2014-ųjų.

„Žinoma, noriu nuraminti Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, ypač NATO vadovą bei Bideną, kad Rusija gerbia teritorinį vientisumą ir suverenitetą tų šalių, su kuriomis ribojasi, mes neturime agresijos, okupacijos planų kaimyninėse šalyse, – aiškino I. Korotčenka.

Bet čia pat vėl ėmėsi grasinimų – nelįskite prie mūsų, nežadinkite rusiškos meškos, nes kai ji išlįs iš urvo, kitiems bus blogiau“.

O tada nuskambėjo pati svarbiausia, pastaruoju metu oficialiai Kremliaus išsakyta žinutė.

„Jokių NATO karinių bazių ir NATO narystės posovietinėms šalims, pirmiausiai Ukrainai, priimkite naują geopolitinę realybę – patinka jums tai ar ne, mes turime ypatingą atsakomybę už Europos likimą, esame patikimi energetiniai partneriai, esame taiki šalis, bet mūsų šarvuotas traukinys pasirengęs“, – grasino I. Korotčenka.

Spaudimo priemonė Vakarams

Vėlgi, visa tai gali pasirodyti eiliniai vieno propagandisto paistalai, praturtinti grasinimais, kurie tik sutampa su Kremliaus oficialia linija.

Tačiau stebina ir kitas: pratybose „Zapad“ ir ne tik jau nesyk praktikuotas invazijos į Baltijos šalis scenarijus numatė būtent tokius žaibiškus smūgius bei kryptis – atkertant Suvalkų koridorių, užimant strategiškai svarbią Gotlando salą, suduodant milžinišką smūgį elektroninės kovos ir kitomis pirmojo smūgio priemonėmis, kurios gali paralyžiuoti vadovavimo ir kontrolės grandinę, sutrikdyti ryšius bei sunaikinti dalį pajėgiausių gynybos priemonių.

Pokalbiai su Bidenu Kremliaus neatgrasė: jau viešai braižo Baltijos šalių okupacijos planus

© Youtube stop kadras

Žinoma, I. Korotčenkos pateiktas įvykių scenarijus yra ypač optimistinis Rusijos atžvilgiu ir numato, kad Aljansas bus visiškai aklas, pasyvus, pasimetęs ir bejėgis.

Dabar, kai Rusija yra sutelkusi pajėgas prie sienos su Ukraina ir jos okupuotose teritorijose, prikausčiusi ten dėmesį, visai nebeatrodo keisti ir JAV siunčiami signalai: jei tik Rusija pajudės gilyn į Ukrainą, būtent Baltijos šalyse pasirodys amerikiečių pastiprinimas.

Kita vertus, tokia retorika iš Kremliaus ir jo kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių vis dar gali būti tiek derybinė taktika, siekiant nukreipti dėmesį, vien agresijos perspektyva priversti Vakarus nusileisti, sėsti prie derybų stalo ir susitarti dėl to, kas išties rūpi Rusijai – visai ne Baltijos šalys ar naujas gabalas Ukrainos teritorijos, o puolamieji JAV pajėgumai arčiau Rusijos sienų.

Tokia blefavimo taktika Rusija jau nesyk yra laimėjusi dividendų, tad kodėl neturėtų pavykti ir šįkart?