Atliekant planinį Viduržemio jūros dugno kartografavimą, profesoriaus Chriso Clarko ir Maltos universiteto mokslininkų valdomas robotas užfiksavo objektą, kuris išsiskyrė iš natūralaus geologinio reljefo.
Paaiškėjo, kad tai – britų biplanas „Fairey Swordfish“ (dar žinomas „Kardžuvės“ vardu), dalyvavęs karo veiksmuose praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje.
Radinio būklė: metalinis skeletas išliko vientisas
Nors lėktuvas po vandeniu praleido daugiau nei aštuoniasdešimt metų, jo būklė mokslininkus nustebino:
11 metrų ilgio lėktuvo fiuzeliažas ir variklio korpusas išliko vientisi. Biplanas vertikaliai „stovi“ ant smėlingo dugno.
Nors drobinė sparnų danga per dešimtmečius suiro, metalinis karkasas išliko beveik nepažeistas, o tai leido tiksliai identifikuoti modelį.
Mokslininkai panaudojo roboto užfiksuotus duomenis skaitmeniniam modeliui sukurti, kuris patvirtino radinio tapatybę.
Istorinis detektyvas: variklio gedimas 1941-aisiais
Archyviniai Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos įrašai padėjo atkurti paskutines lėktuvo skrydžio akimirkas. Nustatyta, kad šis orlaivis priklausė 830-ajai Karinio jūrų laivyno eskadrilei.
Incidentas: 1941 m. balandžio 19 d., tik pakilus užduočiai, lėktuvo variklis sugedo.
Nusileidimas: Roboto užfiksuota propelerio padėtis patvirtina, kad pilotas sugebėjo atlikti kontroliuojamą nusileidimą ant vandens paviršiaus.
Išsigelbėjimas: Istoriniai duomenys rodo, kad visa įgula spėjo sėkmingai evakuotis į gelbėjimosi valtis dar prieš lėktuvui nugrimztant į dugną.
Mokslinė robotikos svarba
Daktaras Timmy Gambin iš Maltos universiteto pabrėžė, kad šis radinys įrodo autonominių sistemų pranašumą prieš tradicinį nardymą.
Robotas gali dirbti po vandeniu iki 20 valandų centimetro tikslumu, pasiekdamas gylį, kuriame narų darbas yra pavojingas ir ribotas laiko atžvilgiu.
Šiuo metu „Fairey Swordfish“ nuolaužos yra oficialiai paskelbtos saugomu povandeniniu paveldu.
Kadangi lėktuvas teisiškai priklauso Didžiajai Britanijai, jokie fiziniai kėlimo darbai nebus vykdomi – tyrimai tęsis naudojant tik neinvazines optines ir akustines technologijas.
Šis radinis yra puikus pavyzdys, kaip dirbtinis intelektas ir robotika keičia archeologiją.
Gebėjimas automatiškai identifikuoti dirbtinius objektus esant prastam matomumui atveria naujas galimybes tyrinėti „nematomą“ istorijos dalį, glūdinčią vandenynų dugne, kartu išlaikant pagarbą istoriniams objektams kaip neliečiamiems laiko paminklams.
Rašyti komentarą