Šiltėja klimatas? Artėja ledynmetis!

Nuo pramoninės revoliucijos laikų vidutinė temperatūra nuolatos didėjo, o ypač sparčiai - pastaruosius 60 metų, ir to nenuneigsi.

Tačiau šis šuolis, sukeltas žmogaus veiklos, yra stebimas gerokai didesnio masto apledėjimo fone. Maždaug prieš 2,6 mln. metų, paskutiniosios geologinės epochos pradžioje, Žemėje prasidėjo naujas klimatinis režimas - virtinė pasikartojančių ledynmečių, kurie stipriai atsiliepė gyvenimo sąlygoms pasaulyje, kuriame dabar gyvename.

Dabar mes gyvename poledynmečiu: klimatas yra gan šiltas, ledo kepurės eižėja, vadinasi, jūros lygis yra pakilęs. Tačiau per pastaruosius 2,6 mln. metų ledo buvo gerokai daugiau negu šiandien.

Kai ką apie tai, kaip pasaulis atrodė per paskutinįjį ledynmetį, žinome iš muziejų ekspozicijų ir dokumentinių filmų: beveik visą Šiaurės pusrutulį dengė milžiniškos ledo plokštės, tundrą primenančiame kraštovaizdyje klajojo gauruoti mamutai, o kailiais apsirengę pirmykščiai žmonės juos medžiojo su ietimis su akmeniniais antgaliais.

Tačiau taip nesenoje mūsų planetos istorijoje atrodė tik paskutinė apledėjimo fazė.

Per 2,6 mln. metų praėjo 40-50 ledynmečių, ir kas kartą jie tęsdavosi vis ilgiau ir būdavo vis šaltesni.

Negana to, planetos klimatas kvartere (dabartinis Žemės vystymosi periodas) apskritai buvo itin nestabilus: svyravo nuo atšiaurių ledynmečių iki šiltesnių poledynmečio intervalų, ir dėl to didžiuliai ledo skydai periodiškai išsiplėsdavo ir sumažėdavo.

Šaltis trunka vidutiniškai 80 000 metų, o atokvėpiai - vos apie 15 000 metų.

Kiekvienas poledynmetis, taip pat ir dabartinė holoceno epocha, prasidėjusi prieš 11 700 metų, yra tik trumpa šilta interliudija tarp speigų laikotarpių, kurie prasideda gana staigiai.

Atgal į praeitį

Paskutinis ledynmetis prasidėjo prieš maždaug 117 000 metų ir tęsėsi apie 100 000 metų iki dabartinės poledynmečio holoceno epochos.

Ledynmečio pikas - prieš 25 000 - 22 000 metų, kai iš šiaurės naikindami visa, kas gyva, į Šiaurės Europą ir Ameriką šliaužė kolosalūs iki 4 km storio ledo šarvai.

Kitas ledo šarvas, mažesnis, uždengė Sibirą, o kalnagūbrių - Alpių, Andų, Himalajų bei N.Zelandijos - ledo kepurės išplito iki pat papėdės.

Ledai sukaustė didelius vandens plotus ir jūros lygis visoje planetoje sumažėjo net 120 m, ir todėl žemynų šelfai, juosiantys didžiulius žemės masyvus, taip pat tapo sausuma.

Tvyrojo didžiulis šaltis, be to, nuo užšalusių jūrų paviršiaus garavo mažai drėgmės, todėl klimatas buvo daug sausesnis. Uraganiniai vėjai sausose lygumose sukeldavo dulkių audras.

Europos ir Šiaurės Amerikos kraštovaizdis priminė tundrą, sušalusi dirva neatitirpdavo kiaurus metus (amžinasis įšalas), o toliau į pietus plytėjo sausos stepės.

Beveik visi medžiai, dabar augantys visoje Europoje, tada išlikdavo tik izoliuotuose Viduržemio jūros regiono kampeliuose.

Prieš 20 000 metų tankūs dabartinės Centrinės Europos miškai veikiau pirminė dabartinį Šiaurės Sibirą. Kiekvieno ledynmečio pabaigoje vandenynų lygis vėl pakildavo ir vanduo užliedavo kontinentinius šelfus.

Nusistovėjus poledyniniam klimatui, planetos ekosistemos slinkdavo į platumas arčiau ašigalių - ledo šarvai traukdavosi, o sąlygos švelnėdavo.

Gyvūnijos pasaulyje migracija - paplitęs reiškinys: žiemą paukščiai skrenda į pietus, didžiulės bandos laukinių gyvūnų tarsi cunamis ritasi per Serengetį. Tačiau migruoja ir miškai.

Suprantama, pavieniai medžiai negali išsirauti ir pajudėti, bet klimatui šiltėjant, sėklos ir jauni medeliai išdygsta ir įsitvirtina kasmet vis toliau į šiaurę, taigi laikui bėgant miškas išties žygiuoja, visai kaip „Makbeto" pranašystėje.

Po paskutiniojo ledynmečio kai kurių rūšių medžiai Europoje ir Azijoje į šiaurę pasislinkdavo apie 100 metrų per metus.

Paskui juos sekė žolėdžiai gyvūnai, kurie jais maitinosi, o jiems iš paskos - ir plėšrūnai, medžiojantys žolėdžius. Per pertraukas tarp pasikartojančių ledynmečių augalai ir gyvūnai sklisdavo į šiaurę ir pietus tarsi gyvoji banga.

Ledynmečiai būna įvairaus intensyvumo, o poledynmečiai - taip pat ne visi vienodi. Paskutinis poledynmetis prieš maždaug 130 000 - 115 000 metų buvo šiltesnis už dabartinį: vidutinė temperatūra aukštesnė bent 2 laipsniais, jūros lygis - 5 metrais, o Europoje vaikštinėjo gyvūnai, kuriuos dabar laikome greičiau Afrikos fauna.

XX a. 6-ojo deš. pabaigoje darbininkai, kasę duobę Trafalgaro aikštėje Londono centre, aptiko įvairiausių gyvūnų liekanų - ne tik dramblių, raganosių ir begemotų, bet ir liūtų, išlikusių iš ankstesnio poledynmečio.

Nepaisant trumpų šiltų pertraukų, kai gyvūnai galėjo plisti, galima sakyti, kad kvarteras - ištisinis ilgas ledynmetis ir net atšilus ašigaliuose vis tiek išlieka storos ledo kepurės.

Kokie nesenos Žemės istorijos įvykiai ir procesai sąlygojo tokį šaltį ir tokius klimato svyravimus? Pasirodo, ledynmečių kartojimosi priežastys - kosmose: juos galima paaiškinti Žemės ašies pasvirimu Saulės atžvilgiu ir mūsų planetos padėtimi orbitoje.

Dangaus mechanika

Jeigu Žemė aplink savo ašį suktųsi visiškai tiesiai, nebūtų metų laikų.

Būtent Žemės ašies pasvirimo kampas lemia, kad pusę metų Šiaurės pusrutulis gauna daugiau šilumos už Pietų pusrutulį, nes yra „atkištas" į Saulę, kuri, kaip mums atrodo, danguje pakyla aukščiau, jos spinduliai į paviršių krenta „tiesiau", ir tai yra vasara.

Kitą pusmetį viskas atvirkščiai - šiaurėje žiema, pietuose vasara.

Be to, Žemė sukasi aplink Saulę ne apvalia orbita, o truputį ištempta - elipsine. Per metus Žemė vieną kartą pasiekia orbitos tašką, kai yra arčiausia Saulės, o po pusmečio - tašką, kuriame labiausiai nutolsta.

Iš tiesų viskas yra dar painiau: mūsų planetos ir jos orbitos ypatumai laikui bėgant keičiasi, veikiant kitų Saulės sistemos planetų gravitacijai, ypač milžino Jupiterio. Žemės egzistavimo kosminės sąlygos keičiasi veikiant trims svarbiausiems veiksniams.

Pirma, per maždaug 100 000 metų mūsų orbita tampa tai apvalesnė, tai labiau ištempta - tai ekscentriciteto ciklas.

Antra, maždaug per 41 000 metų Žemės ašies pasvirimo kampas kinta 22,2 ir 24,5 laipsnių ribose, ir ašigalius tai apšviečia Saulės spinduliai, tai ašigaliai nuo jų pasislepia.

Šis pasvirimas stipriai veikia metų laikų išreikštumą, todėl net mažyčiai kampo pokyčiai reiškia, kad Arktis vasarą gauna truputį daugiau arba mažiau šilumos.

O trečiasis, trumpiausias ciklas - 26 000 metų, per kuriuos planetos ašis nubrėžia ratą tarsi svyruojantis vilkelis: tai vadinama precesija.

Dėl precesijos keičiasi metų laikai, kai Šiaurės ir Pietų pusrutulis palinksta į Saulę.

Dabar Šiaurės ašigalis visiškai atsitiktinai yra nukreiptas į Šiaurės žvaigždę, ir dėl to ji yra labai naudinga navigacijai, tačiau praeis dar apie 12 000 metų, ir dėl pasvirusios Žemės ašies sukimosi ašigalis nukryps į kitą šiaurinę žvaigždę, Vegą, o vasara Šiaurės pusrutulyje bus gruodį.

Todėl klimatą Žemėje lemia orbitos pailgėjimas bei planetos ašies pasvirimas ir sukimasis, kurie cikliškai kinta. Tie periodiniai svyravimai vadinami Milankovičiaus ciklais - serbų mokslininko garbei, kuris pirmasis nustatė, kaip tie kosminiai periodai keičia Žemės klimatą.

Milankovičiaus ciklai nesumažina bendro Saulės šviesos kiekio, patenkančio į Žemės paviršių per jos sukimosi orbitoje metus, jie veikia tik šilumos pasiskirstymą tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių, taigi metų laikų ryškumą.

Vėsios Arkties vasaros klastingumas

Kad ir kaip būtų paradoksalu, pagrindinis ledynmečių katalizatorius - ne šaltis Arktyje žiemą, o vėsi vasara. Jeigu šiaurėje vasara daug metų iš eilės būna šalta, žiemą iškritęs sniegas nespėja visiškai ištirpti ir pradeda kauptis.

Be to, vėsi Arkties vasara dažnai reiškia šiltą žiemą,o dėl to taip pat auga ledo sluoksnis: šilta jūra išgarina daugiau drėgmės ir tai sukelia gausų snygį.

Todėl per žiemą priaugęs ledas ne visiškai ištirpsta ir pradeda kauptis. Planetoje prasideda dar vienas ledynmetis.

Pabalusi Žemė sustingsta tokioje būsenoje: ji atspindi didžiąją dalį Saulės šilumos, kol Milankovičiaus ciklų ritmai sukuria padėtį, kurioje šiaurė gauna daugiau šilumos, ir tada ledo danga tirpsta ir vėl traukiasi. Ledynmečio pabaigoje tirpsmas vyksta gerokai sparčiau negu užšalimas pradžioje.

Kai dėl Milankovičiaus ciklų Šiaurės pusrutulis vėl sušyla, iš vandenyno išsiskiria daugiau anglies dvideginio ir vandens garų; ir viena, ir kita - šiltnamio dujos, taigi jos prisideda prie atšilimo.

Be to, padidėjus jūros lygiui aptirpsta ledo skydų kraštai, didėja jūros ir sausumos plotas, nuo kurių neatsispindi Saulės spinduliai, kitaip kaip nuo balto sniego. Todėl ledynmečių ritmą sudaro lėta jo pradžia - apledėjimas, ir greitas tirpimas.

Nuo dabartinės pasikartojančių šalčių epochos pradžios ledynmečių pradžios ritmas sutapo su 41 000 metų Milankovičiaus ciklu - Žemės ašies pasvirimo ciklu, tačiau dėl nevisiškai aiškių priežasčių maždaug prieš milijoną metų svyravimai sulėtėjo, bet sustiprėjo pagal Žemės ekscentriciteto - mūsų orbitos elipsiškumo padidėjimo - ciklą.

Ledynmečiai pradėjo žygiuoti kitokiu ritmu, tarsi mušant būgną, kuris sudunda rečiau, bet garsiau.

Kiekvienas kitas ledynmetis tapdavo vis atšiauresnis ir ilgesnis, didžiuliai Šiaurės ašigalio ledo šarvai uždengė visą Eurazijos ir Šiaurės Amerikos žemynų sausumą ir nespėjo visai ištirpti net šiltaisiais laikotarpiais.

Taigi astrologai yra teisūs, tik ne ten, kur įsivaizduoja esantys teisūs: planetų judėjimas danguje nelemia nei žmogaus charakterio, nei jo gyvenimo sėkmės, bet jų gravitacinis poveikis mūsų pasauliui vis dėlto daro įtaką gerokai sudėtingesniems procesams, o būtent - Žemės klimatui.