Be jokio apmokymo, be jokios įrangos ir be jokių galimybių išgyventi.
Tačiau negalima teigti, kad visi Rusijos kariuomenės vadovai politinius sprendimus tęsti karą suvokia kaip kažką tikrai būtino.
Kai kurie generolai ir net politikai supranta, kad Kremliui reikia išvesti kariuomenės likučius iš Ukrainos, nes tolesnės karinės nesėkmės gali lemti Rusijos žlugimą.
Tačiau V. Putinas ir jo artimiausi žmonės ketina ir toliau mesti į kovą vis daugiau rusų, kariauti invazijos karą iki paskutinio kareivio, kad tik atidėtų savo pralaimėjimą.
Niekas neabejoja, kad Rusijos pergalė neįmanoma
Tam tikra agresorės šalies karinės ir politinės vadovybės dalis vis dar tiki, kad Ukrainą galima įveikti karinėmis priemonėmis.
Atrodo, kad tarp tokių asmenų yra ir pats V. Putinas.
Tačiau yra nemažai aukščiausio rango generolų ir karininkų, kurie suprato, kad Rusijos pergalė neįmanoma.
Juk labiausiai kovai pasirengusios priešo kariuomenės pajėgos jau sunaikintos, ir niekaip neįmanoma, kad šališki ir neapmokyti mobilizuoti vyrai galėtų pasipriešinti Ukrainos titanams su vakarietiškais ginklais.
Ir nors vadai neabejoja, kad apskritai gali kontroliuoti personalą, kiekviena ukrainiečių pergalė mūšio lauke priartina Rusijos pralaimėjimą.
Juk elitas mato, kad karalius nuogas, kad "antroji pasaulio armija" silpna ir kad totalinis karas žlugdo Rusijos ekonomiką.
Valstybinės įmonės ir oligarchams priklausančios įmonės praranda savo rinkas, o tai labai kenkia Maskvos galimybėms ne tik išgyventi, bet ir kariauti.
Sankcijų apribojimai, taip pat technologinio importo pakeitimo nebuvimas jau dabar trukdo Rusijai atkurti kovinės parengties invazines pajėgas.
Kremlius nebegali kurti modernių tankų, raketų ir lėktuvų, taip pat nebegali vykdyti plataus masto puolamųjų kovinių operacijų, kad greitai ir pergalingai pasitrauktų iš konflikto.
Visi šie veiksniai reiškia, kad po kelių mėnesių rusai kariaus su ginklais, gautais iš Amerikos lendlizo, t. y. tais pačiais, kuriuos jų seneliai gavo Antrojo pasaulinio karo metais.
Tačiau "mes galime pakartoti" nebegali būti, nes technologinis skirtumas tarp Rusijos ir Ukrainos ginkluotės yra neįtikėtinas.
Todėl kuo labiau Ukraina stumia okupantus visais frontais, kuo labiau karas artėja prie Rusijos sienų ar Krymo, tuo labiau eskaluojamas konfliktas Rusijos vadovybėje.
Juk visiškai nuleidus užnugarį dėl sėkmės svetimoje žemėje gali tekti ginti Belgorodą, Kurską ar net Maskvą, o netekusi kariuomenės Ukrainoje Rusija taptų nepajėgi apginti savo teritorijos.
Tačiau labiau tikėtinas ne kariuomenės perkėlimas į Rusijos teritoriją, o elito tarpusavio kovų pradžia.
Jei V. Putino valdžia rimtai susvyruos ir Kremliuje prasidės kova dėl sosto, Rusijai reikės Maskvos parengtos ir kontroliuojamos kariuomenės, kurios po pusmečio gali nelikti.
Kai kurie generolai jau suka galvas, ką daryti, jei, pavyzdžiui, R. Kadyrovas nustos gauti pinigus iš Maskvos ir paskelbs apie Čečėnijos atsiskyrimą nuo federacijos arba pradės karą su Dagestanu, kad padidintų savo įtaką kaimyninei respublikai.
Dėl išpuolio ant Krymo tilto ir pastarojo meto Rusijos karinių nesėkmių bei dalinės mobilizacijos Vladimiras Putinas ir Kremlius sulaukė tiesioginės kritikos.
Nacionalistiškai nusiteikę rusai ir kariniai tinklaraštininkai kritikavo Rusijos prezidentą už tai, kad jis nesugeba atvirai analizuoti svarbių įvykių.
V. Putinui priekaištaujama, kad jis nuolat nekreipia dėmesio į tokius svarbius incidentus. Amerikos karo tyrimų instituto ekspertai teigia, kad.
Tuo pat metu neturėtume tikėtis masinių paprastų Ordos karių protestų.
Nes vidutinis "vanka" yra labiau linkęs eiti į skerdyklą už savo karalių nei atsisakyti paklusti įsakymams.
Nepaisant tūkstančių žuvusiųjų, neįtikėtinai kvailų karininkų sprendimų ir užgrobtų teritorijų praradimo, Rusijos kariškiai ir "čmobikai" labiau bijo susitikimo su Kadyrovo daliniais nei mirties ar patekimo į nelaisvę Ukrainoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą