Trys pažadai, virtę viena tragedija: kas iš tikrųjų sukūrė Izraelio ir arabų konfliktą

Šis mechanizmas buvo sulaužytas ne tik vietinių ambicijų, bet ir didžiųjų imperijų – Londono, Paryžiaus ir Maskvos – kabinetuose priimtų sprendimų.

Osmaniškasis sugyvenimas: hierarchija be karo

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai ir arabai Osmanų imperijoje kartu gyveno keturis šimtmečius. Tai nebuvo ideali lygybė šiuolaikine prasme, tačiau tai nebuvo ir karas. 

Veikė vadinamoji millet sistema, suteikusi religinėms bendruomenėms plačią autonomiją tvarkant vidinius reikalus. 

Žydai, kaip dhimmi (nemusulmonai pavaldiniai), mokėjo specialų mokestį ir užėmė žemesnę socialinę pakopą, tačiau ši hierarchija buvo priimta abiejų pusių kaip duotybė, leidžianti taikiai kaimynystei Jeruzalės gatvėse ar Hebrono turguose.

Trigubas pažadas: diplomatinė apgaulė

Sisteminė krizė prasidėjo 1915–1917 metais, kai Didžioji Britanija, siekdama pergalės prieš Osmanų imperiją, tą pačią žemę pažadėjo trims skirtingoms pusėms:

Arabams (McMahono–Husseino susirašinėjimas, 1915): Pažadėta nepriklausoma arabų valstybė mainais už sukilimą prieš turkus.

Prancūzams (Sykes–Picot susitarimas, 1916): Slapta sutartis pasidalinti Artimuosius Rytus į įtakos zonas, kur Palestina turėjo patekti po tarptautine kontrole.

Žydams (Balfouro deklaracija, 1917): Išreikštas palankumas kurti žydų „nacionalinį židinį“ Palestinoje.

Šie trys pažadai buvo fundamentaliai nesuderinami. 

Diplomatas Markas Sykesas ir Francois Georges-Picot nubraižė žemėlapį, kuris ignoravo etnines ir istorines realijas, o Arthur’as Balfour’as savo 167 žodžių laiške įteisino dviprasmybę, tapusią bombos mechanizmu.

Nuo rinkos sandorių iki egzistencinio nerimo

Ankstyvasis sionistinis judėjimas, prasidėjęs XIX a. pabaigoje, rėmėsi ne ginkluotu užgrobimu, o legaliais žemės pirkimais. 

Per žydų nacionalinį fondą žemė buvo perkama iš arabų feodalų (effendi), gyvenusių Beirute ar Damaske. Tačiau vietiniams valstiečiams (fellahams), kurie tas žemes dirbo kartomis, tai atrodė kaip sisteminis išstūmimas.

1913 m. pasirodžiusi Nadžibo Azuri knyga „Arabų tautos pabudimas“ pirmą kartą artikuliavo tai, kas vėliau tapo realybe: du nacionaliniai judėjimai – žydų, siekiančių atkurti senovės Izraelio karalystę, ir arabų, siekiančių sukurti savo valstybę – yra pasmerkti susidūrimui.

Skausmo metraštis: 1929-ieji ir 1948-ieji

Konflikto radikalizaciją žymėjo krauju aplietos datos. 

1929 m. Hebrono pogromas tapo lūžiu žydų sąmonėje – tūkstantmetė bendruomenė buvo sunaikinta per dvi dienas dėl gandų apie grėsmę Al-Aksa mečetei. Nors dalis arabų šeimų rizikavo gyvybėmis slėpdami savo kaimynus žydus, pasitikėjimas sugyvenimo mechanizmu mirė.

1948-ieji, Izraelio Nepriklausomybės karas, vienai pusei tapo triumfu, o kitai – Nakba (katastrofa). 

JT padalijimo planas (rezoliucija Nr. 181) bandė rasti kompromisą, tačiau jis nebuvo priimtinas arabų pasauliui. 

Po karo 700–750 tūkstančių arabų tapo pabėgėliais. Jų palikti namai Jafos ar Akos miestuose tapo naujųjų žydų imigrantų, bėgusių nuo Holokausto Europoje ar persekiojimo arabų šalyse, pastoge. 

Vienas išstūmimo mechanizmas pakeitė kitą.

Atmintis kaip akligatvis

Šiandien konfliktas maitinasi ne tik teritoriniais ginčais, bet ir konkuruojančiomis atmintimis. Žydai atsimena Hebroną, Holokaustą ir karus dėl išlikimo. Palestiniečiai atsimena Deir Jasiną, prarastas žemes ir dešimtmečius trunkančią okupaciją.

Abiejų pusių atmintis yra tikra ir skaudi, tačiau ji tapo vienintele lūpa, per kurią žvelgiama į kitą. 

Žydų tauta, per tūkstantį metų išmokusi išgyventi be žemės per adaptaciją ir švietimą, tapusi valstybės šeimininke, susidūrė su didžiausiu iššūkiu – kaip dalintis ta žeme su kitu naratyvu.

Išvada: tarp praeities ir ateities

Artimųjų Rytų istorija rodo, kad visi bandymai „išspręsti klausimą“ iš viršaus – imperijų kabinetuose ar tarptautinių organizacijų konferencijose – žlugo, nes jie neatsižvelgė į tai, ką žmonėms reiškia namai.

Konflikto mechanizmas, užvestas XX a. pradžioje, šiandien veikia autonomiškai, maitinamas kiekvienos naujos kapavietės. 

Išeitis įmanoma tik tada, kai abi pusės bus pasiruošusios užleisti dalį savo „absoliučios tiesos“, tačiau kol atmintis bus naudojama kaip ginklas, o ne kaip pamoka, ši žemė liks dviejų tragedijų susidūrimo vieta.

Šaltinis: Istorinė retrospektyva pagal „Emet“ kanalo medžiagą / Podkastas apie Artimųjų Rytų šaknis