Ukrainos karininkė sako, kad fronte – ne vien pergalės trimitai: laikomės, bet labai sunku

ELTA pasikalbėjo su Ukrainos kariuomenės 93-iosios brigados „Cholodnyj Jar“ atstove spaudai Iryna Rybakova. Karininkė ir jos brigada šiuo metu gina pozicijas šalia Soledaro ir Bachmuto miestų.

Būtent šis fronto ruožas jau seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo visoje Donecko srityje tikslų.

93–ioji brigada dar vasarą kovojo Charkivo srityje, Iziumo kryptimi, kur kartu su kitomis mechanizuotomis pėstininkų brigadomis paklojo pamatus sėkmingam Ukrainos pajėgų puolimui. Prieš šio puolimo pradžią ji buvo perkelta į Donecko sritį.

Net ir likvidavus Rusijos kariuomenės placdarmą Charkivo srityje, padėtis aplink Donecką ir Bachmuto-Soledaro ašį išlieka itin įtempta. Rusijos pajėgos žūtbūt stengiasi čia pralaužti frontą ir turi ginkluotės – pirmiausia sunkiosios artilerijos – pranašumą.

Pasak I. Rybakovos, rusai tą daro jiems įprastu būdu – visiškai negailėdami gyvosios jėgos, nors šios jiems labai trūksta, bei sunkiąja artilerija šluodami nuo žemės paviršiaus visus miestus.

„Mobilizacija Rusijoje? Mes ją pajusime tik po kelių mėnesių ir tai, be abejo, apsunkins mums padėtį. „Referendumai“? Na, tai, kad jie ten juos rengia, aišku, žinome, tačiau galvos dėl to nesukame. Koks skirtumas?“ – apie pastarųjų dienų naujienas iš Rusijos ir jos okupuotų Ukrainos teritorijų atsiliepia I. Rybakova.

– Kokia padėtis šiuo metu ten, kur esate? Rusijos pajėgos, kaip galima suprasti, bent čia stengiasi žūtbūt nemažinti spaudimo?

– Čia, Bachmuto kryptimi, mes, be abejo, ne vieni. Daug kitų brigadų, kuriomis vis stiprinamas šis fronto ruožas. Laikome frontą. Tačiau labai sunku.

Taip, jie ne tik nuolatos šluoja viską artilerija, aviacija, bet ir bando šturmuoti visur, kur tik gali.

Ypač kenčia pafrontės ir fronto miestai, kurie apšaudomi labai chaotiškai ir, kaip kartais atrodo, visiškai nesirenkant taikinių. Pavyzdžiui, raketomis. Neseniai buvau viename mieste, kurį taip apšaudė raketomis „Kalibr“, „Iskander“, S-300, „Točka-U“.

Bachmute tiesiog griauna gyvenamuosius namus, kvartalus, raketos krenta taip pat jų kiemuose. Smarkiai apšaudo Slovjanską, gauna ir Kramatorskas. Lygiai taip pat – bet kur, be jokio pasirinkimo.

Soledaras, kaip ir Bachmutas, – nuolat artilerijos ugnyje. Štai neseniai ten važiavome kartu su žurnalistais, tai jų automobiliui irgi teko – skeveldromis apdraskė.

Kitą kartą smogė miesto centrui, kur vienoje gatvėje eilė parduotuvių, pastatytų iš lengvai užsidegančių sintetinių medžiagų. Taip degė, kad dieną, į tą gatvę įvažiavus, atrodė, jog patekai į naktį.

– Kodėl? Koks čia gali būti „motyvas“, „taktika“?

– Na, tokia terorizmo rūšis. Tiesiog rusai terorizuoja civilius, siekdami sukelti kuo didesnę sumaištį ir chaosą.

– Artėja žiema ir šalčiai. Nėra vandens, elektros, dujų, namai sugriauti. Net nekalbu apie okupuotas teritorijas. Tačiau humanitarinė katastrofa Ukrainos tebekontroliuojamose Donbaso dalyse – bent arčiausiai fronto – neišvengiama?

– Ta katastrofa jau ten vyksta. Taip, jūs teisus, žmonės nebeturi nieko. Na, kai kurie įsirengė generatorius kiemuose, todėl kažkiek elektros turi. Ant laužų ugnies gaminasi maistą. Iš sudaužytų šaligatvių plytelių susilipdo krosneles tai maisto gamybai.

Vandenį irgi kažkaip organizuojasi. Pavyzdžiui, Bachmute yra didžiulė duobė, kuri atsivėrė po to, kai buvo subombarduoti kažkokie vamzdynai. Tai žmonės kasdien lenda į ją su kibirais, semia ten dar esantį vadinamąjį „techninį“ vandenį. Taip ir gyvena.

– Vis tiek lieka, neišvažiuoja? Kodėl?

– Na, taip, daug liekančių, o skaudžiausia matyti vaikus, kurie važinėjasi dviračiais ką tik subombarduotose vietose. Bent jau juos išvežti reikėtų.

Žinoma, yra ir vadinamųjų „laukėjų“, kurie tiesiog laukia, kada ateis „rusiškasis pasaulis“. O tai, kad tas „pasaulis“ juos apšaudo raketomis, jiems nė motais. Teisingiau, jie tvirtina, kad tai ukrainiečių armija juos apšaudo, kuriai, esančiai ten pat, kažkodėl reikia į save šaudyti.

– Daug kalbų apie „dalinę mobilizaciją“ Rusijoje, kuri, iš visko sprendžiant, ne tokia jau ir „dalinė“, kaip žadėta. Ką apie tai manote jūs ir kiti Ukrainos kariai?

– Kaip yra iš tikrųjų, mes pajusime ir galėsime spręsti tik po kelių mėnesių. Žinoma, bet kokiu atveju, mums tai kažkiek apsunkins padėtį.

O tai, dėl ko jie tą daro, – visiškai suprantama. Dabar jiems išties labai trūksta gyvosios jėgos. O ir ta, kuri yra, – ne kažką.

Štai mūsų ruože dabar nuolat eina tie iš „Wagner“ kompanijos. Tačiau tai tikrai ne superherojai ir superprofesionalai, kokius juos mėgsta vaizduoti. Buvau vienoje pozicijoje, kurią jie tuo metu mėgino šturmuoti. Mūsų vaikinai juos visiškai sudaužė, o tuos, kurie liko gyvi, paėmė į nelaisvę. Ir tarp jų – vienas kalinys, „zekas“. Pasitaiko ir čečėnų.

– Šitas fronto ruožas, kuriame dabar esate, seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos puolimo tikslų. Ar pasikeitė kas nors po to, kai buvo išlaisvinta Charkivo sritis? Vieni sako, kad po to, kai iš ten buvo išmuštos Rusijos pajėgos, beveik iki nulio sumažinti ir Rusijos šansai paimti visą Donbasą – net ir pralaužus Bachmuto-Soledaro ašį, nebėra kaip ir kuo apsupti ten esančios Ukrainos karinės grupuotės.

Kiti tvirtina, kad Rusija dar labiau padidino apsukas čia, bent jau dalis nuo Iziumo pabėgusių pajėgų buvo permesta čia, kad pagaliau būtų pasiekta bent kažkokia „pergalė“. Ką galite pasakyti jūs?

– Čia visada buvo sunku. Didžiausius nuostolius patyrėme tada, kai tik atėjome, užiminėjome pozicijas ir keitėme tuos, kurie buvo čia iki mūsų. Tuomet jie tiesiog užliejo viską ugnimi.

Labai intensyviai jie pliekė ir tuomet, kai prasidėjo kontrpuolimas Charkivo srityje. Tuomet jie keletą dienų tiesiog šaudė iš visko, ką turi, – iš baimės, kad ir mes pradėsime puolimą.

Žinoma, tas kontrpuolimas išėjo mums tik į naudą. Pirmiausia, čia galėjo prisijungti kai kurios brigados, atsilaisvinusios nuo Charkivo. Antra, prie Iziumo buvo tikras „supermarketas“, kaip vadino mūsiškiai.

Mes galėjome smarkiai pasipildyti visas atsargas – tiek artilerijos, amunicijos, tiek šarvuotosios technikos, detalių jai. Įsigijome amunicijos reaktyvinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“, net vienos sunkiosios patrankos „Hiacint“ amuniciją ir įrangą.

– Tačiau, kaip galima suprasti, jie išlaiko ne tik artilerijos pranašumą, bet ir pranašumą ore – dronais ir bepiločiais orlaiviais?

– Taip. Pastaruoju metu pas juos atsirado ir Irano gamybos dronų, kurie išties kelia mums problemų.

Apskritai, jie tų dronų – pirmiausia rusiškų „Orlan“ – turi tiek daug, kad pakabina ore ištisas paras ir laiko. Mes juos pasiekti galime tik geresniais priešlėktuvinės gynybos ginklais, kurių mums trūksta.

Mes apskritai turime per savo dronus labai kruopščiai rinkti duomenis, rinktis taikinius, žodžiu, būti artilerijos „snaiperiais“. Nes mes visko turime per mažai, nors ir su Vakarų parama.

Na, o jie ir toliau kariauja sovietiniu būdu – viską šluoja „aikštėmis“. Tačiau mes, nors ir labai sunkiai, vis dėlto laikome frontą.

– Ką manote apie „referendumus“ okupuotose teritorijose?

– Dėl to galvos sau nesukame. Žinoma, žmonės seka naujienas, apie tai kalba, tačiau kažko ypatingo apie tai nemanome. Koks skirtumas? Juk tie „referendumai“ vyko ir anksčiau.