Tokie megažaibavimai – ypač ilgai trunkantys arba didelio nuotolio žaibavimai – susidaro didžiuliuose perkūnijų sankaupose, kurios reguliariai susidaro virš JAV Didžiųjų lygumų ir kitų žaibavimų židinių.
Tačiau lieka atviras klausimas, kodėl kai kurios iš šių audrų sukelia megažaibavimus, o kitos – ne. „Mes tiksliai nežinome, kodėl taip atsitinka“, – sako Michaelas Petersonas iš Džordžijos technologijos instituto (JAV).
Megažaibavimas nutiko 2017 m. spalį ir truko šiek tiek daugiau nei 7 sekundes. Tačiau tuo metu jis buvo per ilgas, kad būtų galima pilnai užfiksuoti antžeminiais žaibų jutikliais.
Norėdami pamatyti visą jo mastą, M. Petersonas ir jo kolegos iš naujo peržiūrėjo duomenis iš geostacionaraus palydovo, kuriame įrengtos kameros, nuolat stebinčios žaibus.
Jie naudojo naujai sukurtą programinę įrangą, kad iššukuotų milijonus atskirų šviesos impulsų ir atsektų šį konkretų žaibavimą.
„Kiekvieną kartą, kai matome naują impulsą, susidaro įspūdis, kaip tas blyksnis auga laikui bėgant, – sako M. Petersonas. – Sujungdami taškus, iš esmės galime nubraižyti visą struktūrą.“
Jie nustatė, kad toliausiai nutolę žaibų taškai, matuojant tiesia linija, buvo nutolę 829 kilometrus, plius minus 8 kilometrai. Tai maždaug atstumas tarp Vilniaus ir Berlyno.
Bendras ilgis, matuojant pagal visą žaibavimo liniją, siektų gerokai daugiau nei 1000 kilometrų. „Megažaibavimas gali pasiekti megametrą“, – sako M. Petersonas.
Pasaulinė meteorologijos organizacija, kuri registruoja ekstremalias oro sąlygas, patvirtino, kad šis žaibavimas yra ilgiausias iš visų užregistruotų, viršydamas ankstesnį rekordą, pasiektą 2020 m. – viršyta maždaug 61 kilometru.
„Iš šio vieno žaibavimo galėjome pamatyti daugiau nei 100 žaibų smūgių iš debesų į žemę, – sako M. Petersonas. – Nors tokie megažaibavimai yra labai reti, kiekvienas iš jų yra ypač galingas.“
Parengta pagal „New Scientist“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą