Kusko

Viskas labai blogai: turistas pasidalijo karčia patirtimi iš kelionės į vieną aukščiausių pasaulio miestų

Daugelis turistų, vykdami į savo svajonių vietas, dažnai nuvertina tykančius pavojus ir sveikatos iššūkius. Žinomas amerikiečių kelionių žurnalistas ir režisierius Billas Caco taip pat padarė šią klaidą išvykęs į Kusko miestą Peru – vieną aukščiausių pasaulyje gyvenamų miestų, įsikūrusį maždaug 3 400 metrų aukštyje virš jūros lygio.

„Maniau, kad esu pasirengęs gyvenimui 11 tūkstančių pėdų aukštyje. Klydau. Pradėsiu nuo prisipažinimo: kai mane įspėdavo apie aukštį Kuske, aš mandagiai linksėjau, šypsojausi ir iškart ignoravau visus jų žodžius. 

„Man viskas bus gerai“, – sakiau sau. Kiek gi blogai gali būti? Atsakymas: labai blogai“, – savo patirtimi dalijasi keliautojas.

Ignoruoti įspėjimai ir kokos lapų arbata

Iškart atvykęs B. Caco nusprendė, kad vietinis oras puikus ir nerimauti nėra ko. Viešbučio registratūroje jam pasiūlė nemokamos kokos lapų arbatos dieną bei Andų mėtos arbatos vakarui, kad išvengtų kalnų ligos simptomų.

Praminęs save „neliečiamu“, turistas išskubėjo tyrinėti stačių ir laiptuotų Kusko gatvelių. Tačiau jau pirmąją dieną jis ėmė dusti, o kitą rytą jis pabudo su galvos skausmu bei stipriai suskilinėjusiomis lūpomis dėl dehidratacijos. 

Nepaisydamas organizmo siunčiamų signalų, jis toliau kopė į penkioliktojo amžiaus inkų tvirtovės Saksayhuamán griuvėsius.

Trečiąją dieną B. Caco išvyko į suplanuotą ekskursiją Maču Pikču. Nusileidus vos 400 metrų žemiau, savijauta iškart pagerėjo, tačiau grįžus atgal į Kuską visi nemalonūs simptomai – galvos skausmas, paviršinis kvėpavimas ir nuovargis – atsinaujino su dviguba jėga.

Deguonies balionas kambaryje ir pamoka visam gyvenimui

Grįžus į viešbutį, keliautojo būklė pablogėjo tiek, kad prireikė skubios pagalbos. 

Viešbučio personalas pristatė į jo kambarį medicininį deguonies balioną, o atvykęs paramedikas užfiksavo kritiškai žemą deguonies kiekį kraujyje – vos 85% (kai norma suaugusiam žmogui yra 95–100%).

Nors deguonis suteikė tik laikiną palengvėjimą, turistas teigia nesigailintis šios kelionės patirties.

„Būna akimirkų, kai geri kokteilį, o už lango plaukia Andai, kai pro rūką matosi Maču Pikču, kai dainuoji su grupe nepažįstamųjų traukinio vagone, – ir supranti, kad visa tai yra dalis „mokesčio už įspūdžius“. Ir kartais tas mokestis – nedidelis deguonies badas“, – reziumavo jis.

Šaltinis: unian.net

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder