Neregys Aleksas Konovas: galiu gyventi iš paramos, bet nenoriu tik egzistuoti

Jaunas vyras „Vakarų ekspreso“ tinklalaidei „Laikas Klaipėdai“ sakė, kad kai kurie žmonės stebisi jo pasirinkimu dirbti kelis darbus užuot nieko neveikus gaunant išmoką.

„Sako - tai kam tu dirbi, taigi gauni iš valstybės pinigų, galėtum gulėti namuose ir nieko neveikti. Kam tu ardaisi?

(...)

Nuo to priklauso mano gyvenimo kokybė.

Gaunu tokią valstybinę išmoką, kad galėčiau gyventi ir išgyventi - egzistuoti. Dėl to man nereikėtų dirbti. Bet aš noriu gyventi taip, kad leisčiau sau daugiau nei egzistuoti. Vadinasi, reikia dirbti|”, - kalbėjo A. Konovas.

Jis save laiko visišku neregiu, nors viena akis šiek tiek reaguoja į šviesą: „Be baltosios lazdelės į gatvę neišeinu.“

O į gatvę jis eina kasdien, mat dėl veiklų tenka migruoti po visą miestą. Anksčiau ne viename LIetuvos didmiestyje gyvenęs vyras sako, kad Klaipėda yra labai patogus miestas, nors yra taisytinų ir neregiams labiau pritaikytų vietų.

Jam nepatinka Taikos prospekte neatskirti - vienodos dangos - pėsčiųjų ir dviratininkų takai, akliesiems skirtų šviesoforų trūkumas ir esančių šių įrenginių netinkamas veikimas, taktilinių takų trūkumas.

Pastaroji priemonė, anot A. Konovo, yra bene geriausia neregiams orientuotis aplinkoje.

„Klaipėdoje to labai trūksta (...) kodėl mes to negalime padaryti? (...) Aišku, jie turi būti gerai padaryti, nes Klaipėdoje mes turime ir labai blogų pavyzdžių - taktilinis takas veda tiesiai į stulpą“, - pasakojo vyras.

A. Konovas sako, kad kasdienybę labai palengvina technologijos, tarp jų - ir dirbtinis intelektas.

„Be technologijų realiai šiai dienai mano savarankiškumas labai suprastėtų (…) Jeigu aš nesuprantu, kas vyksta gatvėje, aš galiu įsijungti tam tikras dirbtinio intelekto funkcijas ir sakyti - žiūrėk, kas čia vyksta, kada galiu eiti per gatvę?“, - pasakojo vyras.

Kartais, pasak jo, susigaudyti aplinkoje padeda praeiviai, tačiau yra pasitaikę atvejų, kai „pagalba“ tik dar labiau apsunkino padėtį.

„Man pikta, nes dažniausiai žmonės, vietoje to, kad prieitų ir paklaustų - ar tau reikia pagalbos ir kaip aš tau galiu padėti, jie iš to nežinojimo padeda taip, kad tu atsiduri dar keblesnėje situacijoje“, - sako A. Konovas.

„Tiltų gatvėje kažkada ieškojau vieno namo, truputėlį pasimečiau, priėjo prie manęs moteris ir paklausė, ar reikia pagalbos.

Viskas baigėsi tuo, kad ta moteris nežinojo, kur tas namas (...) aš nežinau, ar žmogui trūko kantrybė, ar jis neturėjo laiko, bet mes atsidūrėme kažkokiuose kiemuose, kurių aš nė velnio nežinau, o ji man - aš nieko nežinau, niekuo negaliu padėti, ir nuėjo“, - pavyzdį papasakojo vyras.