Aleksandra Žvirblytė apie tikrą žemaitį Petrą Vyšniauską: Tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti tiek scenoje, tiek gyvenime

Naują programą parengę virtuozai žada, kad ji bus ne mažiau užburianti ir įtraukianti nei iki šiol klausytojus visame pasaulyje žavėję jų koncertai. 

Apie žemaitišką Petro užsispyrimą bei nuotykius scenoje ir užkulisiuose kalbiname Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio vadovę, fortepijono virtuozę, profesorę A. Žvirblytę. 

– Esate grojusi su daugeliu puikių muzikų, kodėl būtent su Petru Vyšniausku gimė duetas, kuriuo džiaugiamės jau dešimtmetį?

– Tiesa sakant, tas dueto gimimas buvo visiškas atsitiktinumas. Repetavome trise su šviesios atminties džiazo pianistu Olegu Molokojedovu pirmąją „Kosminio Čiurlionio“ projekto versiją. 

Kol Olegas tvarkėsi aparatūrą, Petras atsisuko į mane ir sako: „Gal pagrokim ką nors?“ 

Po kurio laiko kilo mintis ir rimčiau pamuzikuoti dviese, tuomet įvyko debiutinis mūsų, kaip dueto, koncertas MAMA studijoje. 

Prieš šį pasirodymą labai nervinausi – visgi pirmas tokio žanro dueto koncertas mano, visiškos klasikės, biografijoje. Ir su ne bet kuo, o su improvizacijos grandu! 

Tačiau, vos tik su Petru žengėme į sceną ir užgrojome, pajutau visišką ramybę, pasitikėjimą ir pakylėjimą vienu metu.  Apėmė jausmas, tarsi atsivėrė naujos čakros ir išskridau į kitas dimensijas. 

Taip ir prasidėjo mūsų bendra kelionė, kuri tęsiasi iki šiol, ir, tikiuosi, tęsis dar labai ilgai. 

Jaučiu, kad tai, ką mes darome, publikai yra reikalinga – po kiekvieno koncerto sulaukiame labai daug šiltų žodžių ir ovacijų, tad negalime nuvilti savo publikos ir rengiame vis naujas programas. 

– Ar tokia ilga bendrystė peraugo ir į asmeninę draugystę?

– Man žmogiškas santykis yra itin svarbus visose sferose – tiek pedagogikoje, tiek atlikėjos, tiek organizacinėje veikloje. 

Jaučiu vidinį diskomfortą, jei aplinkybės verčia dirbti nuasmenintai – būti tuo „grynu“ profesionalu. Kai nėra tam tikros „chemijos“, visas procesas einasi žymiai prasčiau. 

Kartais juokauju, kad turiu ne vieną, o kelias šeimas: studentai ir mokiniai – kaip savi vaikai, festivalio organizacinę komandą taip pat pavyko suburti labai savą ir artimą. 

Kalbant apie atlikėjišką veiklą – čia dar jautriau. Scenoje muzikantas yra emociškai pažeidžiamas, dažnai garsais kalba tokius dalykus, kurių niekada nepasakysi žodžiais. 

Jei partnerio ar partnerės, su kuriuo tą sceną daliniesi, dvasinės, emocinės, intelektinės savybės smarkiai skiriasi, jei negali būti tikras, kad tas žmogus palaikys tave kritiniais momentais, ilgai tokia partnerystė netvers. 

O improvizaciniuose projektuose gebėjimas pagauti kito žmogaus mintį, būseną, spontaniškai gimstančią idėją yra ypač svarbus, juk daug kas gimsta čia ir dabar, be jokių išankstinių susitarimų.  

Manau, kad vertybių, požiūrių sutapimas tampa raktu ir į asmeninę draugystę. 

Petras – labai įdomus žmogus, turi nuostabų humoro jausmą, esame praleidę nemažai gero laiko draugų, artimųjų, bendraminčių kompanijose. Tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti tiek scenoje, tiek gyvenime – tai didelė vertybė. 

– Žvelgiant iš šalies P. Vyšniauskas labai panašus į užsispyrusį žemaitį. Ar ilgų repeticijų metu jo charakteris nepakiša kojos?

– Gal nepatikėsit, bet jokių ilgų repeticijų mūsų kūrybinėje laboratorijoje nėra! Aptariam programą, pasibandome kai kuriuos momentus ir susitinkame scenoje.

Petras – fantastiškas scenos partneris, jis iškart pagauna idėją, ją tobulai išvysto. Niekada negroja taip pat, taigi net su ta pačia programa nesame sugroję dviejų vienodų koncertų.

Turėti tokį scenos partnerį, su kuriuo vienas kitą suprantame be žodžių, yra didelė laimė.

Grojame tik tai, kas mums abiem įdomu ir patinka, todėl per visus 10 bendro darbo metų nesame turėję jokių konfliktų. 

Keliaujasi drauge taip pat smagiai. Visada stengiamės ką nors įdomaus nuveikti svečiose šalyse – nueiti į muziejus, pamatyti įdomius architektūros objektus, pasigrožėti gamta. 

Petras – tikras vaikščiojimo ir fotografavimo entuziastas, ne visada įmanoma paskui jį suspėti. 

Taip pat abu esame gurmanai, tad su dideliu malonumu paskanaujame įvairių virtuvių patiekalų. 

Vis dėlto, abu esame ir pakankamai savarankiški žmonės – jei matome, kad kuriam nors reikia pabūti su savomis mintimis, ramiai leidžiame laiką atskirai. 

– Išmaišėte pusę pasaulio. Kokių nuotykių patyrėte drauge?

– Buvo visko – ir pandemijos paženklintų gastrolių, kai važiuoji ir nežinai, ar išeisi į sceną, ar uždarys į karantiną. 

Ir koncertų su pavojaus aliarmais karštose pasaulio zonose. Bet turbūt įdomiausios patirtys būna susidūrus su kitomis kultūromis. 

Prieš keletą metų turėjome didelį koncertą Pietų Korėjos mieste Busane. Atvykę pasijutome lyg prezidentai – pasitiko būrys kostiumuotų, radijo ryšio priemonėmis apsiginklavusių tarnautojų.

Kiekvienas buvo atsakingas už savo sritį – vienas už šviesas, kitas už palydėjimą į kambarius ir t.t.

Programą buvome atsiuntę iš anksto, tad manęs paklausė, ar niekas nesikeičia. Patvirtinau, kad nesikeičia. 

Išėjome į sceną, grojame. Ateina laikas mano soliniam kūriniui, bet čia Petrui pagauna noras dar pagroti ir jis ima improvizuoti drauge su manim. 

Neįsivaizduojate, koks buvo darbuotojų pasimetimas! Nuėjus nuo scenos susilaukiau priekaištų: „Juk sakėte, kad tą numerį grosite viena, o grojote dviese!“ . 

Sakau: „Taip, turėjau groti viena, bet Petras užsinorėjo groti ir pagrojome dviese“. Mačiau, kad taip ir likau nesuprasta. 

Vėliau, jau duodant interviu, korespondentas labai ilgai aiškinosi, kaip čia taip įmanoma – improvizuoti tiesiog scenoje, nesusitarus, spontaniškai? Manau, taip iki galo ir nesuprato...

– Šiemet koncertui Palangoje paruošėte naują programą. Kuo ji ypatinga?

– Palangoje pristatysime naują programą „Baltijos fantazija“, kurioje improvizuosime pagal prie Baltijos jūros esančių šalių muziką. 

Kartu su publika nersime į būsenas – gamtos grožio, romantinės atminties, mistikos, tylos, žemės pulso. Pafantazuosime. Paskraidysime. Labai laukiame visų ateinant ir užtikrinu, kad bus puiku!

XIV tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis vyks liepos 2–18 d. Palangoje. 

Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.