Garsių muzikų pora sūnų pavadino protėvio garbei

„Prieš kelis mėnesius gimus mūsų pirmagimiui, ne tik gyvenimas, bet ir muzikavimas įgavo naujų spalvų“, – sako šeimyninis duetas.

– Abu esate sėkmingai koncertuojantys solistai, bet taip pat sukūrėte ir puikų ansamblį „Duo Andersson“. Grojimas kartu tapo išbandymu jūsų santykiams ar, atvirkščiai, juos sustiprino? 

Paulius Anderssonas: Pradžioje tikrai buvo visko. Kiekvienas turėjome labai aiškią savo viziją, kaip turėtume groti, ir nė vienas nenorėjome eiti į kompromisus. Bet, kai rasdavome sutarimą, rezultatas būdavo labai geras. Tai skatino nenuleisti rankų. 

Dabar jau kampai nugludinti, tad mūsų repeticijos yra kur kas efektyvesnės. Tačiau tai ne vien mūsų, bet ir daugelio ansamblių problema – užtrunka laiko, kol muzikantai pripranta vienas prie kito.

Julija Andersson: Grojimas kartu mums buvo kaip tarpusavio komunikacijos mokykla. Pradžioje labai pykdavomės – smarkiai labiau, nei šiaip gyvenime, nuolat ginčydavomės dėl menkiausių detalių. 

Po kurio laiko supratome, kad reikia mokytis ne tik pasakyti vienas kitam pastabas, bet ir, gerbiant kito nuomonę, jas išklausyti. Tikrai buvo nelengva, ypač kai vyko pasiruošimas konkursams – laiko mažai, įtampa didelė. 

Tačiau dabar, kai jau tapome tėvais, jaučiame, kad turime patirties ir mokame susikalbėti sunkiose situacijose. Dabartiniame etape muzikavimas yra kaip dar viena suartinanti bendravimo forma – grojant kartu galima iškomunikuoti tai, ko žodžiai negali perteikti, tarsi sielų susitikimas (šypsosi).

– Pinerolo – vienas prestižiškiausių kamerinių ansamblių konkursų Europoje. Nors vėliau paaiškėjo, kad komisijos nariai vienbalsiai skyrė pirmą vietą „Duo Andersson“, patys atrodėte gerokai nustebę. Nesitikėjote laimėjimo?

P. A.: Tai nebuvo pirmasis konkursas, kuriame kartu dalyvavome. Anksčiau buvo ir trečių vietų, ir antrų, tačiau niekada nepasiduodavome – dirbdavome dar stipriau ir važiuodavome vis į aukštesnio lygio konkursus. Kiekvienas dalyvavimas yra lyg loterija – kuo geriau pasiruošęs, tuo daugiau loterijos bilietų turi. 

Be to, aukščiausio lygio konkursuose svarbus ne tik grojimo lygis, bet ir komisijos skonis. Mūsų grojimas išpildė žiuri narių lūkesčius, nors, pamatę dalyvių sąrašą, abejojome, ar praeisime atrankos konkursą, jau nekalbant apie finalą.

J. A.: Turėjome labai nedaug laiko pasiruošti, o didelė repertuaro dalis buvo nauja. Aš apskritai visada esu klaikiai kritiška tiek sau pačiai, tiek mūsų duetui, tad mintis, kad laimėsime, net nebuvo atėjusi į galvą... 

Patekę į trečiąjį turą nepaprastai džiaugėmės, kad be vietos neišvažiuosime, juk groti tokio lygio konkurso finale jau yra laimėjimas. Tačiau kai pranešėja pradėjo vardinti laimėtojus nuo penktos vietos į viršų, klausėme vis labiau nustėrę. 

Akimirką, kai mūsų duetą paskelbė nugalėtoju, prisimenu tarsi sulėtintame kine. Tiesiog negalėjome patikėti! Iki šiol tai yra vienas nerealiausių mano gyvenimo momentų.

– Šiemet į pasaulį pasibeldė dar vienas jūsų bendras „projektas“ – sūnus Erikas Jonas. Ar vaiko gimimas tapo išbandymu jūsų porai?

P. A.: Kaip Julija ir sakė – grojimas kartu tapo puikiu pasiruošimu šeimos pagausėjimui (juokiasi). Kita vertus, daug kas mus gąsdino, neva gimus kūdikiui, gyvenimas baigsis – nebeliks laiko sau, pomėgiams, nukentės grojimas. Tačiau taip nenutiko. 

Mus išgelbėjo planavimas. Stengiamės iš anksto apgalvoti kiekvieną detalę – nuo grojimo, kelionių, koncertų iki pasivaikščiojimų. Vaikas tikrai nėra trukdis. Jis pripildo gyvenimą laimės ir džiaugsmo. 

J. A.: Tapus tėvais sunkiausia tarp tėvystės ir darbų rasti laiko tiesiog pabūti pora, o to labai reikia ne tik mums, bet ir sūnui. Ir čia vėl padeda planavimas – nusimatome pasimatymą ir būtinai einame, net jei būname labai pavargę.

– Pauliau, kaip išrinkote sūnui vardą?
P. A.: Mano šviesios atminties tėvas – danas. Kažkada tėvas, dabar vyresnieji broliai pasakoja daug per amžių amžius perduodamų giminės istorijų. Mūsų giminėje vardas Erikas iš kartos į kartą perduodamas daugiau nei tūkstantį metų. 

Pagal genealoginį mūsų šeimos medį pirmasis buvo Erikas Raudonasis – vikingas, keliautojas ir užkariautojas, pirmasis atradęs Islandijos salą. Jo garbei man buvo duotas antrasis vardas – esu Paulius Erikas. Dėl tos pačios priežasties Eriku pavadinome ir savo pirmagimį.

– Dažnai sulauki klausimų dėl savo kilmės?

P. A.: Iš tiesų, išgirdę mano pavardę, daugelis stebisi, kad gerai kalbu lietuviškai (juokiasi). Paaiškinu, kad mano tėvas – danas, o mama – lietuvė. 

Gimiau ir užaugau Lietuvoje, čia mokiausi, čia grįžau ir po studijų. Neslėpsiu, tėvo genai labai stiprūs, jaučiu tvirtą ryšį ir su Danija, kurioje gyvena mano vyresnieji broliai. 

Tačiau mano šalis yra Lietuva. Koncertuodamas esu apkeliavęs pusę pasaulio, studijuodamas gyvenau Vokietijoje ir JAV, turėjau ne vieną pasiūlymą likti dirbti užsienyje, tačiau grįžau į Lietuvą, nes čia yra mano namai. 

– Julija, praėjus vos porai mėnesių po kūdikio gimimo jau grojai solo su Klaipėdos kameriniu orkestru. Kūdikio gimimas nė trumpam jūsų nesustabdė?

J. A.: Taip tik iš šalies atrodo. Turint galvoje, kiek veiklų turėjau iki sūnaus gimimo, tai tikrai sustabdė. Pirmąjį mėnesį buvau tarsi kosmose ir psichologiškai, ir fiziškai. 

Reikėjo apsiprasti su nauja realybe, norėjosi nesiblaškyti, skirti visą dėmesį vaikeliui. Prasidėjus antrajam mėnesiui pasijutau atsigaunanti. Kaip tik reikėjo ruoštis artėjantiems koncertams. 

Neslėpsiu, dar nėštumo metu sulaukusi pasiūlymų koncertuoti su mažyliu ant rankų, labai nerimavau – nežinojau, kas manęs laukia, ar sugebėsiu susitvarkyti. 

Kita vertus, mūsų darbo sritis yra labai konkurencinga. Daug metų sunkiai dirbau, kol išaušo diena, kai koncertų organizatoriai ėmė siūlyti įdomius projektus. Žinojau – jei kartą atsisakysiu, daugiau nebepasiūlys. 

Prieš priimdama sprendimą daug tariausi su šeimos nariais – Pauliumi, mama, anyta. Esu labai dėkinga, kad sulaukiau didžiulio palaikymo ir padrąsinimo – namiškiams svarbi mano savirealizacija ir įdėtas darbas. Taigi, visi kartu nusprendėme pasiūlymus priimti. 

Tiesa, šiuo metu koncertuoju gerokai mažiau, nei prieš metus, tačiau be galo džiaugiuosi, kad, užlipusi ant scenos, galiu groti muziką, kuri man be galo artima.

– Visi trys jau buvote gastrolėse Italijoje, Lenkijoje. Nebaisu keliauti su mažyliu?

J. A.: Važiuoti į gastroles su vaiku yra nemažas iššūkis, nes tuo pat metu esu ir „Duo Andersson“ administratorė, ir kelionių planuotoja, ir žmona bei mama – tikrai daug įvairių vaidmenų. 

Tad streso tikrai buvo, bet vėlgi stengiuosi viską planuoti iš anksto – prieš pirmąją kelionę lagaminus pradėjau krauti likus dviem savaitėms iki skrydžio (juokiasi). 

Bet, vos tik pajudėjome iš namų, nurimau – su Pauliumi esame susižaidusi komanda, o kartu keliaujanti mano mama tik dar labiau palengvina mums gyvenimą, kartais net galime nueiti į pasimatymą tik dviese!

P. A.: Turiu pasakyti, kad Erikas – auksinis vaikas. Tiesa, jau dabar matosi, kad turi stiprų charakterį, kurį demonstruoja, jeigu kažkas nepatinka, bet koncerto dieną visada leidžia mums ramiai groti (juokiasi).  

– Pauliau, socialiniuose tinkluose daliniesi laisvalaikio istorijomis, kur su visureigiu važinėji bekele. Ar pagausėjus šeimai vis dar lieka laiko šiam pomėgiui?

P. A.: Pomėgis niekur nedingo, tik jis tapo mažiau spontaniškas. Dabar derinuosi prie Julijos ir mažylio, nebent turiu gelbėti purve įstrigusius draugus. Tačiau neabejoju, kad, vos paaugęs, sūnus taip pat įsitrauks ir važiuos į bekelę kartu su manimi.

– O į muziko kelią Eriką taip pat nukreipsite?

J. A.: Augant tokioje šeimoje, kaip mūsų, ko gero, neįmanoma to išvengti, juk mes abu – muzikantai, mažylio močiutė ir prosenelė – fortepijono profesorės, namuose kone kiaurą dieną skamba muzika. Natūralu, kad būtinai leisime Erikui pamėginti, tačiau, jei nenorės, jokiu būdu neversime. Jis pats turės pasirinkti savo kelią. Nors draugai mažyliui jau padovanojo šliaužtinukus su užrašu „Trio Andersson“ (juokiasi).

– Liepos 9-ąją pasirodysite Palangoje vykstančio Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio scenoje. Kuo šį kartą pradžiuginsite klausytojus?

J. A.: Šį kartą atliksime tikrai nuostabią programą, su kuria laimėjome ir Pinerolo konkursą –  Ludwigo van Beethoveno sonatą, kurią kompozitorius rašė būdamas įsimylėjęs, mūsų vizitine kortele jau tapusią Cesaro Francko sonatą bei fantastišką šiuolaikinį veikalą – lenkų kompozitoriaus Witoldo Lutoslawskio Partitą. Tradiciškai festivalio scenoje skambės ir keli Čiurlionio preliudai, tad laukiame visų Palangos Kurhauze.

Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.