Ar galime mes rinktis?… Niekas nežino, bet žmonės, patyrę KLINIKINĘ MIRTĮ, pasakoja savo prisiminimus ir su džiaugsmu išnaudoja gautą antrą šansą.
Šį kartą VERTIKALUS ŠOKIS KITAIP, ne balto balandžio – taikos simboliu, ne grakščios žuvėdros skrydžiu, o neramios sielos pavidalu.
KAMBARYS – performansas, paremtas žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ir komą tikrais prisiminimais bei išgyvenimais.
Kambarys – patalpa apribota sienomis, į kurią paprastai patenkama pro duris ar kitą skiriamąją konstrukciją. Jis gali būti mūsų emocijų saugotojas ar spąstai.
Į visus kambarius reikia įeiti arba išeiti. Tai kelias, kurį pasirenkame patys arba būname priversti žengti. Vieni kambariai gyviems, kiti – mirusiems, treti – pereinami.
Gyvenimas malonus, mirtis rami, o perėjimas varginantis. Būtent apie šią trijų etapų kelionę kalba „Kambarys”. Tai nematoma apibrėžta erdvė, į kurią žengiame nežengdami, keliaujame neprašomi. Šios kelionės neieškome, ji nutinka.
Ją patiriame tada, kai kūnas ir siela atsiskiria. Kiekvienas kambarys gali turėti kelis išėjimus. Tuomet tenka rinktis, besirenkant delsti. Ar tikrai kiekvienas mūsų turi teisę rinktis? Teisę rinktis mirti ar gyventi?
Mirtis – tik fizinės būties galutinė fazė. „Nes kas gi mirti, jei ne stovėti nuogam vėjyje ir tirpti saulėje? Ir kai žemė atims tavo galūnes, tu tikrai šoksi.” (Libanų-amerikiečių poetas Kakhil Gibran) O kas toliau? Kur toliau? O gal atgal? O ar reikia?…
Kūrybinė komanda:
Vertikalaus šokio choreografė, šokėja | Inga Briazkalovaitė
Režisierė | Rūta Bunikytė
Altas | Larion Dyakov
Muzikos autorius, aranžuotės | Jonas Raudonius
Šviesų dailininkas | Andrej Lavrinovič
Organizatorius – Šokių mokykla CODA
Partneriai: Klaipėdos miesto savivaldybė ir Kultūros centras Žvejų rūmai
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą