Publiką sukrėtusi režisierė A. Duda-Gracz grįžo į Klaipėdą – spalį jos „Meilės“ premjera

„Stebuklai vyksta ten, kur jais tikima. Ar mes dar kažkuo tikime?“ – ne visai retoriškai klausė režisierė iš Lenkijos Agata Duda-Gracz, pristatydama jau antrą Klaipėdos dramos teatre kuriamą spektaklį „Meilė“.

Režisierės žodžiais, jis bus apie patį didžiausią įmanomą stebuklą. Nedideliame kaime nusižudo žmogus, bet jo artimųjų meilė tokia stipri, kad jis prisikelia iš mirusiųjų.

Tokia „Meilės“ pradžia – kaip vystosi šio prisikėlimo istorija bus galima sužinoti spektaklio premjeroje spalio 1 d.

Pirmasis Klaipėdoje kurtas A. Dudos-Gracz spektaklis pagal genialiojo baroko menininko Mikelandželo Karavadžo gyvenimą ir kūrybą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ sulaukė didžiulio populiarumo.

Žinia apie jį ritosi socialiniuose tinkluose, žiūrovai dalinosi sukrėtusiu, pakylėjusiu, apvalančiu patyrimu. Iki šiol į šį spektaklį bilietai išnyksta vos pasirodę.

Tad šįkart A. Dudos-Gracz atvykimas į uostamiestį iš anksto pažymėtas nekantraus laukimo.

„Režisierė turi kažkokį ypatingą sugebėjimą pradėti visiškai aiškiu brutaliu realizmu, kuris nepastebimai perauga į magiškąjį realizmą, – apie būsimą spektaklį užsiminė Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas.

– Ji sėkmingai maišo primityvią, vulgarią kalbą su bibline kalba, su pranašystėmis, su giesmėmis. A. Duda-Gracz yra savo tekstų kūrėja, režisierė, scenografė ir kartais choreografė. Dėl to jai turbūt lengviau kontroliuoti, kaip scenoje atrodys tai, kas parašyta tekste – ji su tuo turi pirminį santykį“.

Meilės“ tekstą į lietuvių kalbą vertė Nikodemas Szczyglowski ir Gintaras Grajauskas. Pasak G. Grajausko, lenkiškame tekste naudota senovinė kalba, specifinis dialektas, lietuviškame vertime pasirinkta naudoti XX a. pr. „paprastą paprastų žmonių kalbą“.

Bet spektaklyje skambės ir archajiški fragmentai, „kompozitorius Łukasz Wójcik-Zawierucha naudoja keletą tekstų iš XV a. pr., tokia ir spektaklyje skambanti poema „Magistro Polikarpo pokalbis su mirtimi“ – vienas pirmųjų Lenkijoje užrašytų ir išlikusių rimuotų tekstų“, – sakė G. Grajauskas.

Meilės“ siužetas perkelia į nedidelį tarpukario laikotarpio kaimą kažkur Lietuvoje. Pasaulis ką tik pergyveno viską naikinančią Pirmojo pasaulinio karo apokalipsę, o į žmonių gyvenimą grįžę senieji tikėjimai, apsijungė su krikščionybe.

Tai pasaulis, kuriame žmogus iš tiesų yra gamtos vaikas, kuriame tikėjimas mistinėmis gamtos jėgomis pinasi su tikėjimu angelais. Vienas iš kaimo gyventojų bendruomenės narių, ponas Kapininis, pravarde Čigonas, nusižudo.

Jo artimieji skendi sielvarte, bet jų desperatiškos maldos išgirstamos ir Kapininis grįžta į gyvųjų tarpą. Jo prisikėlimas – atliepia vieną garsiausių stebuklų biblijoje, kuomet Jėzus Kristus iš mirusiųjų prikėlė Lozorių iš Betanijos.

„Pirmas klausimas, ir svarbiausias man pačiai, kalbant apie Lozoriaus mitą – įdomu ne pats stebuklas, bet šio žmogaus gyvenimas po to, kai jis prisikėlė. Jo gyvenimas artimųjų tarpe, savo bendruomenėje.

Man buvo įdomu, kaip sugrįžimas iš anapus gali viską pakeisti, taip pat, ką galima atsinešti iš anapus“, – apie „Meilės“ pamatu tapusias mintis pasakojo A. Duda-Gracz.

Šio spektaklio repeticijos prasidėjo dar vasaros pradžioje, tiesa, jos buvo labai neįprastos. Režisierė kartu su komanda keliavo į gamtą – pajūrio miškus. Kaip ji pati paaiškino, tai buvo būtina, mat spektaklio pasaulio bendruomenė – itin stipriai prisirišusi prie gamtos.

„Tie žmonės prisirišę prie žemės, suaugę su augmenija, yra priklausomi nuo oro sąlygų. Kai dirbome su spektakliu pagal M. Karavadžą, to nereikėjo – visas dailininko gyvenimas vyko de facto kažkur rūsyje, prie dirbtinės šviesos, žvakių.

Repeticijų salė puikiai tiko. O šiuo atveju yra du įvykiai personažų gyvenime, kurie turėjo vykti natūralioje erdvėje, nekontroliuojamoje žmogaus, beje, abu jie vyksta prieš prasidedant spektakliui.

Tai – gimimas – visi personažai atėjo į šį pasaulį mūsų aplankytuose miškuose, žengė ten pirmuosius žingsnius. O vėliau jų perėjimas iš buvimo vaikais į buvimą suaugusiais“.

A. Duda-Gracz minėjo, kad senovėje svarbiausi žmogaus gyvenimo virsmai buvo neatsiejami nuo įvairių ritualų, tad ir netipinėse repeticijose buvo pasitelkiami tam tikri ritualai.

Meilėje“ Trenktosios be namų vaidmenį atliekanti Renata Idzelytė pritarė, kad buvimas gamtoje kūrybinio proceso metu buvo neįprastas, bet naudingas, „tai buvo specifinės sąlygos, padėjusios įsijungti fantazijai, gamta tikrai padėjo susikoncentruoti į save ir partnerius.

Tai iš pradžių keista, neįprasta, bet tuo pačiu metu labai įdomu“.

Aktorė taip pat pasakojo, kad darbas su A. Duda-Gracz išsiskiria ypatingu gyliu, „pradėjome nuo personažų vidinio pasaulio kūrimo, neanalizavome pačios medžiagos ar paskirų scenų tol, kol į pasaulį neatėjo žmonės, turintys papasakoti tai, kas parašyta.

Taigi, iš pradžių kūrėme žmones, jų bendruomenę ir tik tada ėmėmės medžiagos“.

Anot režisierės, spektaklis „Meilė“ bus apie stebuklo pasekmes, „kalbame apie stebuklą, kuris atsiranda iš meilės, bet šis stebuklas prieštarauja gamtai, žmogaus prisikėlimas iš mirusiųjų prieštarauja gamtai.

Man buvo įdomu, ką prieš gamtą einantis dalykas gali padaryti su žmonėmis. Šis spektaklis yra apie tai, prie ko mus gali privesti meilė. Moters meilė vyrui, vyro – moteriai, motinos – sūnui, dukros – tėvui, vieno žmogaus – kitam žmogui“, – apibendrino A. Duda-Gracz.

Stebuklas šiuolaikiniame pasaulyje yra fantazijos teritorija – jis nebėra realaus gyvenimo dalimi. Režisierė svarstė, kad taip yra dėl nunykusio tikėjimo, „reikia absoliutaus tikėjimo, jog įvyktų stebuklas.

O mes išgyvename didžiulę tikėjimo krizę. Stebuklai vyksta ten, kur jais tikima. Ar mes dar kažkuo tikime? Man atrodo, bet kokia kaina stengiamės atsikratyti mistikos, viskuo abejojame, iš visko tyčiojamės, viską žinome.

Dėl to prarandame tikėjimą, kad būna dalykų, kurių mūsų protas negali aprėpti. O žmonės, apie kuriuos pasakojame spektaklyje, tikėjo ir dėl to jiems nutiko stebuklas“.

Kiek teko matyti šios režisierės spektaklių ir skaityti jos scenarijų, visų jų gelmėje – krikščioniška užuojauta ir meilė. Ir ta meilė ne tik teigiamiems personažams, meilė net ir didžiausiems nusidėjėliams.

A. Duda-Gracz labai gražiai savo tekstų eigoje geba parodyti kodėl net didžiausi blogiečiai yra tokie, kokie jie yra, kaip jie tokiais tapo.

Supranti, kad net tobuliausias žmogus nėra apsaugotas nuo blogio, nuo pavydo, nuosavybės į kitą žmogų jausmo“, – viešnios iš Lenkijos kūrybą vienijančią liniją apibendrino Klaipėdos dramos teatro meno vadovas.

Spektaklio „Meilė“ komanda klaipėdiečiams jau pažįstama: kompozitorius Łukasz Wójcik-Zawierucha ir šviesų dailininkė – Katarzyna Łuszczyk.

Ji už šviesas spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Spektaklyje vaidins visas būrys aktorių, jų tarpe ir jau pažįstami kolegos iš Lenkijos – Bartosz Roch Nowicki ir Cezary Studniak bei Klaipėdos dramos teatro aktoriai: Liudas Vyšniauskas, Darius Meškauskas, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė, Eglė Jackaitė, Alina Mikitavičiūtė, Regina Šaltenytė, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Karolina Kontenytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Mikalojus Urbonas, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Jonas Golubovskis, Digna Kulionytė, Artūras Lepiochinas.

A. Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera spalio 1 ir 2 dienomis, Klaipėdos dramos teatre.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder