Šokio spektaklyje ONOS: muzika formuoja erdvę, kurioje garsas tampa architektūros dalimi, o judesys – jos vibracija

„Kurdamas dažnai mėgstu kalbinti tylą. Šiuo atveju ji tampa aktyvia medžiaga, atskleidžiančia istorijos sluoksnius, kai balsas būdavo nutildomas,“ – sako K. Lučinskas. Pasak kompozitoriaus, ritmas „Onose“ nuolat kinta, lūžinėja ir stabteli ties nutylėjimu, ypač pirmoje dalyje. 

Greta kintančio pulso girdimos ir išplėstine technika skambinamos koncertinės kanklės – instrumentas, XX a. viduryje modernizuotas liaudies instrumentų orkestrams. 

„Kanklės tyčia išderintos – tai kūrybinis sprendimas, primenantis apie sovietmečio kultūros sistemoje glūdėjusią įtampą. Tai paralelė įtampai šiandienos kultūros lauke ir aiški istorinė jungtis, primenanti, kaip tylėjimas ar pilietiškas abejingumas gali tapti pavojingu įpročiu.“

Šokio spektaklio idėjai „kūnas = architektūra“ kompozitorius rado ir muzikinę formulę: „Muzika formuoja erdvę, kurioje garsas tampa architektūros dalimi, tarsi sijos, gegnės ar kolonos, o judesys – jų vibracija“,- pasakoja Kristijonas Lučinskas.

„Onos“ garso takelyje susitinka gyva akustika ir įrašytos tekstūros. Į spektaklį perkelti grindų girgždėjimai, medžio traškesiai, audinių šlamėjimas – visa tai tampa muzikos dalimi: „Šios tekstūros leidžia muzikai kvėpuoti, irti ir vėl atgimti erdvėje. 

Spektaklyje šokėjų paliestos ima skambėti ir scenografijos parketlentės – tarsi gyvas instrumentas, jungiantis dabartį su istoriniu kontekstu,“ – pasakoja kompozitorius.

Ypatingą vietą užima moterų balsų vibracijos. Šokėjos skaito XIX a. dvarų inventoriaus sąrašus, o jų balsai apdorojami, fragmentuojami, sluoksniuojami: „Taip biurokratinis tekstas – daiktų pavadinimai, paveldėtos materijos pėdsakai – įgyja naują, meninės raiškos formą“. 

Paklaustas, kaip apibūdintų muzikos partitūrą trimis žodžiais, K. Lučinskas nusako, kad tai - „Atgarsiai. Virpesys. Laukimas. 

Šie žodžiai kviečia klausytis ne tik garsų, bet ir tarpų tarp jų – įsiklausyti į tylą, kurioje slypi istorija. Muzika ir šokis čia imasi archeologijos – sluoksnis po sluoksnio nupučia dulkes, kol suskamba tai, kas ilgai buvo nutylėta.“

„Onos“ - choreografių Agnijos Šeiko ir Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės šiuolaikinio šokio spektaklis apie ištrintą atmintį, dvarų moterų kasdienybes ir kūno kaip architektūros patyrimą. 

Šio darbo premjera Klaipėdoje įvyks jau šį trečiadienį, lapkričio 12 d., o Vilniuje spektaklis bus pristatomas vasario 21 d. 

Šiame spektaklyje „Onų“ vaidmenis kūrė šokėjos: Gintarė Marija Ūsė, Ugnė Kavaliauskaitė, Ema Senkuvienė, Marija Ivaškevičiūtė, scenografijos autorė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, dramaturgė Goda Dapšytė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Neringos savivaldybė. Daugiau informacijos – seikosokioteatras.lt