„Vilhelmo teatrų festivalis“ gaivins lietuvininkų gyvenimą liudijančias šviesotamsas.

Pagrindinė festivalio idėja – sudominti žiūrovą pažinti Mažosios Lietuvos etnografinį regioną, jo istoriją, stiprinant vietos kultūrinį identitetą, aktualizuoti bei kūrybinėms iniciatyvoms pritaikyti esantį kultūros paveldą, ieškant naujų raiškos ir pažinimo formų.

Vilhelmo festivalio išskirtinumas – vieta, kuri gamtos, istorijos meno pagalba, sujungia nuostabų Mažosios Lietuvos paveikslą – Vilhelmo kanalą, vertingus ir svarbius girių laukymėse įkurtus išnykusius kaimus , kurie intriguos su labai svarbia Mažosios Lietuvos paveldo dalimi, jau išnykusių vietovių, kurių fragmentai gyvi tik nuotraukose,

atgaivinimu.
Tai bus jaudinantis ir provokuojantis žygis istoriniais išnykusių vietovių pėdsakais. Ši vietovė dar niekada

nebuvo pritaikyta meniniams ieškojimams, o tuo labiau teatro festivaliui. Festivalio epicentru tampa Brigados generolo Povilo Plechavičiaus poligonas Kairiuose, įkurtas 1949 m. netoli Kairių kaimo, Klaipėdos rajone. 1995 m. birželio 17 d. priskirtas Lietuvos kariuomenės reikmėms.

Šiuo metu priklauso Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkeičiaus pėstininkų brigadai „Žemaitija“.

Šioje vietoje pašalinis vyksmas griežtai ribojamas dėl nuolat vykstančių pratybų ir tik rugpjūčio 2-3 dienomis jų ritmas iki minimumo sumažinamas vardan „Vilhelmo teatrų festivalio“, taip įprasminant glaudų ryšį tarp kariuomenės ir bendruomenės.

Skambės specialiai šiam festivaliui sukurta, kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika, dramaturgės Virginijos Rimkaitės tekstai, bei žurnalistės Agnės Bukartaitės istorinių vietų įžvalgos.

Istoriją gaivins profesionalios ir mėgėjų teatro trupės, kurias žiūrovai sutiks keliaudami dviračiais, išnykusių vietovių pėdsakais (dviračiais pasirūpins organizatoriai).

Dviračio mynimas – irgi tam tikras bendruomenės susikalbėjimo simbolis, atspindintis bendrą veiksmą ir lyg kelionę laiku per jau išnykusias vietas.

Organizatoriai ragina gerai įvertinti savo fizinę būklę, nes festivalio vyksmas išdėstytas maždaug 10-ties kilometrų spinduliu.

Vilhelmo kanalas irgi atliks svarbų vaidmenį, per kurį lankytojai turės persikelti pontonu.

Iš trupių pasirodymų bus kuriamas tarsi vienas bendras spektaklis „ŠVIESOTAMSOS", kuris žiūrovą stimuliuos kitaip pamatyti pasirodymus, pritaikytus teatro ar koncertų salėms, taip sukuriant iš tamsos į šviesą gaivinamas istorijos, gamtos ir teatro sintezę.

Saugant gamtą, žiūrovai tradiciškai bus sutikti Priekulėje ir specialiai užsakytais autobusais nuvežti į festivalio pradžios vietą nuostabiam žygiui, kad pajaustų istorijos, gamtos ir aplinkos sinergiją. Keliaujant jie matys menines stoteles, kurias kurs pakviestos teatro trupės.

Veiksmo vietos buvo įkurdintos išnykusių kaimų, sodybų, tiltų ir kanalo prieigose.
Bus organizuojami 3 festivalio seansai.

(12.00-15.00 val.; 15.00-18.00 val.; 18.00-21.00 val.). Registracija pradedama nuo liepos 8 dienos. Festivalis finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, Klaipėdos rajono savivaldybės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Festivalyje pasirodys:

„ENT“ trupė (Švedija). Vyksmas, kuriame muzika ir šokis susitinka pagerbdami vieną didžiausių gamtos stebuklų – medžius.

Nuo šaknų per kamieną iki medžių viršūnių, trupė nukelia žiūrovus į kelionę, kuri įkūnija gamtos istorijas, kurios laukia, kad būtų papasakotos. O pasakotojai – tai medžiai ir mes visi – praeityje, dabartyje ir ateityje.

Teatronas (Vilnius). Tai nenormalaus teatro trupė, kuri yra pagrindinė organizacija Lietuvoje, aktyviai jungianti teatrines praktikas su šiuolaikiniu cirku.

Tai puikus būdas kūno judesių kalba prakalbinti įvairias vietas, vietos bendruomenių išgyvenimus bei kurti erdvinę judesio poeziją.

Pantomimos teatras „A“ (Klaipėda). Studijos vadovas Aleksas Mažonas, propaguojantis pantomimos ir judesio raišką, kuriantis originalius įvairialypius projektus: nuo dramatiškų tragizmo kupinų spektaklių iki parodijų ir ironiškų pramoginio žanro etiudų.

Teatro kūryba yra įvairiaspalvė, nėra artima klasikinei pantomimai, kai kuriuose spektakliuose jos visai atsisakoma.

Teatras „Menas“ (Panevėžys). Lietuvos bei Europos teatrų bendruomenėse „Menas“ puikiai pažįstamas kaip modernus, tuo pačiu jaukus ir neformalus teatras, kurio pasirodymuose didžiausias dėmesys skiriamas žiūrovų individualiems patyrimams bei išgyvenimams.

Ernsto Vicherto teatras (Priekulė). Ši trupė lyg Mažosios Lietuvos pranašas, gyvuojantis jau 20-tus metus. Savo istoriją kuriantis Priekulės miesto teatras koreliuoja su chrestomatine ir šiuolaikine dramaturgija, žavi savo žiūrovus eksperimentais netradicinėse erdvėse.

Vilhelmo Briedžių trupė (Priekulė). Briedis, kaip Mažosios Lietuvos simbolis, jau tapo šio festivalio vizitine kortele. Du metus Ernsto Vicherto teatro aktoriai įsikūnijo ir atliepė ne tik teatrinį veiksmą, bet ir supažindino žiūrovą su vietos simboliais.

Šiais metais briedžiai kardinaliai keičia savo įvaizdį, atliepdami išnykusių kaimų, tiltų spalvinę gamą. Į briedžių trupę kviečiame jungtis bendruomenės atstovus, kuriems norisi save išbandyti aktoriaus vaidmenyje.

Išnykę kaimai, sodybos, tiltai, kuriuos aplankys festivalio žiūrovai:

Stariškės kaimas (vok. Starrischken), išaugęs Klaipėdos pašonėje tarp Kuršių marių ir Karaliaus Vilhelmo kanalo, kažkuo panašus į kitus šiame krašte.

Po karo, kurio pabaigoje iš Klaipėdos krašto pasitraukė beveik visi senieji gyventojai, kaimas ištuštėjo ir jį apgyvendino sovietų kariškiai.

Iš senojo pamario gyvenimo neliko nieko, tik mokykla ir kelias, jungiantis jį su Lūžija, dar viena išnykusia šio krašto istorija.

Michelis Starras buvo pasiturintis žmogus, XVIII amžiaus vidury Stariškėje įgijęs laisvai paveldimą valdą ir mokėjęs už ją činšą (činšas - žemės renta) .

Vėliau Stariškės valdą pirklys Johannas Benjaminas Frentzelis pardavė Heinrichui

Ogoleitui, anas perleido Friedrichui Glagau, o 1812 m. Stariškės šeimininku tapo jaunas pirklys, vėliau tapęs garsiu lietuvių tautosakos rinkėju ir žvejybos inspektoriumi (vok. Fischmeister) Ernstas Heinrichas Beerbohmas. Taip Stariškė, nedidelis kaimelis, ėjo iš vieno savininko rankų į kitas, kol XIX a. viduryje buvo suformuota gan lietuviška kelių šimtų žmonių kaimo bendruomenė.

Tarpukario prisiminimuose šis kaimas iškyla kaip skautų ir irkluotojų rojus.

Jaunimas apsistodavo palapinėse ant marių kranto pas vietos smuklininką, kurio moteris sportininkus vaišindavo pienu, šviežia varške ir kiaušinio trynio geltonumo sviestu pagardinta duona.

Vietiniai džiaugėsi, kad smėlėtame take juos aplanko ne tik vakaris vėjas ir paukščiai, bet ir gyvi žmonės retkarčiais užklysta.

Šėparijos - Lūžijos kaimas. Šiš, kur dabar ošia giria ir šlama nendrynai, kadaise buvo Lūžijos (vok. Schäferei), kaimas. XIX a. viduryje Lūžijoje buvo 132 gyventojai ir 15 sodybų, kuriose, sakoma, kalbėta vien lietuviškai. Iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas kaimą trumpam atskyrė nuo pasaulio, vėliau atsirado Mickų kelias su tiltu.

Nors Lūžijos kaime veikė pradinė mokykla ir vandens matavimo stotis, gyvenimas atokioje vietoje saldus nebuvo, o rudeniop, kai Prūsų jūra pasišiaušdavo, pamarys tapdavo tikra klampyne iki užtraukdavo ledą . Kaimą iš vienos pusės supo giria, iš kitos - šlapios, drėgnos pamario pakrantės.

Gyventojai pievose augino avis, mariose žvejojo, o žvejytės su laimikiu važinėjo turgun, į Klaipėdą.

Prie Lūžijos kelio buvo ir karčema, viena iš 6 karčemų turėjusių žvejybos privilegiją. Lūžijos pakrantę puošė vikrieji albotai, manevringos ungurinės valtys, turėjusios nedidelį kilį ir galėjusios plaukti į jūrą.

Gal todėl XIX amžiuje Lūžija imta vadinti dar vienu pavadinimu - Šiporiai, kas reiškia laivininką ar burvaltės kapitoną. Visgi vokiškas kaimo pavadinimas Schäferei, greičiausiai reiškė vietą, kur ganosi avys.

Dūdjahn (Dūdjonas), Maskallus (Maskolius), Plonaitis, Raudonnis (Raudonis), Tydecks (Tydikas), kas žino kur karas nubloškė šiuos vyrus ir jų šeimas.

Lietuvą okupavus sovietams, Lūžija buvo visiškai sunaikinta, o kaimo pavadinimus užpustė užmaršties dulkės. Dabar šioje vietoje mokosi Tėvynę saugoti ir ginti Lietuvos kariškiai.

Šalia Šėparijos Lūžijos kaimo esančios kapinės. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. (Jn 5, 24).

Nei per Vėlines, a nei Amžinybės sekmadienį šie kapeliai nepaskęsta šiltoje žvakių šviesoje, tik varnos kranksi plikose medžių viršūnėse. Lapai ir vėjo nulaužytos šakos apkloja lietuvių ar kuršininkų kilmės gimines.

Šalia Lūžijos kaimo esančiose kapinaitėse tyli Lūžijos atmintis, tikroji nebyli istorija ilsisi amžinuoju žemišku miegu. Dangiškas metas dar neatėjo.

Pakeliamo tilto liekanos. XIX a. antrojoje pusėje Klaipėdos pirkliams pavyko Prūsijos biurokratams įrodyti, kad medieną jiems bus saugiau ir naudingiau plukdyti trumpesniu ir nuo permainingų marių izoliuotu keliu, nei skandinti talerius Nemuno žiotyse prie Ventės rago.

Taip atsirado dirbtinai sukurtas ir žmonių iškastas vandens kelias Mažojoje Lietuvoje.

Viename Karaliaus Vilhelmo kanalo gale burną atverdavo Lankupių laivybinis šliuzas, griežtas prižiūrėtojas tikrindavo vandens lygį ir rinkdavo mokestį už praplaukiančius garlaivius, baidokus ir sielius. Kitame gale laukė Malkų uostas ir kelionės pabaiga – Klaipėdos uostas.

Plaukti lėtai ir nesipainioti laivams ant kelio nurodė nerašytos Karaliaus Vilhelmo kanalo taisyklės.

Trukdyti gyvenimą laivams buvo leista tik tiltams. Kanalas atvėrė saugų kelią laivams ir sieliams, bet perkirto žmonių gyvenimus.

Teko juos susiūti 10 tiltų dygsniais. Stariškių kaimo tiltas buvo paskutinis 25 kilometrų kanalo tiesėje, nuo čia iki pat uosto kanalą kasė Prancūzijos karo belaisviai.

Tiesa, prieš išplaukiant į Malkų įlanką, buvo dar vienas tiltas, nugriautas statant Vakarų laivų remonto įmonę.

Anuomet kanalo tiltai visi nukeldavo kiek daugiau nei metro pločio kepurę, praleisdavo laivus ir atsisveikindavo su tranzitu plaukiančiais kapitonais, sielininkais ir turistais.

Šiandien Stariškių tiltas kelia tik metalinę senio lazdą, tarsi bandydamas prakiurdyti dangų.

Miško kelias vedantis į Šėparijos Lūžijos kaimą. Miško kelias, vedantis į Šėparijos Lūžijos kaimą, buvo būtinybė vandens ir girios apsuptiems Lūžijos laukininkams, avių augintojams ir žvejams.

Kur žmogus, ten ir kelias. Iš pradžių nuvingiuoja nedidelis takelis, vėliau išmynus samanas, žolę, išvalius ar apėjus gamtos sukurtas kliūtis išnyra platesnė juosta, dar kiek ir atsiras provėžos.

Kadaise, dar ne taip seniai, šiuo keliu dundėjo vežimaičiai, vilkdami žvejybos laimikį skuodė vaikai, ypatingais atvejais atvykdavo daktaras, kunigas ar svečias.

Svetimą šiame kelyje visada atpažindavo. Miško kelias vedė tik į namus arba priešinga kryptimi. Kur jis keliauja dabar?

Kairių bažnyčia. Masyvi, tinkuotų sienų Kairių bažnyčia buvo baigta statyti 1909 metais, o rudeniop, kunigaujant prieš 5 metus įkurtos naujos parapijos dvasininkui Ernstui Ribaičiui (Ribbat), pašventinta.

Parapija nebuvo ypač skaitlinga, metai po metų žmonės nutekėdavo Klaipėdon.

Kairių bažnyčios bokštas buvo iškilęs virš pumpurus tik pradėjusių krauti medžių ir tądien, 1933 metų kovą, skardus varpo gausmas sveikino parapiją ypatinga proga.

Po lietuviškų pamaldų, gaudžiant trimitams, žmonės telkėsi arčiau altoriaus, laukdami geležinių Jono ir Urtės Brusdeilinių iš Kinčių vestuvių.

Reta laimė, kalbėjosi kaimynai, patirti visas penkias vestuvių šventes: žalias, sidabrines, auksines, deimantines ir dabar geležines vestuves.

Jonas Brusdeilinas buvo įgudęs ūkininkas ir vienodai kvalifikuotas medžiotojas. Tai jis širdį įdėjo statant bažnyčią vietos bendruomenei.

Jubiliatai, sėdėdami ant išpuoštų kėdžių, spaudė rankose proginę santuokos monetą, graudinosi nuo kunigo pamokslo ir sveikinimų, negalėdami patikėti 200 litų dovana iš Valstybės direkcijos, skirtą šviesesniam gyvenimo vakarui.

Iki lemtingų 1944 ųjų buvo likęs kiek daugiau nei dešimtmetis.

Jonas ir Urtė, laimei, nesulaukė “raudonųjų” išvaduotojų atėjimo. Kairius užėmę sovietų kareiviai nusiaubė ne tik bažnyčią.

Po karo šventoje žemėje įsikūrė tankų dalinys. Aukšti maldos namų mūrai tapo tankistų taikiniu, šaudyta uoliai, tol, kol neliko nė plytos.

Jono ir Urtės liudininkas - tik šis kunigo namas, kurs per stebuklą išliko jame įstaisius dalinio štabą.

Po nepriklausomybės namas perduotas Priekulės evangelikų liuteronų parapijai.

Kunigo name glaudžiasi neramios dūšelės, o buvusiame kieme bilda žirgai.