Algirdas Vaicekauskas: "Man 65-eri? Netikiu... Širdyje jaučiuosi lyg 40-ties"

"Man 65-eri? Netikiu... Širdyje jaučiuosi lyg 40-ties", - šyptelėjo A. Vaicekauskas. 

13 - laimingas skaičius

A. Vaicekauskas gimė tremtinių šeimoje, toli nuo Lietuvos - Kazachstane, netoli kosmodromo, vietos, iš kurios kyla kosminiai laivai. Į Lietuvą, tėvo gimtinę - Radviliškį, su šeima grįžo 1965-aisiais. 

Vaikystėje jis lankė krepšinio treniruotes. Pasiekimų didelių nebuvo, bet nuolat atstovaudavo Radviliškio komandai įvairiose rajoninėse varžybose.

"13 - laimingas skaičius. Gimiau 13-ąją, tai ir yra man laimingas skaičius. Krepšinio marškinėliai, žinoma, buvo pažymėti šiuo skaičiumi", - šyptelėjo jubiliatas.

Taip pat jis mokykloje lankė ir dramos bei fotografijos būrelius.

"Iki šiol labai patinka paveiksluoti. Netgi, jei tereikia paprastos nuotraukos, ieškau įdomesnių kampų, kitokių rakursų", - "Vakarų ekspresui" sakė A. Vaicekauskas.

Baigęs aštuonias klases, išvažiavo į Vilnių ir įstojo į profesinės technikos mokyklą mokytis autošaltkalvio profesijos.

Vėliau įstojo į Kauno politechnikos institutą, mašinų gamybos specialybę. Baigęs studijas, atsidūrė uostamiestyje įsidarbino liaudies kūrybos gaminių įmonėje "Minija", suvenyrų baro meistru. 

Tiesa, besimokydamas Kaune, pirmajame kurse, A. Vaicekauskas buvo įstojęs į jaunųjų žurnalistų universitetą.

"Mano pirmasis straipsnis respublikinėje spaudoje buvo apie garsų Radviliškio imtynių trenerį Fiodorą Vladimirovą", - pasakojo jubiliatas.

Sportas - gyvenimo variklis

A. Vaicekauskas visuomet domėjosi sportu - daugiau nei 30 metų prisideda prie Kazimiero Budrių šeimų krepšinio taurės turnyro organizavimo, o Anapilin iškeliavus K. Budriui - visą organizavimo naštą persikėlė vien ant savo pečių. 

Taip pat jis ne vienerius metus subūrė Klaipėdos sporto komandą Lietuvos seniūnijų sporto žaidynėms, buvo komandos vadovas ir pavyko ne kartą tapti čempionais bei prizininkais. 

A. Vaicekauskas prasitarė, kad kažkada labai norėjo būti sporto komentatoriumi. 

"Rinkdavau įvairias publikacijas, klijavau į sąsiuvinius. Patikdavo, kaip komentuodavo Petras Buzelis. Tačiau šio tikslo atsisakiau. Po to, kai buvau įspėtas, kad mane, kaip gimusį tremtyje, tikrai niekas neprileis prie mikrofono.

A. Vaicekauskas yra sulaukęs ir daug įvairiausių apdovanojimų, tarp jų vienas garbingiausių - 2018 metais įteiktas Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medalis už nuopelnus Lietuvos sportui. Taip pat praėjusiais metais jau buvo įteiktas Lietuvos krepšinio federacijos II laipsnio ordinas už nuopelnus Lietuvos krepšiniui.

A. Vaicekauskas knygos, kurią 2022 metais išleido Klaipėdos sportininkų namai, "Krepšinis Klaipėdoje" - bendraautorius.

"Kartais mane kaip vėžį, reikia pastumti. Kartais mane nugali kažkoks neryžtingumas. Nors kartais tam tikra pauzė išeina į naudą. Palauki, o paskui nudirbi tai, kas priklauso. Jeigu pagauna azartas, galiu darbuotis iki 3-4 valandų ryto", - "Vakarų ekspresui" yra teigęs A. Vaicekauskas.

Jis teigė, kad niekada nelaiko pykčio, o turtų ir pinigų niekada nelaiko gyvenimo varikliu. Jam svarbiau - sielos ramybė. 

"Reikia atleisti visiems, kurie linki tau blogo, nuolat tikėti, kad tavo misija padėti silpnesniam, skleisti gėrį ir šilumą, supratimą, užuojautą. Už atliekamus turtus galima įsigyti tik nereikalingų dalykų. Tačiau už pinigus neįsigysi to, kas būtina sielai", - akcentavo A. Vaicekauskas.

Pastaraisiais metais A. Vaicekauskas rūpinasi Klaipėdos sportininkų namų eksponatais, kaupia istorinius trofėjus, jaunajai kartai veda edukacijas ir ekskursijas, supažindina su šlovinga mūsų miesto sporto istorija.

Nuoširdžiai sveikiname A. Vaicekauską su gražiu gimtadieniu ir linkime neblėstančio polėkio, energijos, optimizmo bei tvirtos sveikatos.