Du olimpiniai čempionai: kaip Modestas Paulauskas įkvėpė Darių Kasparaitį?
Mane asmeniškai piktina tokie pasisakymai, kadangi gyvenime daugelį kartų teko asmeniškai bendrauti tiek su M. Paulausku, tiek su D. Kasparaičiu, ir kas jau kas, o šie olimpiniai čempionai tiesiogiai reiškia meilę Lietuvai, ir tai daugybę kartų įrodė ne tik žodžiais, bet ir savo darbais.
Visi žinome, kad kiekvieno sportininko svajonė ir didžiausias pasiekimas - olimpinis aukso medalis.
Taip jau nutiko, kad šio straipsnio mūsų minimi herojai gyveno tuo metu, kai Lietuva buvo praradusi nepriklausomybę.
Jie savo laiku buvo nepaprasto lygio sporto talentai, žibėję pasauliniu mastu.
Paklausiu paprastai: ką jiems reikėjo daryti? Nesportuoti ir nesiekti olimpinių aukštumų, atsisakyti vykti į Sovietų sąjungos rinktinę?
Aš asmeniškai manau, kad jie būtent savo pasiekimais aukštino ne bet ką, o būtent Lietuvą, nes visuomet su pasididžiavimu deklaruodavo, kad yra iš Lietuvos. Ir tai tik į naudą - skambėjo Lietuvos vardas tarptautiniu mastu.
Pradžiugino minias vaikų
M. Paulauskui apsivilkti nepriklausomos Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlių taip ir neteko, o D. Kasparaitis tai padarė tik sulaukęs 45-erių.
Tą jis padarė ne bet kur, o Klaipėdoje - 2017-ųjų lapkričio 10-12 dienomis „Švyturio“ arenoje vykusiame keturių nacionalinių komandų ledo ritulio turnyre „CROWNS Baltic Challenge cup 2017“.
Tuomet daugelis miestiečių savo akimis iš arti norėjo pamatyti (kai kurie sugebėjo ir ranką paspausti bei persimesti keliais žodžiais) olimpinį ledo ritulio čempioną, stipriausios pasaulio ledo ritulio lygos NHL žvaigždę D. Kasparaitį.
Įdomu tai, kad tuomet D. Kasparaitis jau pirmoje dvikovoje su estais ne tik atliko du rezultatyvius perdavimus, bet ir 41-ąją susitikimo minutę sugebėjo įmušti įvartį ir lietuviams padėjo išplėšti pergalę rezultatu 7:2.
Kitądien lietuviai rezultatu 3:5 nusileido latviams, o turnyrą rezultatu 3:2 baigė pergale prieš ukrainiečius ir galiausiai liko antri. Pirmąją vietą iškovojo be pralaimėjimų žygiavę latviai.
Po kiekvienų Lietuvos rinktinės rungtynių „Švyturio“ arenos prieigose rikiavosi ilgos eilės vaikų, jų tėvelių ir šiaip ledo ritulio sirgalių, kurie norėjo su D. Kasparaičiu nusifotografuoti, pabendrauti ir gauti ledo ritulio legendos autografą.
„Malonu, kad žmonės domisi, palaiko ir šiltai priima. Man tai išties paglostė širdį. Nors per pirmąją turnyro dieną pasitempiau kirkšnį ir turėjau nebelipti ant ledo, tačiau pats veržiausi į aikštę ir norėjau padėti Lietuvos rinktinei.
Supratau, kad tai - mano misija. Juk žmonės susirinko į šį turnyrą tikėdami, kad mane išvys žaidžiantį, tad negalėjau jų nuvilti. Kaip atrodytų: žmonės atėjo pažiūrėti manęs, o aš sėdžiu ant suolo. Būtų juokinga. Neparodžiau, kad man skauda, o sukandęs dantis žaidžiau, kaip galiu“, - po turnyro „Vakarų ekspresui" širdį atvėrė Klaipėdoje viešėjęs D. Kasparaitis.
Pasiteiravus, ar jo neišvargino sirgalių minios, D. Kasparaitis atsakė: "Niekada nesupratau tokių sportininkų, kurie užriečia nosį, nenori duoti autografo ar nusifotografuoti su gerbėjais. Tai mūsų darbo dalis. Aš visada tai darau su malonumu, nes suprantu, kad kažkam tai gali suteikti daug džiaugsmo ir net įkvėpti siekti sportinių aukštumų.
Niekada nepamiršiu, kai vaikystėje Elektrėnų sanatorijoje olimpinis krepšinio čempionas Modestas Paulauskas padovanojo savo knygą ir joje užrašė: „Dariui nuo Modesto Paulausko“ ir palinkėjo sėkmės sporte. Man tai buvo kažkas iš fantastikos srities.
Iš laimės skrajojau padebesiais. Suprantu, kad vaikams panašūs dalykai labai svarbūs, tad niekada neatsisakau pasirašyti ar su jais nusifotografuoti.
Mes, sportininkai, nesame estrados princai ar primadonos, kad turėtume „įsivaizdinti“, - sakė tituluotasis sportininkas.
„Su malonumu prisimenu Klaipėdą. Juk čia buvo mano ilgai lauktas debiutas Lietuvos rinktinėje. Kai grojo Lietuvos himną, bandžiau sulaikyti ašaras. Nepavyko... O kai įmušiau Lietuvai įvartį, net suvirpėjo širdis. Nežinojau, kaip džiaugtis, net nukritau. Buvo labai malonu ir sykiu labai juokinga“, - prisimindamas įvykius kalbėjo už Atlanto, Majamyje, gyvenantis šešių vaikų tėvas D. Kasparaitis.
Beprotiškai ilgėjosi Tėvynės
Su D. Kasparaičiu interviu teko daryti ne kartą ir ne du ir labai į atmintį įsirėžė tai, kaip jis pasakojo apie savo sportinės karjeros pradžią, kai teko palikti gimtuosius Elektrėnus ir kokį Tėvynės ilgesį jis jautė.
Jis vos 14 m. išvyko į Rusiją treniruotis. 16-os jau žaidė Sovietų sąjungos aukščiausiosios lygos Maskvos „Dinamo“ komandoje, vėliau tapo stipriausios pasaulyje ledo ritulio lygos - NHL žvaigžde.
„Tėvynės ir lietuvių kalbos ilgesys buvo didžiulis. Pamenu, kad net pasikviesdavau draugą, nuvykdavome kartu į traukinių stotį ir aš su malonumu klausydavausi lietuvių kalbos. Beprotiškai ilgėjausi Tėvynės...
Kai kurie žmonės ir dabar kalba, kad aš neva išdaviau Lietuvą ir atstovavau Rusijai, tačiau Lietuvoje man galimybių žaisti aukščiausio lygio ledo ritulį ir vėliau dalyvauti olimpiadose nebuvo, tad, manau, tą patį būtų padaręs bet kuris vaikas, bet kuris sportininkas, į sportą žvelgiantis profesionaliai.
Pasakysiu taip: aš gimiau Lietuvoje, čia užaugau ir visada būsiu lietuvis. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenau svetur, žaidžiau už kitų šalių rinktines, komandas.
Nors ir turiu Amerikos pilietybę, paklaustas, kas toks esu, visada atsakau, kad aš esu lietuvis ir toks liksiu iki gyvenimo pabaigos", - sakė D. Kasparaitis. Jis - vienas iš tų pavyzdžių, kaip reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.
„Patikėkite, gyvenime buvo visko. Buvo laikai, kai puikavausi ir gatvėmis važinėjausi su „Ferrari“, „Bentley" ir kitais prabangiais automobiliais. Įsivaizdavau, kad esu kietas.
Tačiau gyvenimas parodė, kad brangūs automobiliai, didžiuliai pinigų kiekiai laimės nesuteikia, tik įsivaizdavimą, kad esi laimingas. Visų pirma reikia būti žmoniškam, nuoširdžiam ir paprastam, tada ir gyvenime sekasi kur kas labiau. Dabar, kai turiu mylimą ir mane mylinčią šeimą, suprantu, kas yra tikroji laimė.
Aš matau daug draugų, kurie turi milijonus, tačiau jie yra nelaimingi. Priežastis paprasta: jie nesimėgauja gyvenimu, o turi tik vieną užduotį - uždirbti dar daugiau pinigų. Reikia dirbti, treniruotis, bet ir nepamiršti džiaugtis šia diena, esama akimirka.
Reikia gyventi taip, lyg ši diena būtų paskutinė. Jei aš tai būčiau suvokęs anksčiau, būtų labai gerai, bet taip gyventi stengiuosi dabar ir to linkėčiau kiekvienam žmogui", - kalbėjo D. Kasparaitis, pastaraisiais metais kardinaliai pakeitęs savo gyvenimo būdą - atsisakęs mėsos, žuvies, alkoholio ir net pieno produktų (tapo veganu).
Turtais ir kariniais laipsniais nesuviliojo
Vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų, Klaipėdos miesto garbės pilietis, olimpinis, dukart pasaulio ir keturis kartus Europos čempionas per savo sportinės karjeros piką ne kartą buvo viliojamas tapti Maskvos CSKA komandos nariu. Jam buvo siūlomi didžiuliai turtai ir butai miesto centre, tačiau jis išliko ištikimas Lietuvai ir ilgus metus gynė Kauno „Žalgirio“ ekipos garbę.
"Buvo visko: per sportinę karjerą ne kartą sulaukiau kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Man buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai. Taip pat buvau viliojamas ir į Ameriką.
Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Tuomet buvo tokie laikai.
„Augau namuose, kur ant sienos kabėjo mamos jaunystėje išsiuvinėtas Vytis. Visa šeima visada reiškėme meilę Lietuvai", - akcentavo M. Paulauskas.
Modestą drąsiai galima vadinti viena šlovingiausių krepšinio legendų. Jis krepšinį pradėjo žaisti nuo šešerių metukų ir sparčiai kilo karjeros laiptais.
Aštuoniolikmetis jaunuolis jau buvo kviečiamas į Kauno „Žalgirio“ meistrų komandą.
„Tuomet patekti į „Žalgirio“ komandą buvo kažkas nerealaus. Tiesiog buvo visų krepšininkų svajonė“, - aiškino M. Paulauskas.
Jis 1963 metais tapo Europos jaunių čempionu. Modestas buvo ne tik rinktinės kapitonas, bet ir rezultatyviausias žaidėjas. Apie jo žaidimą su pasigėrėjimu rašė Italijos spauda.
Nuo 1965 metų M. Paulauskas tapo Europos čempionu.
Vėliau kaip iš gausybės rago pasipylė vienas po kito skambūs titulai: 1967 m. (Suomijoje), 1969 m. (Italijoje) ir 1971 m. (Vokietijoje) tapo Europos čempionu, 1973 m. (Ispanijoje) iškovojo Europos čempionato bronzos medalį, dukart džiaugėsi Vasaros olimpinių žaidynių aukso medaliais (1968 m. Meksikoje ir 1972 m. Vokietijoje), dukart pasaulio čempionatuose (1967 m. Urugvajuje ir 1974 m. Puerto Rike) kopė ant aukščiausiojo prizininkų pakylos laiptelio, kartą (1970 m. Jugoslavijoje) pelnė pasaulio čempionato bronzos medalius. M. Paulauskas tada buvo vienas iš rinktinės lyderių.
Šis krepšininkas rekordinius 7 kartus (1965, 1966, 1967, 1969, 1970, 1971, 1972 m.) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sportininku.
1965 metais, būdamas vos 20-ies, jis buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju.
1991 metais pateko tarp 50 geriausių FIBA pasaulio žaidėjų.
Modestas profesionalaus krepšininko karjerą baigė būdamas 31-erių. 2004 metais Klaipėdos centre, Puodžių gatvėje, įrengta M. Paulausko vardo krepšinio aikštelė.
2022 metais Klaipėdos piliavietėje jam įteiktos Klaipėdos miesto garbės piliečio regalijos.
„Klaipėda man davė tuos pamatus, kurie padėjo statyti savo gyvenimo pilį. Būk stipri, būk galinga, būk laiminga, būk nenugalima, sportiška Klaipėda“, - tuomet kalbėjo M. Paulauskas.
Iškils skulptūra „Modė“
Šis olimpinis krepšinio čempionas visus žavi savo paprastumu, nuoširdumu ir mandagumu.
„Aš titulų pernelyg nesureikšminu. Žinau, ką esu iškovojęs, tačiau neskaičiuoju savo titulų ir su kitais nesilyginu.
Mano žodyne žodžio „žvaigždė“ net nėra.
Niekada nesupratau ir nesuprasiu tokių žmonių, kurie užriečia nosį ar naudojasi savo statusu, autoritetu ir panašiai. Man tai nepriimtina ir netoleruotina.
Visada svarbiausia išlikti žmogumi, kad ir kas nutiktų", - akcentavo M. Paulauskas.
Smagu tai, kad viešoje erdvėje kurį laiką sklandžiusi klaipėdiečių puiki iniciatyva pagerbti vieną tituluočiausių Lietuvos krepšininkų M. Paulauską, sukuriant jam skulptūrinę kompoziciją, įgauną pagreitį. VE.lt portale paskelbtas viešas balsavimas, kuriame paviešinti projekto „Modė“ skulptūrinės kompozicijos 5 siūlomi variantai, skelbtam konkursui pateikti skulptorių.
Skulptūrą „Modė“ ketinama pastatyti prie „Švyturio“ arenos.
Idėja įamžinti M. Paulauską kilo Alfonso Žalio labdaros fondui, kuris subūrė iniciatyvinę grupę ir šios darbo grupės pirmininku paskyrė Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentą, Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentą ir žinomą Klaipėdos mecenatą, verslininką Rimantą Cibauską.
"Norėtųsi, kad ta skulptūra simbolizuotų ne tik praeitį, ne tik istoriją, bet ir ateitį. Kad kiekvienas žmogus, praeidamas pro tą skulptūrą, tiesiog matytų įkvėpimo šaltinį.
Turėdamas šalia tokių pavyzdžių, kaip Modestas Paulauskas, galbūt ir jaunimas sieks į jį lygiuotis, bus papildoma motyvacija, įkvėpimas.
Dažnai yra labai sunku patikėti, kad šalia mūsų augo, galbūt net mokėsi toje pačioje mokykloje, tomis pačiomis gatvėmis, o ne už jūrų ir marių vaikščiojo tokia žvaigždė.
Taigi skulptūros pastatymo tikslas būtų ne vien tik įprasminti Modestą Paulauską, bet ir skleisti žinią, viltį jauniems žmonėms, kad viskas yra mūsų rankose, kad visko galima pasiekti.
Tiesiog reikia turėti motyvacijos viduje, kažkokią vidinę jėgą, kad darytum tai, kuo tiki, ir ne šiaip atmestinai, o iš visos širdies. Ką būtent darė ir Modestas Paulauskas", - paaiškino R. Cibauskas.
Dar jis pridūrė: „Aš sakyčiau, kad skulptūra „Modė“ simbolizuotų galbūt tą begalinį tikslo siekimą, viltį, užsidegimą, norą judėti pirmyn, nebūtinai sporte, nebūtinai krepšinyje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tai tokia ir yra šios skulptūros vizija.“
Klaipėdos sportininkų namų archyvo ir Pauliaus MATULEVIČIAUS nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą