Erika Šimkonytė: regbį žaisti gali kiekvienas

- Visi kalba tik apie ką tik pasibaigusį futbolo čempionatą arba krepšinio rinktinės problemas. O kurioje sporto šakų sąrašo vietoje Lietuvoje yra regbis?
 
- Regbis tikrai ne tiek populiarus kiek futbolas ar krepšinis, bet drįsčiau teigti, jog sparčiai populiarėja ir mūsų šalyje tampa vis labiau žinoma sporto šaka.

Kalbant apie šiuos metus su Lietuvos moterų regbio-7 rinktine Europos čempionate Serbijoje iškovojome bronzos medalius. Nors iki finalo pritrūko nedaug, šį tikslą palikome kitiems metams ir džiaugiamės šių metų rezultatais.

Manyčiau, regbis turi kiek per mažai sklaidos, reklamos ir rėmėjų. O žmonės, išgirdę žodį ,,regbis“, dažniausiai ir nepasidomi kiek daugiau, kokia tai sporto šaka, lygina su amerikietiškuoju futbolu ir netgi stebisi, kad Lietuvoje apskritai jis egzistuoja.

- Ar patekti į Olimpines žaidynes Lietuvos regbininkams – misija įmanoma?
 
- Sunku pasakyti, turbūt gyvenime reikia tikėti, jog viskas įmanoma. Tik šiuo atveju ne artimiausiu metu.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado regbis?
 
- Regbis mano gyvenime atsirado bendraujant su kiemo draugais, kurie tuo metu jau lankė šią sporto šaką ir pasiūlė atvykti stebėti treniruotės. Po kelių dienų treniruotėje jau bėgiojau ir pati. Iki tol kaip ir daugelis lietuvių nė nenutuokiau, kad egzistuoja tokia sporto šaka.

- Tėvai nemėgino atkalbėti, neva, tai vyriškas sportas?
 
- Jie tą bandė daryti jau nuo pat pirmųjų treniruočių. Metams bėgant, sulig kiekviena mėlyne tėvai atkalbinėjo vis labiau ir labiau. Tačiau niekas nepasikeitė: nepraleisdavau nė vienos treniruotės, nė vienų varžybų ar renginio su komanda. Regbį žaidžiu jau dvylika metų.


 
- Kas labiausiai žavi šioje sporto šakoje?
 
- Ši sporto šaka neįsivaizduojama be komandos, o ją turėti yra didelė vertybė. Mes – kaip viena šeima. Žaidimas apima daugybę sporto šakų elementų – tai dinamiška, smagu ir įtraukia. Treniruočių ir varžybų metu mes mėgaujamės tuo, ką darome.
 
- Kalbėdami apie sportą, iškart susimąstome apie teigiamą poveikį sveikatai. Tačiau regbis dažnai asocijuojasi su pavojumi sveikatai ir traumomis. Ar pagrįstos šio baimės? Kokios traumos dominuoja žaidžiant regbį?
 
- Mano patirtis rodo, jog baiminamasi be reikalo. Viskas priklauso nuo to, kaip ruošiesi treniruočių metu, kaip ruošiesi varžyboms, netgi kaip nusiteiki.

Taip, pasitaiko traumų, bet jų neišvengiama kiekviename sporte. Dažniausiai pasitaikanti, manau, kojų čiurnų pasukimai. Būtent šią esu patyrusi ir aš, bet atliekant stiprinančius pratimus ir tinkamas mankštas, tai netrukdo toliau treniruotis.
 
- Yra ir kitoks požiūris, teigiantis, kad regbis – tai chuliganiškas sportas, kurį žaidžia džentelmenai. Kiek čia tiesos?
 
- O štai šioje frazėje yra daug tiesos. Regbis – fiziškas sportas, varžybų metu kyla daug emocijų, kartais susistumdymų, bet po varžybų visos komandos kaip geriausi draugai švenčia, nesvarbu – laimėjo ar ne. 

Ta draugystė, bendrystė bei atsigaivinimas šaltu gėrimu po varžybų yra neatsiejama šio sporto dalis. Pamatęs nė negalėtum įtarti, kad tą dieną šie žmonės buvo aikštėje ir aršiai rungtyniavo.
 
- Žaisti regbį tikriausiai gali ne kiekvienas. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti regbio žaidėjas?
 
- Iš patirties galiu drąsiai teigti, kad regbį žaisti gali kiekvienas! Regbio aikštelėje turime įvairių fizinių savybių turinčių žaidėjų. Visi gali atrasti vietą šiame sporte ir tapti naudingais komandos žaidėjais.
 
- Žaidėte daug varžybų, daug keliavote. Kurios šalies moterys jums pasirodė stipriausios?
 
- Kaip tik neseniai su klubu „Geležinis vilkas“ žaidėme Lenkijoje, kur jėgas išbandėme su keliomis Lenkijos komandomis. Šios šalies komandos kiek pajėgesnės, bet ne visos, yra skirtingi divizionai.

Europos čempionate šiais metais pirmąją vietą iškovojo Moldovos komanda.

- Be to, kad profesionaliai sportuojate, dirbate su vaikais darželyje. Kaip pasirinkote tokį kelią?
 
- Dar kai pati buvau maža, nuolat rūpinausi už save mažesniais vaikais. Rūpestis ir noras išmokyti lydėjo mane ilgai, o pradėjusi dirbti darželyje supratau, kad tai – kaip tik man.

Kadangi pati daug metų sportuoju, tai ir treniravimas, sportinis ugdymas teikia daug džiaugsmo. Tiesa, šiuo metu trenere nebedirbu, bet tęsti trenerės darbą tikrai planuoju netolimoje ateityje.


 
- Vaikams tikriausiai patinka sportiška, energinga darželio auklėtoja. Ar jaučiate šį savo privalumą?
 
- Vaikams tai tikrai patinka. Šiuo metu dirbu su vyresniais darželio vaikais. Žaidžiame daug ugdomųjų žaidimų, kuriuose galima įžvelgti įvairių sporto šakų. O su regbiu, kurį gali žaisti ir lankyti jau penkerių metų vaikai, mano grupė tikrai supažindinta. (Juokiasi)

Vaikai domisi ir mano pasiekimais, tad be galo smagu papasakoti jiems apie šią sporto šaką, įvairias varžybas ir sudaryti kitokį požiūrį nei „grubus, traumų kupinas sportas“.
 
- Sportininkė, trenerė, auklėtoja... Ko dar apie jus nežinome?
 
- Besitreniruodama ir dirbdama per visus šiuos metus baigiau du aukštuosius: kūno kultūros ir sveikatos bei ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studijas. Kyla minčių studijuoti ir toliau, žinoma, kitos srities pedagogiką. Juk tobulėjimui nėra ribų.
 
- O ar tarp tokios veiklų gausos lieka laiko romantiškiems santykiams?
 
- Kartais vyrai, išgirdę žodį ,,regbis“, išpučia akis ir dažniausiai nepatiki šiuo faktu (juokiasi), klausia, ar ne per grubus sportas merginai… Sakyčiau, ši žinia juos kiek išgąsdina.

Prie visų veiklų kurti santykius laiko gal kiek per mažai. Bet tiesa ir ta, jog kuo daugiau veiklų, tuo labiau viską spėji!