Į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę grįžta klaipėdietis: priminta ir auksinio laikrodžio istorija

Apie tai pranešė Lietuvos rinktinės vyr. treneris Rimas Kurtinaitis.

Taip pat pranešta, kad rinktinės strategas kalbasi dar su keliais Kauno „Žalgirio" klubo krepšininkais.

Užsiminta, kad rinktinei padės ir Gytis Radzevičius.

Pirmadienį teigiamą atsakymą R. Kurtinaitis išgirdo iš Kasparo Jakučionio. Su šiuo įžaidėju rinktinės vairininkas buvo susitikęs Vilniuje vykstančioje jo vardo krepšinio stovykloje.

„Neslėpsiu, mane, švelniai tariant, stebina pasigirstantys kai kurių kolegų raginimai žaidėjams nevykti į rinktinę. Mano nuomone, tai yra visiškai nesuvokiama. Čia kalba eina ne apie Kurtinaičio ar Petraičio rinktinę. Ir ne apie asociacijos rinktinę. Mes kalbame apie svarbiausią savo šalies komandą. Apie didelę privilegiją ginti Lietuvos garbę. Džiugu, kad krepšininkai tai supranta", – pabrėžė R. Kurtinaitis.

Šilti tėvelių atsiminimai

Klaipėdiečio A. Butkevičiaus sugrįžimo į rinktinę proga naujienų portalas VE.lt prisimena jo vaikystės istoriją, sportinį kelią ir tai, kaip jis juodu darbu bei atsidavimu aikštėje spėjo pavergti krepšinio sirgalių širdis.

33 metų buvusio neptūniečio, o pastaruosius metus Kauno „Žalgiryje" įsitvirtinusio A. Butkevičiaus atsidavimo sportui istorija verta pagarbos.

Arno tėtis Raimondas Butkevičius dar septynerių metų nesulaukusį sūnų nuvedė į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą pas trenerį Liną Kaziulionį. Šis krepšinio strategas kaip tik rinko 1992 metais gimusių vaikų grupę.

„Gerai pamenu, kad buvo rugsėjo mėnesio pirmosios dienos. Jam buvo šešeri metukai, o gimtadienis – spalio 22 dieną. Jis nuo pat pirmų dienų daug dirbo, tad viską pasiekė ne išskirtinio talento, o būtent juodo darbo, užsispyrimo ir disciplinos dėka", – „Vakarų ekspresui" yra pasakojęs Lietuvos vyrų rinktinės nario tėtis.

„Dar į atmintį įstrigo ir tai, kad dieną prieš vedant Arną į pirmąją krepšinio treniruotę man paskambino krikštasūnio tėtis ir sako: „Rytoj vedu savo sūnų į futbolo treniruotes", – pasiūlė eiti kartu. Norėjo, kad pusbroliai kartu lankytų futbolo treniruotes, bet aš atsakiau: „Jau sutariau su treneriu Linu Kaziulioniu, girdėjau, kad jis yra geras treneris, ir savo planų nebekeisiu." Pats likimas viską sudėliojo į savo vietas", – džiaugėsi R. Butkevičius.

Jam antrino ir žmona, Arno mama Virginija: „Pamenu, kad buvo ir trumpa abejonės akimirka: Arnui jau buvo septyneri metukai, ir kartą jis namuose pradėjo verkti, sakė: „Nebenoriu lankyti krepšinio, noriu žaisti futbolą." Tačiau aš jį nuraminau ir pasakiau, kad dar pabandytų ir nieko nekeistų. Pavyko gražiai sutarti", – daugiau nei 20-ies metų senumo istoriją prisiminė Arno mama.

Raimondas šyptelėjo ir tarė: „Aš to nežinojau. Turbūt neišdrįso to tėčiui pasakyti. Dabar jis džiaugiasi, kad pasirinko krepšininko kelią, ir mums dėkoja."

Arnas iki 2002 metų augo Debreceno gatvėje, kur kiemo draugai dažniau žaidė futbolą, vėliau šeima persikraustė į Kalotę.

„Kai gyvenome Debreceno gatvėje, krepšinio kieme niekas nežaidė. Arnas krepšinį žaidė krepšinio mokykloje, dar su draugu nuolat treniravosi individualiai šalia piliavietės esančioje sporto salėje. Pamenu, kad dar senu telefonu draugas buvo nufilmavęs pirmąjį Arno dėjimą į krepšį. Tada sūnui buvo gal 14–15 metų", – pasakojo Raimondas.

Tėtis prisimena ir tai, kad savo namo kieme buvo pastatęs krepšinio stovą ir kartkartėmis su sūnumi pamėtydavo baudos metimus.

„Aš pats iki kariuomenės lankiau lengvąją atletiką. Su krepšiniu susijęs nebuvau, bet Lietuva gi – krepšinio šalis, visi mėgsta pamėtyti į krepšį ar mėgėjiškai pažaisti tarpusavyje", – aiškino Raimondas.

Arno mama teigė, kad tiek vaikystėje, tiek paauglystėje Arnas visada buvo geras ir disciplinuotas sūnus.

„Visada laikėsi režimo. Mokykla, miegas, treniruotės, pamokų ruošimas ir panašiai. Nieko versti per prievartą tikrai nereikėjo, pats buvo pavyzdingas ir atsakingas. Niekada neturėjome jokių problemų ir mokykloje. Vakarais anksti eidavo miegoti, tad dėl jo jaudintis niekada nereikėjo", – džiaugėsi krepšininko mama.

Tėtis akcentuoja ir tai, kad profesionalaus sporto siekiantiems jaunuoliams reikia daug aukoti.

„Juk tokie vaikai ir paaugliai, galima sakyti, dėl sporto aukoja savo gražiausius metus. Klasės draugai savaitgaliais važiuoja į ekskursijas ar šiaip pramogauja, o tu turi važiuoti į krepšinio turnyrą ar treniruotes. Arnas niekada nepraleisdavo treniruočių, tad „nuplaukė" ir daug pramogų. Jis visada buvo darbštus lyg arkliukas", – gerąją sūnaus savybę įvardijo tėtis.

Šeimoje – gražūs sutapimai

Raimondas lyg sutapimą pasakojo ir apie tai, kad visi šeimos nariai yra gimę olimpiniais metais.

„Mes su žmona gimėme 1956 metais – Melburno olimpiados metais, dukra Reda – 1980 metais, Maskvos olimpiados metais, Arnas – 1992 metais, Barselonos olimpiados metais. Gal todėl į mūsų kraują yra įaugęs sportas. Be to, visi esame gimę Beždžionės metais. Taip jau sutapo", – šyptelėjo Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjo tėtis.

Arno žmona Laurita Butkevičienė ne kartą yra sakiusi, kad labai didžiuojasi savo vyru ir džiaugiasi kiekvienomis sėkmingomis tiek jo komandos, tiek Lietuvos rinktinės rungtynėmis.

„Galėčiau savo vyrą apibūdinti vienu labai tiksliu žodžiu – kovotojas. Būtent toks jis yra ir visko pasiekė savo užsispyrimu bei kovingumu", – akcentavo Arno žmona Laurita.

© Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Treneriui padovanojo auksinį laikrodį

A. Butkevičiaus pirmasis treneris Linas Kaziulionis, krepšininką treniravęs net 11 metų – nuo šešerių iki septyniolikos metų, teigė, kad Arnas nuo mažų dienų buvo kantrus ir darbštus vaikas.

„Jei jis ir supykdavo, niekada neburbėdavo ir nesibardavo, tik išpūsdavo žandus, taip parodydamas, kad jam nepatinka. Iš pradžių Arnas buvo truputį burbuliukas, tačiau vėliau ėmė augti ir jo duomenys ėmė panašėti į krepšininko. Jis visada išsiskyrė gynybiniais sugebėjimais. Jam patikėdavau gintis prieš varžovų lyderius, ir tai pasitvirtindavo. Niekada nebuvo nuvylęs", – prisiminimais dalijosi treneris.

„Pamenu, kad iš pradžių, kai jam buvo 16–17 metų, jis nepateko į auksinę Lietuvos jaunimo rinktinę, tad mes visą vasarą dviese kantriai dirbome Vasaros estradoje. Jis treniravosi sukandęs dantis, tačiau visada labai noriai, versti niekada nereikėjo. Dabartinis jaunimas turėtų iš jo imti darbštumo pavyzdį. Tobulinome šuoliukus, atlikome įvairius fizinius pratimus. Arno tėtis – buvęs trišuolininkas, tad šoklumo savybėmis nuo mažų dienų pasižymėjo ir Arnas. Tai – tėvo genai", – įsitikinęs L. Kaziulionis.

Treneris pamena ir itin senus įvykius, kai 2000 metais jis kartu su vaikais vyko į Lenkijos miestą Mikolaikas, kuriame yra vandens parkas.

„Arnas man įsikabino į ranką, ir aš jį vedžiojau, kadangi jis nemokėjo plaukti", – atsiminimais dalijosi L. Kaziulionis.

Galbūt dėl panašių akimirkų Arnas su savo treneriu iki šiol palaiko draugiškus santykius.

„Kai 2011 metais Arnas su auksine Lietuvos rinktine tapo pasaulio jaunimo (U-19) čempionu, jam ir visiems rinktinės nariams Vyriausybėje buvo įteikta dovana – auksiniai laikrodžiai. Jis atvyko pas mane ir sako: „Treneri, čia jums dovana", – pasakojo Arno treneris L. Kaziulionis.

„Aš nenorėjau priimti šio brangaus laikrodžio, tačiau man neleido prieštarauti, tik atsakė: „Jei nepriimsite, tada išmeskime jį." Taip tarsi davė suprasti, kad nesileis į jokias kalbas. Tai daug ką pasako apie gerą šio krepšininko širdį. Arnas – geras ir nuoširdus žmogus, pasisekė jo žmonai ir sūneliui", – pabrėžė krepšinio specialistas.

Pasiteiravus, ar dažnai nešioja šį laikrodį, L. Kaziulionis atsakė: „Ant rankos užsidedu tik tada, kai vykstu su vaikais į varžybas. Tai tarsi mano sėkmės simbolis. Taupau, saugau jį, kad nesusidėvėtų. Kai Arno sūnelis užaugs, uždėsiu šį laikrodį jam ant rankos."

Traumos nepalaužė, o sutelkė

A. Butkevičius per sportinę karjerą ne kartą buvo kamuojamas traumų (skilusi pėda, sunkios kelio ir peties traumos, delnakaulio lūžis, įvairios čiurnos problemos). Buvo įvairių minčių, jis net nežinojo, ar ateityje galės tęsti krepšininko karjerą, tačiau tai tik dar labiau sutvirtino sportininko charakterį.

„Tai nutiko prieš keletą metų, kai dėl traumos „Neptūnas" norėjo nutraukti su manimi sutartį. Situacija buvo sunki tuo, kad nežinojau, kiek reikės laiko atsistatyti. Procesas buvo lėtas ir erzinantis. Kai nežaidi krepšinio tiek ilgai, tai ir visokios mintys lenda į galvą. 

Tada galvoji, kad gal iš viso gali nebežaisti, nežinai, kada grįši, dar tos problemos su kontraktu... Tada pagalvodavau, kaip smagu iš viso buvo žaisti, varžytis rungtynėse, treniruotėse. Tada labiausiai įvertini tai, ką turėjai – progą žaisti, mėgautis. Ir kad gali viso to netekti", – duodamas interviu krepšinio žurnalistui Donatui Urbonui yra sakęs A. Butkevičius.