Iš Maroko klaipėdietė grįžo su medaliais: „Teko kovoti ir su varžovais, ir su alinančiu karščiu“

Kas jau kas, bet ji puikiai žino, ką reiškia likimo išbandymai, kai gyvenimas ima dužti į šipulius - kadaise po kraupios avarijos medikai jai prognozavo, kad ji niekada gyvenime nebevaikščios, tačiau niekada nepasiduodanti moteris jau daugelį metų Klaipėdą džiugina skambiomis sporto pergalėmis.

Sunkumai užgrūdina

Neseniai R. Adomaitienė grįžo iš Maroko miesto Marakešo, kur dalyvavo „Grand Prix“ lengvosios atletikos pirmenybėse ir ten iškovojo du medalius - rutulio stūmimo varžybose pelnė sidabro medalį, o disko metimo varžybose liko trečia.

„Varžėsi apie 45 šalių atstovai. Buvo ir net dalyvių iš egzotinių tolimų šalių - Brazilijos, Indijos ir Irako. Teko atlaikyti alinantį karštį. Dienomis saulė įkaitindavo iki maždaug 33 laipsnių. Įsivaizduokite, mes gi varžomės stadione po atviru dangumi. Vakare būdavo 28 laipsniai ir gana tvanku. Bet ir tai jau džiaugdavomės, kad bent saulė nebekaitina“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo R. Adomaitienė.

Ji pasakojo, kad į stadioną autobusu tekdavo vykti apie 20 km, o ryte nespėjus į vieną iš trijų reisų, tekdavo lauke laukti iki vakaro.

„Būdavo trys autobuso reisai ryte ir trys vakare. Jei varžybos užsitęsė ir nespėjai į rytinį reisą atgal, - lauk iki vakaro. Bet mes, sportininkai, pripratę prie visko. Sunkumai tik užgrūdina“, - šypsosi geros nuotaikos ir pozityvumo nestokojanti moteris.

Pritrūko vos centimetro

Iš tiesų, pasigilinus į R. Adomaitienės praeitį, supranti, iš kur ši moteris turi tiek stiprybės, jėgų ir pozityvumo.

Net sunku suvokti, kiek likimo išbandymų gali įveikti vienas žmogus: kraupus automobilio susidūrimas su traukiniu, daugiau nei mėnesį trukusi koma be gyvybės ženklų, medikų prognozės, kad likusią gyvenimo dalį teks būti suvaržytai neįgaliojo vežymėlyje, o galiausiai sužinota, kad žuvo ir mylimas vyras. Tokius likimo išbandymus įveikė, o vėliau sporto arenose ėmė žibėti paralimpietė, R. Adomaitienė.

Ji yra daugkartinė pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionatų prizininkė, 2011 m. tapo pasaulio šuolių į tolį čempione ir pasiekė šios rungties planetos rekordą. 2012 m. Londono paralimpinių žaidynių šuolio į tolį rungtyje užėmė 4 vietą, o 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse pasiekimą pakartojo. Įdomu, kad ir Londone, ir Rio de Žaneire R. Adomaitienei iki bronzos pritrūko vos 1 centimetro.

„Niekada nenuleidžiu rankų ir to nežadu daryti. Ir savo auklėtiniams, kurie sako: “Trenere, aš negaliu, aš to ar ano nesugebėsiu„, neleidžiu nuleisti rankų. Kai paragini, padrąsini, žiūri, kad vaikas viską sugeba ir gali. Reikia tik noro ir užsispyrimo“, - sakė lengvosios atletikos trenerė.

„Dabar renku vaikus nuo 4 klasės ir vyresnius į lengvosios atletikos treniruotes. Kviečiu visus norinčius ateiti į Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklą nuo 16 val. ir pradėti kartu sportuoti. Pradžioje - bendras fizinis pasirengimas: bėgame, šokame į tolį, į aukštį, stumiame rutulį, metame diską ir ietį. Viską išbandome ir matome, kurioje rungtyje vaikas yra gabus. Sportas išugdo valią. Jei ne sportas, manau, kad niekada po avarijos nebūčiau pakilusi iš lovos. Tas užsispyrimas ir tikslų siekimas, kurį įgijau sportuodama, mane visada stumia į priekį“, - pabrėžė moteris.

Ji priminė, kad po kraupios avarijos, kai jos šviesaus atminimo vyro vairuojamas automobilis susidūrė su traukiniu, ji buvo tiesiogine ta žodžio prasme sulipdyta iš dalių.

„Gydytojas prisiuvo nosį, lūpas, smakrą. Itin profesionaliai savo darbą atliko gydytojas Vytautas Grykšas. Jei ne jo puikus darbas ir profesionalumas, manau, kad dabar jau gulėčiau po žeme Lėbartuose. Tačiau dabar dar sugebu aktyviai sportuoti ir iškovoti medalių. Tai puiku“, - kalbėjo sportininkė.

Akimirkos iš Maroko. Čia praleistą laiką Ramunė Adomaitienė prisimena kaip alinantį ir varginantį, tačiau iškovoti medaliai atperka visą triūsą ir suteikia papildomos motyvacijos. Asmeninio archyvo nuotr.

Šuolius teko pamiršti

R. Adomaitienės mama ir trenerė Algina Vilčinskienė nuolat kartu su dukra vyksta į varžybas ir mato tą sunkiai žodžiais apibūdinamą dukters geležinę valią ir užsispyrimą.

„Ramunei visada padėjo nežmoniškas pasišventimas, charakteris, noras ir ryžtas gyventi“, - pabrėžė A. Vilčinskienė.

Abi moterys, dabar dirbdamos Klaipėdos lengvosios atletikos mokykloje trenerėmis, savo auklėtiniams pabrėžia: „Sportuokite, ugdykitės charakterį, nes niekada gyvenime negalite žinote, kas nutiks.“

R. Adomaitienė sportinę karjerą neįgaliųjų sporte pradėjo 2000 metais. Nuo 2005-ųjų dalyvauja Europos, pasaulio paralimpinėse žaidynėse ieties metimo, rutulio stūmimo, šuolio į tolį rungtyse. 2010 metais pasiekė pasaulio ieties metimo ir šuolio į tolį rekordus.

Visgi 2017 metais R. Adomaitienę sukrėtė dar vienas autoįvykis - ji buvo nublokšta perėjoje ir šįkart buvo sužalota sveikoji kairė sportininkės koja.

Šuolius reikėjo užmiršti, Ramunė pradėjo mokytis mesti ietį ir diską, stumti rutulį. Stiprios valios moteris prisitaikė prie kitokio pobūdžio lengvosios atletikos rungčių - Europos čempionate disko metimo varžybose ji buvo per plauką nuo medalio - ketvirta.