Įspūdingas klaipėdiečio kelias: pažintis su Mode, aukšti krepšinio postai ir susitikimas su popiežiumi

Tai tik keli klaipėdiečio Eugenijaus Milkonto gyvenimo akcentai, apie kuriuos, atsukus gyvenimo laiką atgal, jis pasakodamas plačiai šypsosi.

„Atsiminimų - galybė. Mane Dievas apdovanojo, kad didžiąją savo gyvenimo dalį sukuosi tarp krepšinio žmonių. 

Pasakysiu taip: svarbiausia yra mylėti tai, ką darai, ir atiduoti visą širdį, bet reikia žinoti, kada ir sustoti“, - sakė 81-erių Klaipėdos krepšinio legenda E. Milkontas, kuris šį rudenį Klaipėdos Vlado Knašiaus mokyklos kolektyvo pagarbiai buvo išlydėtas į užtarnautą pensiją.

Pozityvumo bomba

„Tai išties daug patirties ir išminties sukaupęs žmogus. Juk daug ką pasako ir tai, kad jis Vlado Knašiaus mokyklai vadovavo net 18 metų. 

Man su šiuo žmogumi teko dirbti trejus metus. Iškart, kai tik pradėjau dirbti čia, pajutau žmogaus šilumą, mokėjimą bendrauti“, - „Vakarų ekspresui“ sakė dabartinis Klaipėdos Vlado Knašiaus mokyklos direktorius Raimondas Dikinis, kuris ir patarė jums, mieli skaitytojai, juodu ant balto perteikti krepšinio legendos E. Milkonto gyvenimo atsitikimus.

Dar R. Dikiniui didelį įspūdį paliko E. Milkonto pozityvumas ir pagarba kitam žmogui, nesvarbu, ar jis vaikas, ar suaugęs.

„Eugenijus Milkontas visada su visais noriai dalijasi savo patirtimi, žiniomis. 

Galiu pasakyti, kad šis žmogus - tikra krepšinio legenda, matęs visko - ir šilto, ir šalto, sukaupęs didžiulį žinių bagažą, per jo rankas praėjo būriai Klaipėdos krepšinio talentų.

Iš jo žinių, patirties gali tik semtis ir mokytis. 

Man buvo tikra garbė pažinti tokį žmogų ir kartu dirbti.

Be to, jaunimui reikėtų pasimokyti iš šio žmogaus mokėjimo bendrauti, pozityvumo: per visus tuos darbo metus nesu girdėjęs jokių negatyvių minčių, emocijų. 

Vien tik pozityvas. Manau, kad ilgo gyvenimo receptas - pozityvus požiūris į viską. Eugenijus yra to pavyzdys. Jo humoro jausmas visus tiesiog nuginkluoja", - pabrėžė dabartinis Klaipėdos Vlado Knašiaus mokyklos direktorius R. Dikinis.

E. Milkontas krepšinio padangėje - išties neeilinė asmenybė.

Jis treniravo Lietuvos jaunučių (berniukų) rinktinę, kuri 1983 metais tapo SSRS čempione, 1986-1992 metais buvo Klaipėdos „Neptūno“ treneris, paruošė du Europos neįgaliųjų krepšinio Europos čempionus (Edvardą Berniukevičių ir Denisą Sumenkovą).

Jo auklėtinis Vytas Maleras (gim. 1981 m.) žaidė „Statybos“ ir „Žalgirio“ komandose, Ina Andrejeva - „Kibirkšties“ moterų krepšinio komandoje, Rima Margevičiūtė (gim. 1981 m.) - Lietuvos krepšinio rinktinėje.

Augo su Modestu Paulausku

Kaip atsitiko, kad jūsų gyvenimas buvo susietas su krepšiniu? - pasiteiravome E. Milkonto.

Klaipėdoje gyvenau už geležinkelio, tuometinėje Valstiečių gatvėje, netoli dabartinės „Žemynos“ gimnazijos. Mano vaikystės laikais ji dar nebuvo pastatyta, tad mokėmės tuometinėje 5 vidurinėje mokykloje, šalia „Žalgirio“ sporto rūmų (dabar - Klaipėdos sporto rūmai. - Autor. past.). Tai mes ten tiesiog ir „mirkdavome“.

Vėliau pradėjome žaisti krepšinį tuometinėje pirmojoje vidurinėje, Kristijono Donelaičio, mokykloje, dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 

Nuolat tekdavo treniruotis ir žaisti su legendiniu, mūsų olimpiniu, pasaulio ir Europos čempionu Modestu Paulausku. Tarp mūsų - tik vienerių metų skirtumas. Mes - ir Lietuvos jaunučių, ir jaunių čempionai. Juk kartu augome.

Modesto tėvelis buvo šios mokyklos ūkvedys, tad turėjo raktus nuo sporto salės. Buvo geri laikai...

Ar jau vaikystėje jautėte, kad jūsų tuometinis treniruočių draugas Modestas Paulauskas gali išaugti į tokį krepšinio grandą?

Pamenu, kad vieną vasarą Modestas kažkur dingo, kaip vėliau paaiškėjo, jo tėvelis Modestą išvežė į Juodkrantę, į stovyklą. Ten turbūt buvo vienintelė gera medinė krepšinio pakyla, ir jis ten nuo ryto iki vakaro bumbseno kamuolį.

Kai po vasaros Modestas grįžo atgal į Klaipėdą, buvo sunku jį atpažinti - paaugo gal 15-20 centimetrų, sustambėjo ir jau krepšinio aikštelėje atrodė kur kas solidžiau. Mes dar su komandos nariais pasijuokėme, kad prieš Modestą jaučiamės tarsi zuikiai prieš lapiną.

Jis išsiskyrė ir fiziniais duomenimis, ir taiklia rankele - išties gerai pataikydavo į krepšį.

Pamenu, kad mes nuo vaikystės labai daug sportuodavome: žiemą - krepšinis, vasarą - futbolas. 

Tuometinis Klaipėdos „Granito“ dublerių treneris Juozas Stikleris man net sakė: išeik iš krepšinio ir ateik žaisti futbolo. Metus pažaisi dublerių komandoje, o vėliau pateksi ir į pagrindinę sudėtį.

Gerai man sekėsi žaisti ir futbolą, bet krepšinis visada buvo arčiau širdies ir užvaldė mano gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad meilė oranžiniam kamuoliui buvo stipresnė.

Vėliau šviesaus atminimo treneris Vladas Knašius „įtaisė“ mane į mokyklą-internatą. Ten jau kitas maitinimas, kitas gyvenimas, sporto režimas.

Atsisakė buto Panevėžyje

O kaip atsidūrėte Klaipėdos „Maisto“ komandoje? Kas tuomet treniravo šią komandą?

Kaip ir tokio oficialaus trenerio galbūt ir nebuvo. Ai, treneris - Vladas Knašius, o pagrindinis žaidėjas ir visų reikalų vadas buvo Valentinas Greičiūnas.

Juk „Maisto“ krepšininkai vieninteliai per visą Klaipėdos krepšinio istoriją tapo Lietuvos aukščiausios krepšinio lygos čempionais. Ar žaidėte toje čempionų komandoje?

Ne, toje komandoje nerungtyniavau. Galėjau būti, bet... Buvau dar berniukas iš internato, kam čia reikalingas? Savus žaidėjus pasistatė... Kitų metų pirmenybėse aš „Maisto“ komandoje jau žaidžiau penketuke.

Nedaug trūko, kad būčiau pasukęs kitu keliu. Panorau tapti jūreiviu, buvau įstojęs į mechanikų skyrių. Tačiau tuomet mano planus sujaukė tarnyba armijoje.

Galiausiai po tarnybos armijoje tvirtai pasiryžau tapti krepšinio treneriu ir įstojau į tuometinį Kauno kūno kultūros institutą (KKI, dabar Lietuvos sporto universitetas).

Pamenu, kad po studijų metų mane viliojo vykti ne į Klaipėdą, o dirbti Panevėžyje ir Vilniuje. Tuomet būdavo buto orderiai. 

Man panevėžiečiai net atvežė neužpildytą buto orderį, kuriame reikėjo įrašyti mano vardą, pavardę, ir būčiau gavęs 2 kambarių butą, naujame name, antrame aukšte.

Pagalvojau: kur aš čia Panevėžyje dirbsiu? Na, jau ne, noriu grįžti į Klaipėdą. Ir nė kiek dėl to nesigailiu.

1972 metais, baigęs KKI, grįžau į uostamiestį.

© Krepšinio treneris Eugenijus Milkontas po pergalės mėtomas į orą.

Man, jaunam specialistui, krepšinio mokykloje buvo patikėta treniruoti mergaičių komandą, kuri greitai tapo Lietuvos čempione.

Iki 1999 metų dirbau krepšinio mokykloje, buvau jos direktoriumi.

Dešimt metų treniravau Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio komandą, ten mačiau ir šilto, ir šalto, o vėliau taip jau atsitiko, kad teko pasukti kitu keliu - nuo 1998-ųjų iki 2022 metų dirbau 2-ojoje specialiojoje internatinėje mokykloje, dabartinėje „Medeinos“ specialiojoje mokykloje.

Teko dirbti su vaikais, kurie apskritai nekalba, kiti turi judėjimo problemų. Reikia daug pastangų, norint atrasti kelią į vaikų širdis, bet man gana gerai pavyko - iškovojome nemažai pergalių ne tik krepšinio, bet ir kitose sporto šakose.

Šis darbas pareikalavo ne tik kantrybės, bet ir specifinių žinių. Daug lankiau kursų, seminarų. Supratau, kad tai mano kelias. 

Ir šiame kelyje mane lydėjo sėkmė. Tapau Lietuvos specialiosios olimpiados krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu ir net du kartus atvedžiau savo auklėtinius į Europos čempionų sostą.

Tai buvo neįkainojama patirtis.

Vatikane mus palaimino pats popiežius Benediktas XVI. Stovėjau šalia popiežiaus. Ten supranti, kad tie vaikai yra ypatingi, o jų pasiekimai - didžiulis džiaugsmas.

Vėliau sulaukiau kvietimo dirbti su neįgaliųjų grupe Vlado Knašiaus mokykloje. Sprendimą priimti nebuvo sunku, juk Vlado Knašiaus mokykloje buvo praleista daugybė metų ir man ji buvo artima.

Kaip aš sakau: gyvenime svarbiausia yra mylėti tai, ką darai, ir atiduoti visą širdį.

Treniravo ir muzikantus

O bandėte skaičiuoti, kiek per jūsų ilgą, nuo 1974 metų trunkančią, trenerio karjerą krepšinio treniruotes lankė klaipėdiečių?

Turbūt susidarytų keli tūkstančiai, įskaitant ir vadovavimo Klaipėdos Vlado Knašiaus mokykloje metus, kur vienaip ar kitaip prisiliečiau prie klaipėdietiško krepšinio.

Treniravau ne tik būrį žinomų krepšininkų, tarp kurių - ir olimpinį prizininką, Europos čempioną Eurelijų Žukauską, bet ir, pavyzdžiui, į mano treniruotes atvykdavo ir dabar jau žinomi muzikantai - Vilius Tarasovas, Deividas Norvilas, Viktorija Perminaitė, žinomas notaras Marius Stračkaitis ir daug kitų.

Daugelis buvusių auklėtinių jį iki šiol atpažįsta ir pasisveikina Klaipėdos gatvėse, su kai kuriais pasikalbame ir telefonu.

Malonu, kai sutinku buvusius auklėtinius ir kartu prisimename tuos laikus, pasikalbame, kaip jiems sekasi ir panašiai.

Būna, kad einu Klaipėdoje ir koks aukštas vyras sako: „Labas, treneri.“ Atvirai pasakius, visus jau ir sudėtinga atsiminti. Matau, kad iš veido matytas, bet kai kurių jau ir nebepamenu.

Juk Klaipėdos Vlado Knašiaus mokykloje treniruotes lankė daug krepšinio talentų, su kuriais man, kaip mokyklos direktoriui, tekdavo pabendrauti. 

Tai - ir Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas Rytis Vaišvila, Europos čempionas Arvydas Macijauskas ir jau minėtasis dviejų olimpiadų bronzos medalio laimėtojas, Europos čempionas, Eurolygos čempionas, Europos taurės laimėtojas, LKL čempionas E. Žukauskas.

Klaipėda ir Vlado Knašiaus mokykla tikrai turi kuo didžiuotis.

Galiu drąsiai pasakyti, kad esu laimingas, jog per savo darbo metus sutikau tiek puikių ir talentingų žmonių.