Kitam žaidėjui lemiamą metimą planavęs Rimas Kurtinaitis atskleidė neišpildytą Ąžuolo Tubelio pažadą

Klaipėda deramai pasveikino visą Lietuvą ant kojų prieš kelias dienas pakėlusį Igną Sargiūną, kuris įstabiu pasirodymu išplėšė mūsiškiams pergalę Londone.

Vilniaus „Ryto“ gynėjas, prieš kelerius metus vilkėjęs ir Klaipėdos „Neptūno“ marškinėlius, per komandų pristatymą sulaukė tokių aplodismentų, kokių „Švyturio“ arenoje, ko gero, nebuvo gavusi jokia muzikos žvaigždė.

Svetingai uostamiestis pasitiko ir svečius iš Italijos, kai prieš ginčo kamuolį arenos didžėjus vieną po kito leido itališkus hitus, bet apie tai, kad Luca Banchi komanda žaidžia išvykoje, bent jau rungtynių pradžioje priminė Rimo Kurtinaičio vienuoliktukas.

Jei Londone lietuvius iš vėžių išmušė agresyvi britų gynyba, išprovokavusi 21 mūsiškių klaidą, tai šįsyk jau patys lietuviai atrodė pasimokę iš Didžiojoje Britanijoje gautų pamokų.

Kibiai ir agresyviai gynęsi Rimo Kurtinaičio auklėtiniai vien per pirmąjį ketvirtį perėmė 6 kamuolius, o italai jau įpusėjus antram kėliniui buvo suklydę net 14 kartų.

Ne sykį net aikštės vidurio nepersivarę svečiai per pirmąsias 15 minučių į krepšį buvo išmetę vos 15 sykių, kai lietuviai – dvigubai daugiau (30).

Vis dėlto pasinaudoti varžovų dovanėlėmis lietuviams sekėsi prastokai. Po italų klaidų jie buvo pelnę tik 11 taškų, pataikė vos daugiau nei 36 proc. metimų, o pirmuosius baudų metimus užsidirbo tik besibaigiant pirmajai rungtynių pusei bei pirmavo vos 5 taškais.

Po ilgosios pertraukos jau lietuvius ėmė gramzdinti klaidos. Per du kėlinius pametę kamuolį penkis sykius, trečiajame ketvirtyje lietuviai suklydo net 9 kartus ir leido italams juos pasivyti (54:54).

Ketvirtajame kėlinyje koncertuoti ėmė Madrido „Real“ puolėjas Gabriele Procida, sudaręs smogiamąjį italų trejetą kartu su kitais Eurolygos žaidėjais Stefano Tonutu ir Nico Mannionu.

Net 18 taškų per lemiamą ketvirtį pelnęs italas padėjo savo komandai svarbiausiu metu susikrauti 8 taškų pranašumą (76:68).

Lietuvius gelbėti ėmėsi Ignas Sargiūnas, pelnęs keturis taškus iš eilės, o galiausiai Arnas Velička smeigė tritaškį, išvesdamas šeimininkus į priekį 81:80.

Vis N.Mannionas pasinaudojo Mareko Blaževičiaus klaidele gynyboje ir pelnė taškus, o sudėtingas A.Veličkos metimas aidint sirenai tikslo nepasiekė ir lietuviai pralaimėjo 81:82, patirdami pirmą nesėkmę šioje atrankoje.

Arnas Velička / FIBA nuotr.

„Sveikinimai Italijai sužaidus labai geras rungtynes. Nėra lengva pralaimėjus namuose iškovoti tokią pergalę išvykoje, ypač Lietuvoje, – po pergalės sakė R.Kurtinaitis. – Tad noriu pasveikinti Luca (Banchi), italų trenerį.

Po pastarųjų rungtynių fokusavomės į savo problemas. Praėjusiose rungtynėse padarėme 21 klaidą, bet laimėjome rungtynes. Šiandien į tai koncentravomės, gal pusvalandį žiūrėjome įrašus, praleidome daug laiko tai šlifuodami treniruotėse, praktikuodamiesi, kaip išsaugoti kamuolį, bet šiandien tai ir vėl nutiko. 

Šiandien buvome geresni nei Anglijoje – ten suklydome 21 kartą, šiandien – 17. Tai buvo pagrindinė pergalės ar pralaimėjimo priežastis.

Be to, turbūt matėte, kiek lengvų metimų iš po krepšio prametėme greitose atakose. Jei būtume įmetę bent vieną tų metimų, būtume laimėję.

Visgi pralaimėjome. Manau, kad nieko baisaus dar neįvyko, tai dar tik pirmas atrankos langas. Dabar turime viską pamiršti, ištaisyti kai kuriuos dalykus ir ruoštis kitam langui.“

– Pergalė išvykoje ir pralaimėjimas namuose šio lango metu. Kokį pozityvą išsinešate po tokių dvejų artimų rungtynių?

– Jei pirmose rungtynėse turėjome daug problemų du kėlinius bent jau susistyguoti visumą, mums pavyko gal tik trečiame ar ketvirtame kėlinyje, tai šiandien nuo pradžios viskas buvo tvarkoje.

 Aišku, iš mano asmeninės patirties, kaip buvusio žaidėjo, žinau vieną, kad jeigu viena komanda žaidžia kelias minutes blogai, tai turime tą atkarpą išnaudoti. Italai daug klydo, bet mes tuo nepasinaudojome, atsakėme tuo pačiu. 

Neįmetėme iš po krepšio, paprastų metimų – net nežinau, kaip tai pateisinti, ką pasakyti. Neįmetėme, tai neįmetėme.

Iš tikrųjų žaidėme gerai, gynėmės gerai. Buvo daug klaidelių, truputį nesusikalbėjimų, bet per tas kelias dienas sulipdėme iš naujų vaikinų. 

Nenoriu grįžti prie to paties, bet mes surinkome aštuonis naujus vaikinus ir iš jų padarėme naują Lietuvos rinktinę. Net pakalbėjęs apie visa tai, ką pasakojau, neturiu nė vieno priekaišto žaidėjams, kurie atvažiavo, kovėsi. Gavosi taip, kaip gavosi. 

Galėtume geriau, bet aš suprantu visus jaunuolius, kurie turi įgyti tarptautinių varžybų patirtį. Nedarau jokios tragedijos, išvis nedarau jokios tragedijos. Viskas susilygo. 

Britai nugalėjo Islandiją, tad likome nuliniame variante – „nusinulinome“, tad dabar viską reiks pradėti iš pradžių.

– Paskutinį metimą atliko Arnas Velička, kuris buvo pataikęs ir prieš tai, bet Londone lemiamus metimus įmetė Ignas Sargiūnas. Kokia buvo jūsų vidinė diskusija – kam patikėti paskutinį metimą?

– Ignui.

– Ar galite išsiplėsti, koks buvo paskutinės atakos planas?

– Galiu ir gal net prisiimčiau kaltę, bet nenoriu kalbėti tų dalykų, nes jūs po to prastai interpretuojate. Norėjome, kad Ignas išsimestų metimą. 

Turėjo įvykti eilė dalykų, nes mes turėjome 7 sekundes. Mes to neįvykdėme. 

Nenoriu sakyti, kas kaltas ar ne, prisiimu atsakomybę pats sau. 

Truputėlį ne taip sustrategavau, pagalvojau už kitus tris žaidėjus, kad jie atliks savo veiksmus ir mes užbaigsime su Igno metimu. 

Deja, mums nepavyko. Būna, suprantu tuos žaidėjus, kurie neįvykdė. Tokia atsakomybė. Bet norėjau, kad Ignas Sargiūnas užbaigtų.

Arnas Velička / FIBA nuotr.

– Minėjote, kad treniruotėse žaidėjams tenka aiškinti labai paprastus dalykus, kuriuos jie ne visada supranta. Tai labiau to, kad nesate užmezgę santykio su žaidėjais ir laiko trūkumo pasekmė, ar matote kažkokią didesnę dabartinio krepšinio problemą?

– Aš treneris, žaidėjus surenku, kurie žaidžia savo klubuose ir ten turi savo trenerius. Pavyzdžiui, grįžtant prie Veličkos, jie klube prieš handoffą eina pro apačią – tai yra pasyvesnė, saugesnė gynyba.

Aš noriu, kad mes eitume per viršų, bet tada man reikia keisti žaidėjų įgūdžius iš klubų. Bet tai nėra, kad taip geriau, o taip blogiau. Tai yra žaidimo strategija. Reikia žaidėjus pakeisti. Yra tokių dalykų.

Yra daug dalykų krepšinyje, kur turi vadovautis nuojauta, skaitymu, atspėt tą situaciją. 

Šitų dalykų trūksta. Tenka pasakoti tokius paprastus dalykus, bet aš pasiruošęs 10 ar 100 kartų pasakoti, nes mano toks darbas, kad išsiauginčiau tokius žaidėjus, kurie, kaip man atrodo, teisingai žaistų. Bet tai nėra bėda nei žaidėjų, nei kad aš noriu tai padaryti. Aš galiu tai padaryti, galiu apie krepšinį kalbėti nuo ryto iki vakaro. Bet būtų malonu tokius dalykus susidėliot.

– Jonas Kazlauskas pasakė, kad visiškai nemato trenerių atsakomybės dėl rezultatų languose žinant treniruočių trūkumą, žaidėjų pasirinkimą. Jis pasakė, kad ši sistema labai bloga, kad krepšinio bendruomenei reiktų susivienyti ir pareikšti protestus. Ką jūs apie tai manote?

– Labai gerbiu Joną, mes kartu žaidėme, žaidžiau ir pas jį „Žalgiryje“, kai jis vadovavo, tai mūsų matymas labai panašus. Kada mes turėsime langą liepos mėnesį?

– Pirmą liepos savaitę.

– Pasakykite man, kada baigsis LKL sezonas?

– Apie birželio 20 d.

– Taip, o jau liepos pradžioje turėsime langą. Kaip bus? Žaidėjas žais 10 mėnesių. Tie, kurie mums reikalingi, įsivaizduoju, žais LKL finale. Dabar juos aš kaip? 

Kad nenužudyčiau, turiu jiems duoti pailsėti 10 dienų, o tada vėl surinkti trims dienoms ir vėl žaisti? Ir tai yra pasaulio čempionato atranka. 

Aš net neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Aišku, tai bus toliau, bet ateis tas laikas. Jau geriau gal net būtų nedaryti šitų langų, o padaryti tą vieną turnyrą, kaip priešolimpinį. 

Net ir dabar būtų geriau sužaisti tas ketverias rungtynes iš karto vietoje dviejų langų, gal būtų galima sutarti su nacionaliniais čempionatais. 

Bet tai, ką Jonas sako, aš kol kas negalvoju, bet nematau, kaip tą vaizdą įgyvendinsime. O ateis pats atsakingiausias momentas. 

Pilnai palaikau Jono nuomonę, mano tokia pati ir manau ne mūsų dviejų, o visos Europos.

Visi vargsta. Pradžioje kalbėjau su Luca (Banchi). Papasakojo, kaip pradėjo treniruotę. Sako: „pusės žaidėjų nepažįstu, tai treniruotė prasidėjo prisistatymais: aš Alfonso, žaidžiu ten ir ten, aš dar kažkoks ir pan.“ 

Apie kokias mes strategijas galim kalbėti, jei žaidėjų nelabai pažįstame? Man tai gerai, mūsų šalytė maža, nedaug žaidžia užsienyje, aš stebiu, bet ir tų individualių savybių negali surasti per tą vieną treniruotę – ką tu ten surasi?

Čia yra didelė bėda. Jie kaip ir susiderino su Eurolyga, bet toks derinimas gero lygio neduoda.

– Ar po rungtynių Londone dar teko kalbėtis su Ąžuolu Tubeliu?

– Mes kalbėjome ta tema. Pasakysiu ir noriu užbaigti tą temą: paprašiau jo, žinau jo tas bėdas, skausmus. Jei atvirai pasakius, nepamenu, kad žaidžiant krepšinį, man nebūtų kažko skaudėję. 

Neatsimenu. Jeigu žaidėjui nieko skauda, tai taip jis ir žaidžia. Bet mes esame tokie išskirtiniai, kad galime per skausmą žaisti, o yra žmonės, kurie negali per skausmą net dirbti. 

Tai vienas iš tų klausimų, kur aš nežinau tų traumų, kokio jos stiprumo. Sakiau: „Ąžuolai, tavęs reikia ne tik man, o komandai“. 

Pagalvokite, jei turėtume Ąžuolą: jis ketvirtos pozicijos žaidėjas, gerai ginasi, mes galime jį naudoti ir penktu – šiandienos rungtynėse jis mums būtų auksinės vertės. 

Dabar jis žaidžia ne ką blogiau, gal net geriau nei Europos čempionate. 

Šitoje komandoje su savo meistriškumu ir patirtimi būtų auksinės vertės žaidėjas. Jis man paskambino ir pasakė, kad į Angliją nevažiuos, o į Klaipėdą taip, atvažiuos. 

Kitą dieną po „Baskonia“ rungtynių jis man paskambino ryte, radau praleistą, perskambinau ir pasakė: „treneri, aš nebeatvažiuosiu“. Tada man peršasi ne priekaištas, o klausimas: jei prieš „Baskonia“ turėdamas 16 taškų persvarą paskutines 5 minutes žaidi su juo, o paskui gydai, nes jis pavargo.

Aišku, gal ir galėjo tas rungtynes pralaimėti, bet ten maksimumas, o čia į rinktinę negalėjo? Skauda, tai skauda, ką darysi – nieko nepadarysi.

– Kitas langas vyks vasarį. Ar komandą ketinate burti aplink šios sudėties pagrindą, ar bandysite kviestis Eurolygos žaidėjus?

– Įsivaizduoju, kad šitie žaidėjai norės žaisti. Norėčiau turėti tų žaidėjų. Spaudoje skaičiau, kad eilė Eurolygos žaidėjų žaidė Kuboje, žaidė ten ir ten. 

O mes nesugebame suburti. Problema Lietuvos yra ne žaidėjai, o tai, kaip juos suburti. Mes visada iš klubų išgirstame... Aš pats treniravau „Chimki“, bet niekada nesudariau kliūčių rusų žaidėjams, o jie patys pasirinkdavo. Negaliu įlįsti žmogui į širdį, kažką pasakyti. 

Čia yra asmeniniai dalykai. Bet aš neįsivaizduoju, jei grįžtume į 1992-uosius, kad atvažiuotų Sabonis ir Marčiulionis, o aš neatvažiuočiau. 

Man irgi skaudėjo daug ką tada. Bet net nežinau, kaip galėčiau pavesti tuos žaidėjus. Grįžtame prie to, kad laikai keičiasi ir visa kita, bet yra dalykų, kurie nesikeičia.

***

Kitas pasaulio čempionato atrankos langas mūsiškių laukia žiemos pabaigos ir pavasario pradžios sankirtoje. Vasario 27 ir kovo 2 dienomis lietuviai dusyk susidurs su Islandijos rinktine.