Klaipėda to dar nematė: tiek kartų skinti Lietuvos suaugusiųjų čempionų titulus dar niekam neteko

Su E. Voitechovskiu kalbamės apie istorinius pasiekimus, darbą su jaunimu ir artėjantį jubiliejų.

Edgarai, sveikinimai! 18 kartų Lietuvos suaugusiųjų čempionas – skamba įspūdingai. Ar kas nors Lietuvoje yra pasiekęs panašų rezultatą?

Ačiū už sveikinimus. Žinote, kalbama, kad kažkas sovietmečiu yra tapęs čempionu apie 20 kartų, bet tai ne dabartinės nepriklausomos Lietuvos rekordas. Tačiau Klaipėda tokio pasiekimo savo istorijoje dar tikrai nėra regėjusi. Kol kas esu vienas toks, bet mano tikslas – užauginti naują kartą, kuri galbūt pasiektų dar daugiau už mane.

Tau dabar 39-eri, greitai minėsi gražų jubiliejų. Ar jaučiasi tie metai ant kilimo?

Kovo 8-ąją jau būsiu „keturiasdešimtininkas“, kaip sakoma. Įkopsiu į penktą dešimtį (juokiasi). Parako dar tikrai yra, jaunimas mane vertina, bet pasikeitė prioritetai. Dabar mano didžiausias dėmesys skiriamas trenerio darbui Klaipėdoje.

Kai ateinu į salę, jaunimas tiesiog neduoda pailsėti. Vos baigiu treniruotę su vaikais, iškart prisistato keturi ar penki vyresni sportininkai: „Treneri, ar galėsite su manim padirbėti? O su manim?“. Tad po savo auklėtinių treniruotės dar turiu rasti jėgų pats atstovėti ant kilimo su 75–100 kg sveriančiais vyrais.

Tai vaikai tave mato ne tik kaip trenerį, bet ir kaip sektiną pavyzdį, kuris pats ant imtynių kilimo lieja prakaitą?

Be abejo. Matau, kaip jie stebi, kai aš darau apšilimą ar dirbu ant kilimo. Tai jiems geriausia motyvacija. Kai treneris pats yra pasaulio meistrų čempionas ir vis dar skina pergales Lietuvoje, vaikai į viską žiūri rimčiau. 

Be to, jaučiu didelį tėvelių palaikymą. Kai vyko čempionatas Vilniuje, tie, kas negalėjo atvykti, stebėjo tiesioginę transliaciją internetu, o grįžusį sveikino, sakė: „Treneri, viską matėm, šaunuolis!“. Tas bendruomenės ryšys man labai svarbus.

Kaip dabar atrodo tavo paties treniruočių režimas? Ar pavyksta išlaikyti stabilumą?

Stengiuosi sportuoti kasdien bent po porą valandų, bet prisipažinsiu – ne visada išeina. Darbas su vaikais atima daug energijos. Kartais po jų treniruotės jautiesi fiziškai išsekęs, bet turi save perlipti. Tai nuoseklus darbas, kuris ir atveda prie tų 18-os Lietuvos čempiono titulų.

Praėjusiais metais tapai pasaulio meistrų laisvųjų imtynių čempionu. Kokie planai šiemet? Ar artimiausiu metu matysime tave pasaulio pirmenybėse?

Šiemet nusprendžiau padaryti pertrauką. Nedalyvausiu pasaulio čempionate. Noriu šiek tiek pailsėti nuo varžybų įtampos, atstatyti sveikatą. Tačiau kitais metais planuoju grįžti į „mūšį“. Kadangi man jau bus 40 metų, pereisiu į „B“ amžiaus grupę (40–45 metai). Ten vėl reikės įrodinėti savo vertę, bet aš tam ruošiuosi.

Tarp 35–39 metų atletų jau esu pasaulio čempionas, tad čia įrodinėti jau nieko nebereikia.

Kas tau padeda išlaikyti tokią motyvaciją tiek metų?

Pirmiausia – šeima. Turiu nuostabią žmoną, du vaikus, puikius tėvus, kurie visada palaiko. Jų palaikymas namuose ir už salės durų yra mano pagrindinis variklis. Be tvirto užnugario tokie pasiekimai sporte būtų neįmanomi.

Edgarai, ačiū už pokalbį. Tikimės, kad kitais metais „B“ grupėje vėl džiuginsi mus medaliais!

Ačiū, stengsimės!

KOMENTARAS

„Tokį monstrą ir savo sporto fanatiką retai sutiksi“

Genadijus KAVUNENKA, Klaipėdos miesto imtynių federacijos viceprezidentas

Pasakysiu atvirai, paprastais žodžiais, bet taip, kaip yra: tokį monstrą, žvėrį, savo sporto fanatiką retai sutiksi.    

Edgarą Voitechovskį į pergales veda tikėjimas, draugystė ir bendruomenės susitelkimas. Kiekviena pergalė turi savo istoriją. Ne visada ji matoma ant tatamio ar kilimo – dažnai ji gimsta tyliai, treniruočių salėje, tarp prakaito lašų, skausmo ir begalinio tikėjimo.

Edgaras yra tikras Klaipėdos miesto ambasadorius, savo pergalėmis garsinantis mūsų miesto garbę. Tai itin džiugina ir yra sektinas pavyzdys tiek savo auklėtiniams vaikučiams, tiek Klaipėdoje imtynių treniruotes lankančiam jaunimui.

Edgarą visada į priekį stumia noras ginti Klaipėdos miesto garbę.