Kvapą gniaužianti lietuvio istorija: kaip smulkutis įžaidėjas virto galiūnu Permėje?

Eigirdas Žukauskas yra pavyzdys, jog už svajonės kabintis reikia dantimis ir nagais, net jei ji tuo metu atrodo visiškai nereali.

Šilutėje gimęs, bet Radviliškyje augęs Eigirdas būdamas 16 metų išvyko krepšininko svajonės siekti į sostinę. Tuo metu jis rungtyniavo įžaidėjo pozicijoje, buvo smulkus ir žemas – svėrė vos 54 kilogramus, ūgis siekė 173 cm.

Nors Permės „Parma“ puolėjo šeimoje sportininkų nėra, bet sulig atvažiavimu į Vilnių sprogo ir E.Žukausko genai – atletiškumas bei fiziškumas. Jis per ketverius metus tapo neatpažįstamu, styptelėjęs iki 205 cm ūgio bei 105 kg svorio kombinacijos.

15min kalbinti Eigirdo aplinkos žmonės akcentuoja fantastišką šio krepšininko darbo etiką, be kurios tokio proveržio nebūtų, kuris vingiuotu keliu jį pakylėjo iki krepšiniu Rusijoje alsuojančios Permės.

15min kalbintas Adas Juškevičius, taipogi rungtyniaujantis „Parma“ klube, Eigirdą įvardijo „lietuvišku LeBronu“ ir fiziškai stipriausiu komandos draugu jo karjeroje, įskaitant Lietuvos rinktinėje sutiktus krepšininkus.

„Kas mane pamena 15-17 metų amžiaus, tai tikrai esu pasikeitęs. Buvau mažas ir kūdas. Vėlyvas brendimas ir darbas vasaromis padarė savo. Nemanau, kad būčiau toks, koks esu, jei nebūčiau įdėjęs tiek darbo. Trys vasaros JAV su fizinio rengimo treneriais man suteikė kūno formą, – 15min tinklalaidėje PIKENROLAS pasakojo E.Žukauskas. – Iš kur atsirado tokia darbo etika? Ji pasikeitė išvažiavus į Vilnių, kai atsirado savarankiškas gyvenimas. Pradžią man davė buvęs krepšininkas, o dabar agentas Klemensas Patiejūnas. Kaip sportuoti ir kaip prisižiūrėti save. Jis mano profesionalumui padarė didžiulę įtaką, kaip ir treneris Gintautas Regina.“

Praėjusį sezoną E.Žukauskas buvo naudingiausias „Parma“ žaidėjas VTB Jungtinėje lygoje, rinkęs po 12,2 taško (54,2 proc. dvit., 43,6 proc. trit., 89,1 proc. baud.), 4,8 atkovoto kamuolio, 1,6 rezultatyvaus perdavimo bei 14 naudingumo balo.

Lietuviui šiuo metu yra 29 metai, bet jis vis dar yra kylantis krepšininkas, vėlai užsikabinęs aukštame lygyje ir iki tol praėjęs daug išbandymų.

Anykščių „Puntukas“, Vilniaus Statyba, Radviliškio „Juodeliai“,
„Šiauliai“, „Mažeikiai“, „Šiauliai“, Alytaus „Dzūkija“, „Mažeikiai“, „Šiauliai“, „Dzūkija“ ir „Mažeikiai“ – toks buvo Eigirdo kelias, kol galiausiai jis atsidūrė trečioje pagal pajėgumą Prancūzijos lygoje.

2015-aisiais metais jis sukirto rankomis su buvusio Vilniaus „Lietuvos ryto“ stratego Tomo Mohoričiaus vedama Bordo JSA ekipa.

„Nugaros ir kojos traumas gydytis baigiau lapkričio pabaigoje, kai komandos susikomplektavusios, o kažkur įlįsti yra sudėtinga. Bet kur eiti nesinorėjo, taip užsidarė ir paskutiniai variantai Lietuvoje. Per Kalėdas galvojau, ar dar kažkur šį sezoną žaisiu, man tiko jau praktiškai bet kas. Variantai buvo du – arba trečia Prancūzijos lyga, arba nežaisiu išvis“, – pasakojo E.Žukauskas.

Eigirdas į Prancuziją atvyko į gynėjo vietą, bet per pirmąsias dvi savaites traumas patyrė du aukštaūgiai, o pagal ūgį lietuvis visoje komandoje liko trečias. Iš gynėjo jis persistūmė į trečią–ketvirtą pozicijas, kas jam atvėrė naujas galimybes.

„Taip netikėtai pakeitus poziciją, natūraliai įgijau pranašumą. Man laikas Prancūzijoje buvo sėkmingas. Labai džiaugiausi, kad vėl žaidžiu, nes ant parketo nebuvau išbėgęs beveik metus laiko. Važiavau ir daug nemąsčiau, o viena vykimo į Bordo priežasčių – Tomo Mohoričius. Treneris, kuris turi sukaupęs kažkokį žinių bagažą. Buvo keista, kad jis irgi trečioje Prancūzijos lygoje. Mūsų santykis buvo labai geras. Jis puikiai prisimena laiką Vilniuje, o pabaigos stipriai neafišuoja. Mes bendravome su juo dar kurį laiką“, – sakė Eigirdas.

„Norėjau grįžti į Lietuvos krepšinio rinką, pasižiūrėti, kokiame stovyje esu. Aišku, sezonas Prienuose buvo keistas ir savotiškai įdomus. Gavosi, kaip gavosi“, – sakė E.Žukauskas.

Atsispyręs nuo trečios Prancūzijos lygos Eigirdas pakilo į antrąją, įsitvirtino ten, o po sezono – grįžimas į Lietuvą, kur Prienuose jam teko žaisti pas Virginijų Šeškų ir pabūti garsiosios Ballų šeimynos realybės šou dalimi.

„Ballų atvykimo žinią priėmėme lengvai, nes Prienų klubui buvo sunkus metas. Jis dar gruodžio mėnesį buvo ant išnykimo ribos. Tuo metu buvome gavę gal pusę mėnesinės algos. Mes, žaidėjai, sureagavome ramiai ir pozityviai. Bet kas bus su klubu? Ar ištrauksime jį? Nežinojome, kiek Ballai padės mums. Jie atvažiavo ir mechanizmas užsikūrė, – pasakojo K.Maksvyčio auklėtinis Permėje. – Nei buvau labai už, nei buvau labai prieš. Žiūrėjome pozityviai. Vėliau pasimatė jų realybės šou ir buvimo Prienuose tikslai. Gal dabar daryčiau kitaip, bet tuomet atrodė, kad nieko blogo dėl Ballų nebus.“

Prienai traukė ne tik krepšinio sirgalių Lietuvoje dėmesį, bet buvome matomi ir visame pasaulyje.

Ballų šeimynėlės gyvenimą nušvietė į Lietuvą atskridusios JAV sporto gigantės ESPN žurnalistas, užsikūrė realybės ir šou „Ball in the Family“, kuriame buvo matomi ir tuomečiai Prienų „CBet“ žaidėjai.

Dievaičiais Prienuose pasijutę amerikiečiai ėmė pramušinėti „Big Baller Brand“ prekinį ženklą bei kurti aliuziją apie talentinguosius brolius, tačiau po kelių mėnesių jie Lietuvą paliko.

Tai situacija, kurioje lietuviai krepšininkai veikiausiai daugiau niekada gyvenime neatsidurs. Ir kažin ar norėtų.

„Keisčiausias dalykas? Visur ir visada juos kažkas sekė. Atrodė, kad jie nėra atsipalaidavę ir nėra savimi. Kameros jiems maišydavo būti paprastesniais žmonėmis. Mes juos matėme tik viso šio burbulo katile. Buvo savotiškai įdomu, bet buvo savotiškai ir keista. Užtruko laiko, kol mes įpratome prie to, kad reikės viduryje sezono žaisti draugiškas rungtynes ir padėti jiems rinkti statistiką bei įdomius skaičius protokole, neva jie rodo rezultatus ir tobulėja. Keista ir įdomu“, – sakė E.Žukauskas.

Nuo vizito Prienuose praėjo kiek daugiau nei dveji metai ir LaMelo Ballas buvo pasirinktas trečiuoju šaukimu NBA naujokų biržoje. Tai aukščiausiai kada nors pašauktas LKL rungtyniavęs krepšininkas.

Garsiosios šeimynėlės atžala jau pirmajame sezone parodė savo talentą ir tapo geriausiu NBA sezono naujoku.

„Kad jis turi potencialo, abejonių nekėlė. Platūs judesiai, didelės amplitudės ir beribis pasitikėjimas savimi. Vienintelis klausimas man kilo dėl LaMelo profesionalumo – ar jis sugebės tapti profesionalu ir ar darbo etika pasikeis? Jei ne, tai nieko nebus, – pasakojo E.Žukauskas. – Galvoju, kad karjeros pradžia jam tapo geriu spyriu į užpakalį, kai jis pamatė profesionalaus krepšinio specifiką. Jis suprato, kad jei bus atsipalaidavęs ir nevertins situacijos, sėdės ir toliau Prienuose. Jam tai buvo stimulas dirbti, žygiuoti toliau, o ne likti Prienuose, kurie Ballams turėjo sukelti šoką.“

Nors sezonas buvo keistas, bet Eigirdui pavyko parodyti save ir sulaukti VTB Jungtinės lygos Permės „Parma“ vyriausiojo trenerio latvio Nikolajaus Mazuro dėmesį.

Po metų prie šilutiškio prisijungė ir didžiulė lietuvių delegacija – krepšininkas Adas Juškevičius bei strategas Kazys Maksvytis su trimis asistentais.

„Pasikeitė laiko leidimas. Atsirado ir su kuo pasikalbėti lietuvių kalba. Pirmąjį sezoną teko naudoti laužytą rusų kalbą. Bendraudavau daug su namiškiais telefonu ir per Skype. Viskas pasikeitė su lietuvių atvykimu. Daugiausiai laiko praleisdavau su Adu, su Lorenzo irgi, kurį vadindavome pusiau–lietuviu. Jis vis dar seka, kas vyksta Lietuvoje, viską žino, tad radome daug bendrų temų“, – pasakojo E.Žukauskas.

Praėjo vos keli K.Maksvyčio mėnesiai Permėje ir strategas sulaukė Lietuvos rinktinės kvietimo, tačiau klubas neišleido. Vasarą – pasiūlymas ir iš Kauno „Žalgirio“, kurį, gerbdamas įsipareigojimus su „Parma“, treneris turėjo atmesti.

„Jausmas buvo dvejopas. Gaila, kad nepaėmė jo į rinktinę. Bet mes žinojome, jei jis išvažiuos, neaišku kas bus mumis ir Permės klubu. Savotiška situacija. Lyg ir gaila, kad neišleido, bet ir džiaugėmės, kad lieka su mumis ir galėsime tęsti darbus, kuriuos buvome pradėję“, – teigė 29-erių metų krepšininkas.

Tiek Adas Juškevičius, tiek Kazys Maksvytis bendraudami su 15min sufleravo, jog artėjantis sezonas lietuviams Permėje gali tapti „paskutiniu šokiu“, kuris visus juos pakeltų į aukštesnį lygį.

„Manau, kad visi supranta, kad pabuvome dvejus metus, o dabar reikia griebti jautį už ragį ir išspausti viską, kas įmanoma. Gal pasakysiu vaizdžiai, bet norime sukurti šventę Permei ir turėti sezoną, kuris išliktų atmintyje. Siekis būtų toks“, – teigė E.Žukauskas.