Legendinė ieties metikė Jadvyga Putinienė atgaivą randa žvejodama, skaitydama ir bendraudama

J. Dunauskaitė-Putinienė – septynis kartus Lietuvos ieties metimo čempionė (1970-1972, 1974, 1975, 1977, 1978, 1980) ir tiek pat kartų gerino Lietuvos rekordus – nuo  59,10 m 1978-aisiais iki 67,84 m 1980-aisiais.

Ji 1972-aisiais tapo SSRS vicečempione, o 1977-aisiais – bronzine prizininke. 1978 metais Europos čempionate Prahoje užėmė 10-ą vietą, 1980 metais dalyvavo Maskvos olimpinėse žaidynėse.

Klaipėdietė išrinkta į geriausių XX amžiaus Lietuvos lengvaatlečių dešimtuką.  

Jubiliejų sutikusi įžymioji sportininkė džiaugiasi laimingai susiklosčiusiu savo gyvenimu, tuo, kad sveikata leidžia dirbti, irkluoti valtį ir leistis į  mėgstamą žvejybą, vairuoti mašiną, lankyti savo draugę Smalininkuose bei jai padėti darbuotis.

„Metai bėga labai greitai, nespėju atsikelti,  o žiūrėk jau ir vakaras atėjo. Kaip ir visi žmonės, gyvenu normaliai, tik gaila, kad mano apsukos jau ne tos. Turiu ūkį, kuriame tenka nemažai paplušėti, 6,5 metro ilgio pramoginį laivą, kurį man prieš dvylika metų padovanojo Norvegijoje gyvenantis sūnus Marius, ir mažesnę, irklinę valtį.

Žvejoju tai vienoje, tai kitoje vietoje, dažniausiai Kuršių mariose, prie Alksnynės, Juodkrantės. Didžiausias mano laimikis – 9 kg sverianti lydeka.

Anksčiau žuvį gaudžiau kasdien, o dabar rečiau, nes jų smarkiai sumažėjo, o ir laiko mažai turiu, todėl netgi norisi vieną valtį parduoti.

Pastarąjį kartą žvejojau prieš porą savaičių ir tuščiomis negrįžau – prisigaudžiau ešerių, raudę. Stebiuosi, jog ir tokiame mano amžiuje žvejoti sekasi puikiai.

Mažas žuvytes paleidžiu, o vasarą Ventės kaime, kuriame kasmet vasaroju, ant tvarto stogo gandrai susisuko lizdą, tai žuvis jiems atiduodu.

Tačiau rugpjūčio 22 dieną gandrai išskrido į šiltus kraštus – pirmiau vaikai, o po to ir jų tėvai.

Dabar lauksiu pavasario, kada jie vėl sugrįš“, – nostalgiškai nusiteikusi legendinė Lietuvos ieties metikė.

Šiemetinę vasarą ji praleido dviejose vietose: Klaipėdoje, kur gyvena, ir Ventės kaime, kur šešių butų name turi du kambarius ir virtuvę.

Kaime – ir didelis tvartas, garažas, 17 arų žemės. Lietuvos rekordininkė augina pomidorus, agurkus, šiemet džiaugiasi dideliu moliūgų, kuriuos sunku ir pakelti, sveria po 50 kilogramų, derliumi.  

Prieš dešimt metų tame kaime savo rankomis J. Putinienė įsirengė ir rutulio stūmimo sektorių, kuriame treniravosi.

Savadarbiame sektoriuje klaipėdietė rutulį stumdė iki tol, kol prieš penkerius metus ją sustabdė peties trauma.  

„Prasidėjo uždegimai, nepadėjo ir gydymas. Padarius visus tyrimus, paaiškėjo, kad nuo intensyvaus ieties mėtymo pasidėvėjo sąnarys,  kremzlės.

Dar sportavau ir skaudančia ranka. Jeigu būčiau to nedariusi, petį gal būčiau ir išsigydžiusi. Tačiau svarbu, kad galiu gyventi, turiu ką veikti.  

Dažnai važinėju į Smalininkus, kur gyvena mano draugė Danguolė ir rūpinasi Senosios technikos muziejumi, tai padedu jai darbuotis.  Ji atvažiuoja ir pas mane į Ventę, padeda žolę pjauti, abi gyvename labai draugiškai.

Aš savo vyrą Vitą, buvusį irkluotoją (už jo ištekėjau 1968-aisiais)  palaidojau prieš 11 metų, o ji savo tėvą – prieš pusantrų metų ir paveldėjo muziejų, kuriame darbų begalės“, – pasakoja J. Putinienė.

Tai pati ir mašiną vairuojate?, – klausiu Maskvos olimpietės.

Kaip galiu nevairuoti, jei 2011-aisiais „Teleloto“ loterijoje laimėjau mašiną. Vairuoju nediduką „Nissan“, man svarbu, kad į jį galiu įsimesti du kibirus sliekų, meškeres ir nuvažiuoti žvejoti.  

Dabar, kai skauda petį, aktyviai nesportuojate, ūkio darbai tikriausiai – irgi puikus fizinis aktyvumas?

Oi, oi, oi, kiek tų darbų yra, fizinis krūvis yra tikrai ne ką mažesnes, nei treniruojantis.  

Beje, įvairių traumų neišvengiau ir anksčiau, kai gerinau rekordus. Tačiau buvau jauna ir traumas greitai išsigydavau. O senatvėje niekas greitai negyja.

Man dabar labai padeda irklavimas, kai valtele plaukiu žvejoti. Sąnariui būna daug geriau, jį mažiau skauda.

Namuose tingisi daryti įvairius pratimus, o kai irkluoji – tvirtėja sąnarys, efektas didesnis nei vaistai.

Rudenį ir pavasarį po audrų brendu į jūrą ir su tinkleliu ieškau gintarų, mėgstu grybauti, uogauti, miškuose krūvis irgi būna pakankamai didelis.      

Jūsų jubiliejus parodė, kad Klaipėdoje esate populiari. Ir dabar, pasikvietęs į savo kabinetą jus sveikino ir miesto meras Arvydas Vaitkus, medalį už nuopelnus Lietuvos lengvajai atletikai įteikė Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis, sveikinimų, gėlių ir dovanų sulaukėte iš namiškių, draugų ir pažįstamų. Kaip jautėtės, sulaukusi tokio didelio dėmesio?

Buvau gražiai pagerbta Klaipėdos „Viktorijos“ viešbutyje. Jaudinausi ir labai norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

Jei man būtų 18-a, sakyčiau: chebra, mažiau sveikinimų, einame  švęsti.

O metams bėgant susimąstai, jog atėjo vėlus rudenėlis. Jubiliejinį vakarą su šeima praleidau vienoje uostamiesčio kavinių, atvyko abu sūnūs dvyniai, gimę 1973-iaisiais – Norvegijoje gyvenantis Marius su 22 metų anūke Lėja ir Robertas, gyvenantis netoli Klaipėdos.

Beje, anūkė Lėja Norvegijoje nusipirko ietį ir pabandė ją mėtyti. Tačiau neužsikabino.    

Jums tikriausiai niekada neužsimirš 1978 metais gegužės mėnesį Liepojoje (Latvija) pagerintas 20 metų senumo Lietuvos rekordas, kai ietį nusviedėte 59,10 m ir ppranokote net 14 kartų šalies rekordus gerinusią 1960 metų  Romos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoją (53,45 m) Birutę Zalagaitytę-Kalėdienę. Koks užplūdo jausmas?

Prisimenu tik tiek, kad išgirdau –- reikia švęsti, reikia švęsti! Pagalvojau, jog tai padaryti galėsiu tik rudenį po sezono, o ne dabar.

Už rekordą nė gurkšnelio stipresnio gėrimo neišgėriau, buvau ypač pasišventusi sportui. Tą žiemą labai daug treniravausi, jau pavasarį įgijau gerą sportinę formą.

Kai pasiekiau rekordą, net ietį iš latvės nusipirkau, o jai atidaviau savąją.  „Rekordininkę“ vežiodavausi į visas varžybas.

Baigusi sportuoti, tą ietį padovanojau Klaipėdos sportininkų namams – muziejui.    

Tais metais jau gyvenau Klaipėdoje ir nuo pat atvykimo į uostamiestį 1970-aisiais iki pat Maskvos olimpinių žaidynių 10 metų neturėjau trenerio, sportavau viena.

Klaipėdoje nebuvo nė vieno ieties metimo trenerio. Kai dabar pagalvoju, tai kažkokia nesąmonė.

Ieties metimo kinogramą pamačiau tik 1980-aisiais, gi dabar specialistai,  treneriai aptarinėja kiekvieną metimą, nuolat pluša masažuotojai.  

Ar gyventi į Klaipėdą atvažiavote baigusi Kūno kultūros institutą?

Institutą baigiau 1967-aisiais, vienerius metus dar sportavau Kaune, trumpai dirbau dėstytoja. Tačiau neturėjau buto, o Klaipėda man jį pasiūlė ir atsidūriau mieste prie jūros.

Kaune treniravausi pas Leoną Puskunigį kartu su Birute Zalagaityte-Kalėdiene.

Kai baigiau KKI, buvau išprašyta iš bendrabučio ir neturėjau kur gyventi, mane priglaudė Birutė. Už tai jai esu dėkinga iki grabo lentos.

Pas Romos olimpinę prizininkę pragyvenau beveik pusę metų, visą laiką buvome kartu – ir namie, ir treniruotėse, o per ilgalaikes stovyklas ir varžybas viešbučiuose gyvendavome viename kambaryje.

Su Birute niekada nebuvome varžovės, džiaugdavomės viena kitos tolimais metimais, mūsų santykiai buvo superiniai.

Kai Liepojoje pagerinau jai priklausantį Lietuvos rekordą, tose varžybose Birutė nedalyvavo.

Pagerinus žilsterėjusį jos rekordą ir sugrįžus į namus, ji mane pasveikino, palinkėjo mesti dar toliau. Tą aš ir padariau – 1980 metais pasiekiau 67,84 m rezultatą ir vėl pagerinau Lietuvos rekordą.

Šis rekordas, metant senos konstrukcijos ietį, taip ir liko nepagerintas, nes nuo 1999 metais pakeitus ieties konstrukciją, jie pradėti fiksuoti iš naujo.

Kokie dabar jūsų santykiai su Birute, kuri gruodžio 27 dieną švęs savo 90 metų jubiliejų?

Kuo puikiausi. Anksčiau visada nekantriai laukdavau įvairių olimpiečių senjorų susitikimų, norėdavosi pamatyti Birutę, su ja pabendrauti, prisiminti mūsų sportavimo laikus.

Ir dabar savo treniruočių draugei paskambinu, pasikalbame, visada ją  pasveikinu su gimtadieniu, jau galvoju apie gruodžio 27-ąją.

Esate pirmoji klaipėdietė, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse. 1980 metais Maskvoje ietį nusviedėte  59,94 m ir užėmėte 11-ą vietą tarp 21 lengvaatletės. Kaip olimpinės žaidynės išliko jūsų atmintyje?

Į SSRS rinktinę patekau būdama 30 metų. Niekada nebuvo tekę dalyvauti tokiose stambiose varžybose, mūsų anksčiau niekur nevežė.

Vieną vienintelį kartą buvau išvežta į 1978 metų Europos čempionatą Prahoje, kur užėmiau dešimtą vietą. Dažniausiai rungtyniaudavome tik  Latvijoje ir  Estijoje.  

Todėl ir įspūdis, patekus į Maskvos olimpiadą, buvo didžiulis, nebuvo gaila netgi tiek daug metų, atiduotų sportui.

Įsiminė netgi toks niekutis: tada nebuvo tokių telefoninių ryšių, o per olimpines žaidynes iš telefono būdelės galėjau surinkti numerius ir paskambinti savo vyrui ir vaikams. Buvo didžiulis kaifas (juokiasi …).

Olimpinėse žaidynėse man jau buvo 36-eri, todėl nenuliūdino ir užimta 11-a vieta.

Nepaisant didžiulio jaudulio, patekau į vakarines varžybas. Tačiau iš tolesnės kovos iškritau.

Tokio pat likimo sulaukusi Lenkijos metikė mane guodė ir sakė, kad ne mums būti lygiavertėmis  varžovėmis vokietėms, turinčiomis galingą medicinos aptarnavimą, stimuliatorius.

Kodėl įgijusi KKI diplomą nepanorote dirbti trenere?

Trenerės darbas man patiko, kelerius metus dirbau Klaipėdos „Žalgirio“ sporto mokykloje, treniravau lengvaatlečius.  

Tačiau nebuvo jokių sąlygų ugdyti ieties metikus, Į stadioną mūsų neįsileisdavo, nebuvo ir metimo sektoriaus.

Kai sporto mokykloje paklausiau, kur man treniruoti vaikau, man atsakė, jog pati susirasčiau.  

Trūko kantrybė ir viską mečiau. Nuo 1985-jų pradėjau dirbti tuometės Klaipėdos specialiosios internatinės mokyklos kūno kultūros mokytoja.

Tai buvo mano paskutinė darbovietė, kurioje praleidus 24 metus, išėjau į pensiją.

Neįgaliems vaikams nors kiek stengdavausi suteikti laimės valandėlių, kartu sportuodavome, važinėdavome į varžybas.

Vieną berniuką – Joną Gajauską – nuo penktosios klasės pradėjau globoti.  Abu plaukdavome žvejoti, jam atiduodavau sugautą žuvį, kurią jis parduodavo ir užsidirbdavo pinigų.

Berniukas labai norėjo, kad būčiau jo mama. Dabar jam jau 50 metų, tačiau ir toliau palaikome nuoširdžius ryšius, skambinamės telefonu, džiaugiuosi, kad jis yra laimingas.

Prieš 80 metų gimėte Telšių rajone, Baltakiškės kaime ir užaugote gausioje 9 vaikų šeimoje. Tada tikriausiai ne sportai buvo jūsų galvoje?

Sportuoti pradėjau lankydama Luokės vidurinę mokyklą. Žaidžiau stalo tenisą, krepšinį, slidinėjau, viską dariau. Ir dabar dažnai nuvažiuoju į Luokę, ten palaidoti mano tėvukai.

Mano sesuo Adelė labai gerai mėtydavo granatą. Sykį vienas diedukas, kuris mokykloje skambučiu mus kviesdavo į pamokas ir pranešdavo jų pabaigą, man priekaištavo, kodėl ir aš nesugebu toli numesti.  

Tariau sau, na, įrodysiu tau, jog tai neteisybė. Ir įrodžiau. Jau gyvendama Klaipėdoje per PDG daugiakovės varžybas granatą numečiau 58 metrus ir pasiekiau Lietuvos rekordą.  

Tuo laikmečiu, kai mokiausi, buvo leidžiamas žurnalas „Moteris“, kuriame pamačiau Birutės Kalėdienės nuotrauką su jos autografu. Susižavėjau ja ir taip pat užsiplieskiau mėtyti ietį.

Išsikirpau tą nuotrauką, ją prisisegiau prie lovos. Ten ji išbuvo penkerius metus – nuo 1958-ųjų, kai Birutė Tbilisyje pasiekė pasaulio rekordą, o aš lankiau septintą klasę, iki 1963-ųjų, kai baigiau vidurinę mokyklą.

Kada pradėjote mėtyti ietį?

Kūno kultūros institute norėjau studijuoti lengvąją atletiką, tačiau tebuvau antraatskyrininkė.

Kadangi žaidžiau krepšinį ir atstovavau Telšių rajonui, įstojau studijuoti krepšinį.

Tačiau vis galvojau apie ietį. Eidavau į stadioną žiūrėti, kaip Birutė Kalėdienė ją mėto ir tas žavėjimasis sportininke dar labiau sustiprėjo.  

Antrame kurse iš Žaidimų katedros perėjau į Lengvosios atletikos. Nuėjau pas KKI dėstytoją ir ieties metimo trenerį Leoną Puskunigį ir pasiprašiau, kad priimtų į grupę.

Būdama 18-os, pradėjau mėtyti ietį ir treniruotis su Birute Kalėdiene. Kažkas buvo nepakartojamo, buvau šalia savo idealo.

Stebėdavau kiekvieną jos žingsnį ir judesį, lyg klapčiukas sekiodavau iš paskos.  

Su Birute susidraugavau visam gyvenimui. Tokio žmogaus, kaip ji, reikia paieškoti. Iš pasaulio rekordininkės gavau neįkainuojamos patirties, nuostabių patarimų.

Baigusi karjerą nesiskyrėte su sportu, nuo 1990 metų pradėjote dalyvauti pasaulio ir Europos lengvosios atletikos meistrų čempionatuose, iš kurių negrįždavote be medalių. Ar juos visus esate susiskaičiavusi?

Manau, gal apie trisdešimt, o gal ir daugiau. Pačius svarbiausius susikabinau bute ant sienos.

Į juos pasižiūriu ir prisimenu, kokioje šalyje buvau, nereikia nė žemėlapio. Viską pasako medaliai.  

Jaunystėje nemačiau pasaulio, tai senatvėje pamačiau. Buvau ir Australijoje, Amerikoje, daugelyje Europos šalių.

Pakeliavau, tačiau kiek pinigų atidaviau, nes važinėjau už savus. Tikrai ne vieną gerą mašiną būčiau nusipirkusi.  

Meistrų varžybose nebuvo didelė problema iškovoti medalį. Per čempionatus pelnydavau  ir vieną, ir du, ir netgi tris medalius kartu.  

2009 metais, varžantis pasaulio meistrų čempionate Sidnėjuje, labai norėjau iškovoti visų trijų spalvų medalius. Trūko tik vieno, berods, bronzos.

Teko netgi prašyti vokietės, jog ji pasistengtų mesti kuo toliau, o aš kuo mažiau, kad tik užimčiau trečią vietą. Iš Australijos grįžau su aukso, sidabro ir bronzos medaliais.  

Ką galite pasakyti apie šiandienos geriausius Lietuvos ieties metikus, kuriems perdavėte estafetę?

Pasakysiu tiek: šiandienos sporte ypač reikalingi talentai. Tokie, kaip Birutė Kalėdienė. Bet kas panorėjęs mėtyti ietį, jos toli nenumes.

Dabartiniai rezultatai yra labai išaugę, ne paskutinį vaidmenį vaidina medicina.  

Žinau didelę jūsų aistrą knygoms. Ar ir dabar daug skaitote?

Tikrai skaitau labai daug, domiuosi viskuo, knygų įvairovė plati. Be knygų ir sporto neįsivaizduoju savo gyvenimo.