Metų sportininku išrinktas M. Griškonis – apie sukurtą verslą, karjeros iššūkius ir užsispyrimą

Susidomėjęs irklavimu jis bėgdavo iš pamokų, kad spėtų atsisėsti į sulopytą valtį, nes pavėlavusiam valties nelikdavo. Pačiupinėjęs Sidnėjaus žaidynių olimpinį bronzos medalį ir pats panūdo kada nors tokį turėti.

O į sporto politiką nėrė dėl to, kad troško permainų. Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentu tapęs 35-erių M. Griškonis vis dar plaukioja ir profesionaliojo sporto vandenyne, o Lietuvos sporto apdovanojimuose buvo išrinktas Metų sportininku.

Jo tikslas – 2024 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės.

Per gyvenimą ir irklavimo trasomis jis labiau įpratęs irtis vienas. Tačiau 2016 m. rugpjūtį Rio de Žaneiro olimpiniame kanale sidabrinio finišo link vandenį skrodė M. Griškonio ir Sauliaus Ritterio dueto irklai.

Didžiausią karjeros pergalę užkietėjęs vienišius iškovojo su porininku. Drauge jie irklavo vos mėnesį, bet Rio Mindaugui ir Sauliui pakluso valtis, o galingais irklų mostais du Lietuvos irkluotojai yrėsi greičiau už daugumą varžovų ir užkopė ant prizininkų pakylos.

Likus vos mėnesiui iki Rio olimpinių irklavimo varžybų S.Ritterio porininkas Rolandas Maščinskas gavo traumą, tad M. Griškonis pakeitė planus žaidynėse dalyvauti kaip vienvietininkas ir persėdo į dvivietę su Sauliumi.

Rio de Žaneire iškovotas olimpinis sidabro medalis abiem – geriausias priminimas, kad tikriems nugalėtojams nėra nieko neįmanoma.

Dabar jie drauge irkluos ir LIF valtį – vienbalsiai išrinktas prezidentu M. Griškonis tapti generaliniu sekretoriumi pasiūlė S.Ritteriui. Žmogui, kurį puikiai pažįsta ir kuriuo visiškai pasitiki.

S. Ritteris jau paskelbė apie sportinės karjeros pabaigą, o M. Griškonis vis dar kelia sau naujus tikslus.

„Toks jau esu – negaliu stovėti vietoje“, – šypsosi naujasis irkluotojų vedlys, kurio dienotvarkė surikiuota kone sekundžių tikslumu.

Dukteriai – itin atlaidus

Jis – tėvas, verslininkas, sporto valdininkas ir itin darbštus bei užsispyręs sportininkas. „Be užsispyrimo sporte nieko nepasieksi“, – sako irkluotojas.

Užsispyrusi ir maratonininkė Diana Lobačevskė, su kuria M. Griškonis prieš septynerius metus susilaukė Atėnės. Jų duktė – tokia pat užsispyrėlė kaip tėvai. „Atėnė – rami, nuoširdi, jautri, bet labai užsispyrusi.

Manau, kad šį bruožą lėmė genai. Tikiuosi, kad duktė užsispyrimą nukreips tinkama linkme“, – viliasi M. Griškonis.

Tėvystė – jo džiaugsmas ir skausmas, nes dėl sudėtingos dienotvarkės, nuolatinių stovyklų ir varžybų užsienyje dukteriai negali skirti pakankamai dėmesio.

„Daug laiko praleidžiu ne Lietuvoje, o ir būdamas Lietuvoje ryte išeinu, vakare pareinu. Savaitgaliais – irgi treniruotės. Kai būnu namie, norisi kokią dieną lapus nusigrėbti ar žolę nusipjauti – ir vėl vaikui dėmesio mažiau.

Tad argi galiu būti griežtas tėvas, kai Atėnę matau per retai? Žinoma, kad ją lepinu“, – neslepia olimpinis prizininkas.

Miegui lieka mažai laiko

Tačiau visose kitose srityse M. Griškonis – reiklus ir griežtas. Ne tik kitiems. Pirmiausia – sau. Nors dažną vakarą, įsisukęs tarp nebaigtų darbų, nueina miegoti pernelyg vėlai, ryte keliasi auštant ir iš Vilniaus važiuoja į Trakų irklavimo bazę.

Po treniruotės, kai kiti irkluotojai eina ilsėtis, Mindaugas skuba į darbą savo logistikos įmonėje. Direktorius privalo būti darbe. Jo tvirtose rankose – įmonės vadžios, o be M. Griškonio parašo nevyksta jokios finansinės operacijos.

„Nė centas be mano žinios neišeina“, – juokiasi irkluotojas.

Savo įmonę M. Griškonis atidarė 2008-aisiais. Netrukus pasaulį pradėjo krėsti ekonomikos krizė, kurios galinga iš Amerikos atsiritusi banga pirmiausia šlavė mažas ir nestabilias įmones. Tačiau sunkiai uždirbtas santaupas į verslo pradžią sudėjęs M.Griškonis darė viską, kad jo jaunas verslas nepaskęstų banguojančiame sunkumų krečiamos ekonomikos vandenyne.

Jo įmonė ne tik atsilaikė, bet ir metai po metų plėtėsi. Iš pradžių bendrovėje buvo nedidukas krovininis automobilis, dirbdavęs tik Lietuvoje. Po kurio laiko jau dirbo keli automobiliai, kurie gabeno krovinius Baltijos šalyse, o dabar irkluotojo įmonės vilkikai važinėja po visą Europą.

„Žinote, kas svarbiausia, kai turi savo verslą? Susidėlioti tikslus ir prioritetus. Viskas čia paprasta: jei tavo išlaidos didesnės nei pajamos, suprantama, kad vieną dieną bankrutuosi. Bet, manau, mes mokame skaičiuoti, todėl po truputį didėjame, o ne traukiamės“, – verslo abėcėlę puikiai moka M. Griškonis.

Tačiau dar vaikystėje jis išmoko ir kitą pamoką: jei nori užsidirbti, privalai dirbti. Olimpiniam prizininkui niekas nieko nedavė už dyką. Verslą jis pradėjo iš savo santaupų ir arė neskaičiuodamas laiko, netausodamas jėgų.

„Pradėjau nuo nulio ir viską dariau pats, todėl labai gerai suprantu šį verslą: rašiau sąskaitas, keičiau mašinų ratus, todėl mane sunku apgauti ar įtikinti, kad kas nors neįmanoma – pats esu viską išbandęs, todė žinau, kas tikrai įmanoma, o kas – ne“, – sako M. Griškonis.

Tuo metu, kai atidarė įmonę, jis ne tik dirbo ir irklavo, bet ir studijavo, nors daug laiko praleisdavo treniruočių stovyklose ne Lietuvoje.

„Manau, kad jei labai nori, žmogus gali suderinti daug dalykų. Svarbiausia – noras. Ir kai sportininkai sako, kad jie nesugeba ir sportuoti, ir kartu mokytis, manau, kad tai tik apsileidimas ir nenoras.

Žinoma, lengviau nesimokyti, bet jei nori, viskam gali rasti laiko“, – neabejoja tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete irklavimo trenerio ir pedagogo diplomą gavęs sportininkas.

Tiesa, viešojo administravimo magistro studijoms Mykolo Romerio universitete vis dėlto pristigo laiko, mat užgriuvo itin daug darbų, tad irkluotojas jas sustabdė.

Mindaugas Griškonis savo verslą sukūrė būdamas 22-ejų. Asmeninis archyvas

Anksti išmoko užsidirbti

Irklavimas – M. Griškonio aistra. Jis niekada nemąstė, kad sportas galėtų būti jo pragyvenimo šaltinis, nes nuo mažens mokėjo užsidirbti kitaip. Būdamas vos penkerių Mindaugas pardavinėdavo laikraščius Vilniaus gatvėse – įsigydavo kioske ir parduodavo dukart brangiau.

Vilniaus Žirmūnų mikrorajone augusio M. Griškonio kieme buvo restoranas, į kurį atvažiuodavo solidūs ponai prabangiomis mašinomis, tad duodavo vaikiščiams arbatpinigių, kad šie pasaugotų automobilius. Kišenpinigių berniukai užsidirbdavo ir plaudami automobilius.

„Nuo vaikystės buvau veiklus ir taupus. Šios savybės, matyt, paveldėtos iš tėčio, nes jis skatino taupyti, o pats irgi nuolat buvo pilnas veiklos“, – pasakoja irkluotojas.

Todėl kai 2008-aisiais, būdamas vos 22-ejų, nusprendė kurti savo verslą, jis jau turėjo užtektinai santaupų jo pradžiai. O netrukus sėkmingai veikianti įmonė tapo pagrindiniu sportininko pragyvenimo šaltiniu.

„Niekada nesportavau dėl pinigų. Apie pinigus apskritai niekada per daug negalvojau. Gal dėl to, kad visada jų turėjau, nes užsidirbdavau, – svarsto olimpinis vicečempionas. – Kai irkluodamas pasiekiau gerų rezultatų, pajamų jau gaudavau ir iš sporto, bet sportuodamas neakcentavau, kad pinigai yra mano tikslas. Tikslas buvo pergalės.“

Įspūdingiausia karjeros akimirka

O pergalių jis užsigeidė tada, kai 2000-aisiais, būdamas keturiolikmetis paauglys, pačiupinėjo irkluotojų Kristinos Poplavskajos ir Birutės Šakickienės Sidnėjuje iškovotą olimpinį bronzos medalį. Tada prisiekė sau ir pats kada nors tokį turėti.

Vis dėlto M. Griškoniui reikėjo luktelėti dar kelerius metus atkakliai treniruojantis, kol rado pergalių kelią.

Jaunių ir jaunimo varžybose jis vis likdavo netoli garbės pakylos: 2003 m. pasaulio jaunių iki 18 m. čempionate Atėnuose (Graikija) buvo šeštas, po metų Banjolese (Ispanija) – penktas, o 2005 m. pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionate Amsterdame (Nyderlandai) – ketvirtas.

Pirmą reikšmingą pergalę vienvietininkas iškovojo 2007-aisiais Glazge (Jungtinė Karalystė), kai planetos jaunimo čempionate finišavo antras. Tais pačiais metais jis buvo antras ir suaugusiųjų Europos čempionate Poznanėje (Lenkija).

Pasaulio irkluotojų elite įsitvirtinęs lietuvis paskui jau nuolat buvo tarp lyderių. Jis keturiskart tapo Europos čempionu (2009, 2011, 2012 m. kaip vienvietininkas, 2017 m. – irkluodamas porinę dvivietę su S.Ritteriu). Tarp M. Griškonio laimėjimų – ir 2015 m. pasaulio čempionato bronza.

Vis dėlto mieliausias apdovanojimas irkluotojui – olimpinis sidabras, kurį su S. Ritteriu iškovojo 2016 m. Rio de Žaneire.

„Geriausiai jaučiuosi vienvietėje. Esu kovotojas, todėl man kartais sunku priimti kitų žmonių nuomonę, prisitaikyti, o vienvietėje esu atsakingas tik už save, ir, jei nesiseka, galiu kaltinti tik save. Jei sekasi, vienas ir džiaugiuosi.

Žinoma, vienvietė psichologiškai sunkiausia rungtis, nes negali su niekuo pasitarti. Ir dar tos ilgos monotoniškos treniruotės. Komandoje irkluoti smagiau, treniruotė tarsi greičiau praeina. Bet aš pratęs būti vienas. Kaip vilkas“, – sako M. Griškonis.

Į Rio de Žaneiro žaidynes jis irgi rengėsi kaip vienvietininkas, tačiau S. Ritterio porininko trauma sujaukė planus, tad likus vos mėnesiui iki svarbiausių olimpinio ciklo varžybų M. Griškonis persėdo į dvivietę.

Rio jiems sekėsi viskas, tad raumeningi lietuviai finišo liniją kirto antri, palikdami už savęs daug tituluotų dviviečių.

„Olimpinis medalis yra kiekvieno sportininko svajonė, aukščiausias taškas. Vos ne per akimirką iškovojome tą medalį, nors drauge treniravomės labai trumpai. Ta akimirka buvo išties įspūdinga“, – pasakoja olimpinis prizininkas.

Įpratęs valtyje atsakyti tik už save, o versle vadovauti, dvivietėje M. Griškonis buvo priverstas pažaboti asmenines ambicijas.

„Valtyje negali vadovauti, nes priešiškumui ten ne vieta. Vadovauti turi treneris, o mes privalome vykdyti užduotis ir daryti viską, kad laimėtume“, – paaiškina irkluotojas.

Mindaugas Griškonis Tokijo olimpinėse žaidynėse. Kipras Štreimikis / LTOK

Į valtį sėdo dėl krepšinio

Į irklavimą trylikametis paauglys atėjo dėl krepšinio. Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ irklavimo bazėje Vilniuje buvo ir krepšinio salė, į kurią berniukai po irklavimo treniruočių eidavo pagainioti kamuolio. Nors bandė lankyti Š. Marčiulionio krepšinio akademiją, bet ten ištvėrė vos kelis mėnesius – įgriso rutina. Tačiau pažaisti krepšinį laisvalaikiu atrodė įdomu.

Vis dėlto irklavimas greitai įtraukė guvų paauglį. Jis bėgdavo iš pamokų, kad tik spėtų atsisėsti į sulopytą valtį, kurių tuomet stigo, ir Nerimi nusiirdavo prieš srovę, o pasroviui grįždavo atgal.

M. Griškonio tėvai tik vėliau sužinojo apie tai, kad vienturtis jų sūnus irkluoja. Astai Pažereckaitei ir Antanui Griškoniui susipažinti padėjo irklavimas, kai jurbarkietė ir alytiškis atvyko tobulintis į Trakus. Perspektyvūs irkluotojai įsimylėjo, o vėliau sukūrė šeimą.

Prieš gimstant Mindaugui jo motina baigė sportininkės karjerą, o tėvas kurį laiką dar sportavo, bet irgi netrukus išlipo iš valties. Tačiau jų pėdomis netikėtai nusekė sūnus.

Nors Griškoniai nemanė, kad vienturtis rimtai susidomės irklavimu, Mindaugą šis sportas traukė vis labiau.

„Gal dėl to, kad šalia buvo tinkamas žmogus? Esu labai laimingas, kad man pavyko susipažinti su jau amžinatilsį treneriu Alfonsu Mikšiu. Tai jis išmokė mane irkluoti. Nes norint gerai irkluoti, neužtenka raumenų, reikia ir smegenų. A.Mikšys išmokė mąstyti, pajausti valtį, susidraugauti su šiuo sportu“, – pasakoja M. Griškonis.

Nenori būti tik stebėtojas

Irklavimą pamilęs ir pripažinimą rezultatais pelnęs užsispyręs vilnietis galiausiai pasiryžo nerti į dar gilesnius vandenis. 2019-aisiais per LIF konferenciją jis buvo išrinktas į federacijos Vykdomąjį komitetą, paskui – ir į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisiją, dar vėliau tapo komisijos pirmininku, o šiais metais – ir LIF prezidentu.

„Žinoma, kad tai – dar viena veikla, kuriai reikia rasti laiko, o jo ir taip neturiu.

Bet į sporto politiką ėjau tik dėl to, kad daugiau kaip 20 metų atidaviau irklavimui, tad nenoriu būti tik stebėtojas ir žiūrėti, kaip sportas Lietuvoje ritasi žemyn.

Noriu prisidėti jį keldamas. Profesionaliajame sporte turiu daug patirties ir ryšių, esu matomas ir žinomas tarptautinėje arenoje, tad tikiu, kad galiu būti naudingas“, – įsitikinęs M. Griškonis.

Tačiau ir iš profesionaliojo sporto jis dar nesitraukia ir tiki, kad gali patekti į 2024-ųjų Paryžiaus žaidynes. Jos irkluotojui būtų penktosios. 2008 m. Pekine ir 2012 m. Londone vienvietininkas buvo aštuntas, 2016 m.

Rio de Žaneire su S. Ritteriu iškovojo reikšmingiausią karjeros trofėjų – olimpinį sidabrą, o 2020 m. Tokijo žaidynėse vėl irklavo vienvietę ir buvo šeštas.

Tam, kad pelnytų kelialapį į Paryžių, 2023 m. pasaulio čempionate Serbijoje M. Griškonis turi užimti ne žemesnę kaip devintą vietą.

Iki atrankos dar yra šiek tiek laiko. Bet iki tol reikia nudirbti galybę darbų – ne tik valtyje, bet ir prie LIF prezidento stalo.

Mindaugas Griškonis yra gavęs ir valstybės apdovanojimų. Alfredas Pliadis