Negirdėtų istorijų kupina Seibučio karjeros kelionė: kaip iškilo vaikinas iš Šventosios?

„Treneriai netikėdavo, kad turiu tokį auklėtinį“

Renaldas užaugo Lietuvos pajūryje, Šventojoje, o būdamas dešimties krepšinio treniruotes pradėjo lankyti už 25 kilometrų esančioje Kretingoje. Iš pradžių Renaldą į treniruotes nuveždavo tėtis, bet jau nuo antrosios savaitės jis šiuo maršrutu autobusu vykdavo vienas.

Seibučio pirmuoju treneriu tapo Andrius Trakys, tačiau jau po metų jaunuolis pakeitė sporto mokyklą ir ėmė treniruotis 10 km arčiau esančioje Palangoje. 

Tuomet 11-mečio globą krepšinio aikštėje perėmė treneris Regimantas Juška, kuris jaunuosius žaidėjus Palangoje ugdo iki šiol, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams.

Juška Seibutį treniravo šešerius metus, o pirmaisiais metais, pagal tuo metu galiojusias moksleivių lygos taisykles, krepšininkas oficialiai net negalėjo žaisti rungtynių. To priežastis – iš Kretingos sporto mokyklos nebuvo gautas paleidžiamasis raštas.

Visgi jaunuoliui praleisti metus be rungtynių nereikėjo – treneris leisdavo žaisti savo auklėtiniui.

„Tegul dabar federacija skaito, jog nuo tų laikų treneris Juška yra chuliganas“, – tinklalapiui BasketNews sakė antrasis Seibučio treneris.

Palangos sporto mokykloje Seibutis savo kartos komandoje greitai tapo ryškiu lyderiu, tačiau ne mažiau asmeninėmis savybėmis jis išsiskirdavo ir už aikštelės ribų.

Anot Juškos, Seibutis komandoje buvo pats darbščiausias, nuoširdus, mandagus ir paslaugus. Nors gyveno Šventojoje, jis į treniruotes atvykdavo kone anksčiausiai.

„Jeigu kitiems treneriams girdavausi, kad turiu tokį auklėtinį, tai niekas netikėdavo. Netikėdavo, kad būdamas paaugliu jau gali prisižiūrėti savo mitybą, kad saugodavo savo sveikatą. Užsidėdavo ir šaliką, ir kepurę, ir pirštines.

Neturėdavo laiko sirgti, saugodavo save. Klausydavo, ką pasakė medikai, ką pasakė treneriai“, – pasakojo Juška, kuris ir dabar savo auklėtiniams neretai kaip pavyzdį pateikia Seibutį.

Nors Palangoje Seibutis buvo geriausias, tai jam ilgą laiką neatvėrė durų į Lietuvos jaunimo rinktines. 1985 metų gimimo vaikinus Lietuvos jaunimo rinktinėje treniravo Ramūnas Butautas. Vėlyvo kūno brendimo Seibutis buvo kviečiamas į jaunimo rinktinių stovyklas, kurios įprastai vykdavo Palangoje, tačiau į dvyliktuką vis nepapuldavo.

Iš Butauto išgirdęs, ką turi patobulinti, Seibutis po stovyklos nieko nelaukęs ateidavo pas trenerį Jušką ir su juo vėl imdavo plušėti treniruotėse.

Jaunuolio ilgai guosti nereikėdavo

„Treneri, man dar daug dirbti, treneri, man dar daug dirbti, – kartojamus Renaldo žodžius prisiminė Juška. – Galbūt tai galiojo iki pat karjeros pabaigos.“

Nors į jaunimo rinktines nepatekdavo, moksleivių krepšinyje Seibutis buvo nesustabdomas, o paskutiniais metais jis su Palangos komanda tapo Lietuvos čempionais.

Pasitaikydavo, jog moksleivių krepšinyje Seibutis įkrėsdavo ir geriausiems savo kartos krepšininkams, kurie į rinktines patekdavo nuo pat paauglystės.

Vieną tokią istoriją puikiai prisimena Jonas Mačiulis.

„Kažkada žaidėme tarpmokyklines rungtynes tarp miestų, mes su „Rasos“ gimnazija Kaune prieš palangiškius laimėjome galbūt 30 taškų persvara, o Renaldas pasakė „Atvažiuosite į Palangą ir pamatysite.“ Atvažiavome, buvau ir aš, ir Paulius Jankūnas, ir Mantas Kalnietis. Renaldas sumetė gal 60 taškų, o mes pralaimėjome kokia 40 taškų. Buvo toks juokingas ir mums nelabai smagus įvykis“, – juokdamasis BasketNews pasakojo Mačiulis.

Greitai įspūdingi pasirodymai buvo pradėti demonstruoti ne moksleivių, o vyrų krepšinyje.

Iš trečios lygos į LKL

Regimantas Juška ir Linas Šalkus buvo grupiokai. Šalkus kasmet atvykdavo į Palangą ir kuriam laikui perimdavo Juškos auklėtinių treniravimą, ką mėnesiui padarė ir šiemet, 2021-aisiais.

Šalkus ne kartą matė Seibučio sugebėjimus, o 2003 metais, krepšininkui baigiant mokyklą, nutarė pabandyti jį privilioti į savo treniruojamą Vilniaus „Sakalų“ klubą, kuris žaidė Lietuvos krepšinio lygoje.

Renaldas tuomet žaidė ne tik moksleivių čempionate, bet ir su Palangos „Naglio“ komanda varžėsi Lietuvos C lygoje, tuometiniame trečiame pagal pajėgumą čempionate.

Prie stalo tuomet susėdo Renaldas, jo tėvai, taip pat treneriai Juška ir Šalkus. Renaldo tėvams svarbiausia buvo tai, kad sūnus gautų žaidybinio laiko.

„Minučių tikrai gaus“, – garantavo Šalkus.

Sutartis tarp „Sakalų“ ir Seibučio buvo pasirašyta trejiems metams.

Renaldas iš mažo miestelio į Lietuvos sostinę persikėlė būdamas 18-os metų. Kokį jį išleido treneris Juška?

„Jis buvo pasiruošęs labiau nei reikėjo“, – mano Juška, kuriam Seibutis yra aukščiausią lygį pasiekęs jo auklėtinis.

Seibutis jau pirmajame sezone profesionaliame krepšinyje parodė neprastus rezultatus.

LKL jis sužaidė 47 rungtynes ir vidutiniškai per 18 minučių rinko po 7,6 taško (56,8 proc. dvit., 37,3 proc. trit., 78,1 proc. baudų), atkovojo po 2,1 ir perėmė po 1 kamuolį bei atliko po 0,9 rezultatyvaus perdavimo.

„Sakalai“ bronzinėje serijoje 2-3 nusileido „Šiauliams“.

„Palangoje Renaldas buvo įpratęs prieš visus gintis, padėdavo komandos draugams, buvo staigus ir greitas. Kai nuėjo į „Sakalus“, jis ir LKL lygyje puolė tą patį daryti. Šalkui tekdavo ne raginti jį gintis, bet stabdyti, jis aikštėje norėdavo padaryti viską“, – pasakojo Juška.

„Pirmaisiais metais jis jau buvo LKL lygio žaidėjas, galėjo drąsiai žaisti“, – tinklalapiui BasketNews kalbėjo treneris Šalkus.

Visgi ir toks sezonas Seibučiui vietos 2004 metų Lietuvos jaunimo rinktinėje negarantavo.

2005 metai jaunimo krepšinyje buvo paskutiniai, kuomet Seibutis galėjo apsivilkti rinktinės marškinėlius.

Pasitikdamas juos, Seibutis iš kišenės ėmė traukti kozirius.

Įspūdingi metai

2004-2005 metų sezone, o ypatingai 2005 metais, Seibučio karjera įspūdingu greičiu ėmė kilti į viršų.

Antrajame savo sezone LKL tuomet 19-metis Seibutis fiksavo 18,2 taško rezultatyvumą (60,3 proc. dvit.). Baltijos krepšinio lygoje atakuojantis gynėjas su 19,6 taško vidurkiu buvo pats rezultatyviausias pirmenybių krepšininkas.

„Jį visur galėjai išnaudoti, jis buvo kaip vijurkas, – Seibučio etapą „Sakaluose“ apibūdino Šalkus – Jis galėjo būti ir pirmas, ir antras (numeris), žinai, kad persivarys kamuolį. Duodavai kažką ginti, tai prilipdavo kaip magnetas.

Veteranams su juo žaisti būdavo netgi geriau, jiems reikėdavo mažiau dirbti, jis dirbdavo už visus, užkaišiodavo skyles per savo darbštumą ir norą. Jis tempė komandą, kai reikėdavo, įmesdavo, apžaisdavo, o tada ir vyresniems būdavo lengviau. Visi pamatė, kad jis gali būti komandos lyderis.“

Po tokio įspūdingo sezono ko gero niekas neabejojo, kad gynėjas jaunimo krepšinyje debiutuos su šalies rinktinės apranga.

Visgi vargu, ar buvo tikimasi, jog debiutas bus toks įspūdingas.

2005 metų liepos mėnesį Seibutis žaidė Europos jaunimo čempionate (U20) ir pelnė 17,4 taško bei atkovojo 3,1 kamuolio, laimėjo sidabro medalį bei buvo išrinktas į pirmąją geriausių krepšininkų rinktinę.

Vasara jau buvo puiki, bet Seibutis neketino sustoti.

Rugpjūčio mėnesį Seibutis su Lietuvos U21 rinktine dalyvavo pasaulio čempionate, kuriame buvo užfiksuotas, ko gero, įsimintiniausias krepšininko karjeros momentas.

Renaldas pasaulio čempionate ir vėl lietuvius su 14,5 taško ir 3 rezultatyvių perdavimų vidurkiais vedė į priekį, bet svarbiausią momentą pasiliko pačiai pabaigai.

U21 pasaulio čempionato finale Lietuva susikovė su Graikija, o tiksint paskutinėms ketvirtojo kėlinio sekundėms rezultatas buvo lygus – 63:63.

Toks pat rezultatas buvo ir pasibaigus ketvirtajam kėliniui, tačiau Renaldas Seibutis sulig ketvirtojo kėlinio pabaigos sirena išprovokavo pražangą atakuodamas iš vidutinio nuotolio bei stojo mesti baudų.

Bent vieno taiklaus metimo kaina – aukso medaliai.

„Kad ir pramesi, vis tiek laimėsime per pratęsimą“, – prieš baudų metimus Renaldui į ausį pasakė vyriausiasis treneris Ramūnas Butautas.

Kamuolys pašokinėjo ant lauko, tačiau įkrito jau pirmasis metimas ir Lietuvos rinktinė sprogo triumfo emocijomis.

Jonas Mačiulis vienas pats Seibutį ant rankų mėtė į viršų.

„Jo 2005 metų baudos metimai, kai mus ištraukė, man įsiminė labiausiai“, – tinklalapiui BasketNews sakė Jonas Mačiulis.

Seibučiui skirtas priedas prie įspūdingo metimo ir aukso medalio – pasaulio čempionato MVP titulas.

Sužaidęs du įspūdingus jaunimo čempionatus, Seibutis 2005 metų vasaros pabaigoje nuvyko į Lietuvos vyrų rinktinės stovyklą, bet ten praleido vos vieną dieną.

Po dviejų jaunimo čempionatų Seibučio organizmas buvo visiškai išsekęs, todėl medikai nutarė nerizikuoti – buvo priimtas sprendimas krepšininkui leisti pailsėti.

Kinijoje nuspręsta Seibučio ateitis

2005 metų vasarą Linas Šalkus darbavosi Lietuvos antrojoje rinktinėje, kurioje kartu su Kęstučiu Kemzūra buvo vyriausiojo trenerio Valdemaro Chomičiaus asistentai.

Šalkus su antrąja Lietuvos rinktine žaidė turnyre Kinijoje, kurioje jis susitiko su tuo metu Kinijos nacionalinės komandos ir Eurolygoje žaidusios Pirėjo „Olympiakos“ ekipos treneriu Jonu Kazlausku.

Šalkus taip prisimena pokalbį su Kazlausku:„Girdėjau, pas tave yra neblogas vaikas, – Kazlauskas pasakė Šalkui. – Kaip jūs žiūrite į tai, jeigu jis persikeltų pas mane į Graikiją?“

Seibutis buvo sužaidęs puikų sezoną, bet jo trejų metų sutartis su „Sakalais“ galiojo dar vieną sezoną.

„Mes greitai su valdyba pasitarėme ir nusprendėme, kad nedarome kliūčių, – BasketNews sakė Šalkus. – Renaldui sudarėme galimybę iš „Sakalų“ persikelti tiesiai į tokį lygį. Atėjo iš moksleivių lygos ir pirmą sezoną jau darėsi ankštoka, antrą sezoną tapo rezultatyviausiu BBL žaidėju, o trečią sezoną niekas jo nebenorėjo laikyti tik tam, kad laikyti. Ir Seibučiui buvo gerai, ir „Sakalams“ – klubas iš „Olympiakos“ gavo išpirką.“

„Tada „Olympiakos“ buvo labai silpnas, reikėjo kažkaip pasistiprinti, – tinklalapiui BasketNews sakė Jonas Kazlauskas. – Svarsčiau apie daug žaidėjų, kuriuos galėčiau gauti. Seibutis buvo jaunas, norėjosi patikrinti, ką jis galėtų tame lygyje.“

Tuomet 20-metis Seibutis neprapuolė ir stipriausiame Europos turnyre Eurolygoje. Jis su „Olympiakos“ apranga sužaidė 23 mačus ir vidutiniškai per 18 minučių pelnė po 6,3 taško bei atkovojo po 1,9 kamuolio. Graikijos lygoje „Olympiakos“ užėmė antrą vietą.

„Galvoju, kad jo sezonas Graikijoje buvo labai geras, jis gavo geriausio jaunojo žaidėjo prizą, tikrai atrodė labai solidžiai, – apie savo auklėtinį pasakojo Kazlauskas. – Iš pradžių nesitikėjau, kad jis duos tiek naudos, kiek davė, ta kartelė buvo užkelta labai aukštai.“

Kazlausko ir Seibučio sąjunga klubiniame krepšinyje truko vienerius metus. Po sezono Kinijos krepšinio federacija Kazlauskui nebeleido treniruoti klubo, todėl jis pasitraukė iš „Olympiakos“.

„Pirmas dalykas – Renaldas buvo nebaikštus, kas yra labai svarbu, – apie Seibučio žaidimą „Olympiakos“ klube sakė Kazlauskas. – Labai greitas, su geru, gana tvarkingu metimu, kibus gynyboje.“

Kas, jeigu ne trauma?

Seibutis 2005 metais su „Olympiakos“ sudarė kontraktą pagal formulę 2+1, bet antrajam sezonui Pirėjo klubas lietuvio nepasiliko ir jį paskolino Atėnų „Maroussi“ ekipai.

Graikijos lygoje jis rinko po 13,5 taško (47,2 proc. trit.), o po sezono „Olympiakos“ nutarė pratęsti kontraktą 2007-2008 m. sezonui.

2007 metų vasarą Seibutis savo pavardę išgirdo NBA naujokų biržoje, kurioje jį 50 numeriu pašaukė Dalaso „Mavericks“.

Visgi tų pačių 2007 metų vasarą Seibutį pakirto nugaros skausmai, o dėl jų jis negalėjo prisijungti prie Lietuvos rinktinės.

Jis atvyko į „Olympiakos“ stovyklą, bet tuomet 22-ejų atletas dėl nugaros išvaržos rudenį buvo priverstas gultis ant operacinio stalo. Dėl to Seibutis pusmetį nežaidė krepšinio, o iš viso per sezoną sužaidė tik 8 mačus.

Tokia pati trauma užbaigė Seibučio karjerą.

Kaip būtų susiklosčiusi Seibučio karjera, jeigu ne ankstyvoje jos stadijoje patirta pirmoji rimta nugaros trauma? Toks klausimas kyla ne vienam krepšinio specialistui.

„Gaila, kad nugaros trauma kažkiek jį pristabdė, galvoju, kad jis galėjo būti dar aukščiau, – sakė dar prieš traumą Seibutį pažinęs Jonas Kazlauskas. – Pačioje pradžioje jis teikė labai daug vilčių, tik ta nugaros trauma jį kažkiek pristabdė.“

„Žinant visą situaciją, prisimenant pirmą operaciją, reikia džiaugtis, kad jis po jos dar pasiekė tokį lygį ir tiek ilgai žaidė“, – sakė Palangoje Seibutį treniravęs Juška.

Įsimintiniausios pergalės

Nors pirmą kartą į Lietuvos rinktinės stovyklą Seibutis atvyko būdamas vos 20-ies metų, iki debiuto su nacionalinės komandos marškinėliais teko gerokai palaukti.

Iš pradžių jis dėl vietos rinktinės dvyliktuke negalėjo pakovoti dėl traumų, 2009 metais Ramūnas Butautas nusprendė jį atkabinti, tačiau Seibučio valanda išaušo 2010 metais, kuomet jam buvo 25-eri.

Seibutis buvo po dviejų sezonų Ispanijos ACB lygos Bilbao komandoje, o rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra jį įtraukė į galutinį dvyliktuką.

Debiutas buvo itin saldus – pagal sudėtį viena silpniausių Lietuvos rinktinių nustebino visą pasaulį ir iškovojo bronzos medalius.

„Nėra žodžių, – 2010-aisiais metais po laimėto bronzos medalio BasketNews sakė Seibutis. – Svajonė buvo visų pirma patekti į Lietuvos rinktinę. Prieš išvykstant į čempionatą širdyje tikėjau, kad gerai seksis, tikėjau komanda.

Kai komandoje tokia atmosfera, kažko nesitikėti būtų nuodėmė. Dabar, laimėjus trečią vietą, žodžių nėra, neapsakomas jausmas. Mano svajonė išsipildė dvigubai.“

Beje, tais pačiais 2010 metais Seibutis su „Bilbao“ trečiąją vietą taip pat iškovojo Europos taurėje.

2011 metais Seibutis į Lietuvoje vykusį Europos čempionatą nepateko, tačiau po to buvo nuolatinis nacionalinės komandos narys.

Krepšininkas nuo 2012 iki 2019 metų praleido tik 2017 metų Europos čempionatą, kuomet jam reikėjo išsigydyti traumas.

Be pasaulio čempionato bronzos Seibutis taip pat dukart iškovojo Europos čempionato sidabro medalius (2013 ir 2015 m.), abu juos – su treneriu Jonu Kazlausku, kuris savo auklėtiniu buvo itin patenkintas.

„Po „Olympiakos“ su Renaldu vėl susitikome rinktinėje, vėl mūsų bendradarbiavimas buvo gana sėkmingas, – BasketNews pasakojo Kazlauskas. – Man rinktinėje patiko, jog jis buvo antros pozicijos atakuojantis žaidėjas, patiko, kad jis galėjo persivaryti kamuolį, suvadovauti žaidimui, buvo kibus gynyboje, galėdavo pagal mūsų planus užatakuoti kažkokį žaidėją. Jis buvo labai naudingas ir vienas iš pagrindinių rinktinės žaidėjų.

Kazlauskas Seibutį gyrė už kibumą gynyboje, o prie to, jog jis gintųsi prieš geriausius varžovų mažesniuosius krepšininkus, prisidėdavo ir Kalnietis.

„Kai susėdame kalbėti, Renaldas visada juokiasi iš manęs dėl to, jog Kazlausko laikais, jeigu turėdavau dengti greitą įžaidėją, aš visada Kazlauskui pasakydavau, jog Renaldas yra greitesnis, geriau tvarkosi, ir pasiimdavau ne tokį talentingą varžovų gynėją, – BasketNews kalbėjo Kalnietis. – Jis iki dabar juokiasi, sako, „Ačiū, draugeli, kad nepamiršdavai manęs ir pakišdavai po tanku.“

Nuo 2011 iki 2014 metų Seibutis sužaidė tris itin solidžius sezonus Vilniaus „Lietuvos ryte“, tačiau LKL čempionu netapo. Laimėti LKL žiedus jam pavyko 2016 ir 2017 metais, kuomet  rungtyniavo Kauno „Žalgiryje“.

„Nerealu. Tiek metų laukiau, svajojau ir, galų gale, tai išsipildė, kai man tuoj bus 31-eri. Šią akimirką esu laimingiausias žmogus“, – 2016 metais po laimėto LKL titulo sakė Seibutis.

Geriausią savo sezoną Eurolygoje Seibutis sužaidė 2012-2013 metais, kai Vilniaus „Lietuvos ryte“ rinko po 12,9 taško. Rinktinėje jam geriausiai sekėsi 2014 metais, kuomet pasaulio čempionate gynėjas fiksavo po 9,8 taško ir 3,1 rezultatyvaus perdavimo.

Visgi statistika Seibučiui nerūpėjo, sako Jonas Mačiulis.

„Renaldas žinodavo, kad jis gali remtis mumis, o mes – juo, – BasketNews sakė Mačiulis. – Paskutiniais metais jis rinktinėje trumpomis atkarpomis ir Kalniečiui padėdavo išsivaryti kamuolį.

Darydavo tą darbą, kokį jam duodavo. Tokia ir buvo mūsų rinktinė, žinojome savo stipriąsias puses ir jas atlikdavome tą akimirką ir tą dieną, nebūdavo taip, kad nemoku, nepatenkintas savo vaidmeniu. Kaip reikia daryti, taip ir darai.

Renaldas tai labai gerai darė, visada stengėsi dėl komandos, jam nelabai rūpėjo statistika, jis turėjo nugalėtojo mentalitetą, ką dėl pergalės reikėdavo padaryti, tą darydavo geriausiai.“

„Aktyvus, greitas, judrus, labai įsiminė greitas pirmas žingsnis, – apie Seibučio žaidimą kalbėjo Kalnietis. – Nepasakyčiau, kad Renaldas krepšinyje turėjo vieną labai išreikštą savybę, bet jis viską mokėjo daryti labai neblogame lygyje.“

Ir komandos draugai, ir treneriai iš Renaldo labai retai išgirsdavo blogą žodį.

2014 metais jis BasketNews LKL žaidėjų apklausoje buvo išrinktas garbingiausiu lygos krepšininku.

„Mes juokaudavome, kad jis yra „Prašau, atsiprašau“. Visada geras, paslaugus, net super mandagus žmogus, niekada nebūdavo pykčių, ar tuo labiau, jog jis kažką įžeistų“, – pasakojo nuo paauglystės Seibutį pažįstantis Mačiulis.

„Mes net per dantį jį patraukdavome, kad jis yra per daug malonus, – kalbėjo Kalnietis. – Tiek laiko žaidėme rinktinėje, Renaldas buvo žiauriai geras komandos draugas, visada teigiamas, niekada savo ambicijų nestatys aukščiau komandos, pasiruošęs padėti visais klausimais.

Visada palaikėme ryšį, ypač tada, kai jam po operacijos buvo sunku, susiskambindavome, paklausdavau, kaip sveikata. Kai būdavo geriau, pasidžiaugdavo, kai būdavo sunkiau, paliūdėdavo. Kiek nuvažiuojame prie jūros atostogauti ar į rinktinę, tai visada su šeimomis jį Šventojoje aplankome, su Pauliumi Jankūnu buvome nuvažiavę.“

Nuo 10-ies metų krepšinyje esantis Seibutis šioje sporto šakoje paliko itin ryškų pėdsaką. Kai kam jis tapo labai geru draugu, kai kam – auksą atnešusiu komandos draugu, geriausiu išugdytu auklėtiniu ar pavyzdžiu, kaip reikia prisižiūrėti savo sveikatą.

„Jis buvo profesionalas, labai rūpinosi savo kūnu, – sakė Kalnietis. – Po pirmosios operacijos Renaldas labai kruopščiai prisižiūrėdavo, tas kruopštumas jam padėjo pasiekti tai, ką pasiekė. Nors ir pabaigė karjerą su trauma, turbūt, jeigu būtų to nedaręs, viskas būtų pasibaigę anksčiau.“