Olimpinė čempionė Lina Kačiušytė – apie alinančias treniruotes, šlovės kainą ir didžiausią pomėgį

„Kai pagerindavau pasaulio rekordus, trims dienoms būdavau išleidžiama į namus ir man tai būdavo didelė dovana, tikras kaifas. Valgydavau ir miegodavau, taip būdavau išsekinta“, – prisimena L. Kačiušytė, kuri trečią kadenciją vadovauja Lietuvos olimpiečių asociacijai.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pristato dar vienos oimpinės legendos istoriją. Šioje rubrikoje kviečiame prisiminti įspūdingas pergales mūsų šaliai pelniusius olimpiečius.

– Lina, įspūdinga jūsų karjera, sakykite, kaip pavyko pasiekti tokių svaiginančių rezultatų?

– Manau, kad lėmė kantrybė, valia, nes viską iškentėjau per sunkias treniruotes, gabumai, didžiulis užsispyrimas. Plaukimo treniruotes pradėjau lankyti nuo aštuonerių, o karjerą baigiau 20 metų.

– Mokėtės Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje, prie kurios veikė plaukimo baseinas, ar dėl baseino tėvai atvedė į šią mokyklą?

– Ne, tai atsitiktinumas. Mano abu tėvai – ekonomistai, o sesė – muzikantė. Buvau be galo energinga, mokykloje buvau visur bandoma, netgi rankinį žaidžiau. Kai lankiau antrą klasę ir mokykloje dar nebuvo baseino, plaukimo treneris Gediminas Petrauskas rinko mažus vaikus į „Žalgirio“ plaukimo baseiną.

Jau mokėjau plaukti, nes gyvenome prie Vilnelės, ir buvau ne kartų skendusi, bet mane ištraukdavo tai tėtis, tai kaimynai.

Į baseiną nuėjau kitą dieną, pakliuvau pas trenerę Gražiną Štarienę, pas kurią treniravausi dvi savaites. Kadangi mokėjau plaukti ir skandindavau berniukus, buvau išvaryta iš grupės.

Kai perėjau į trečią klasę, prie 7-osios vidurinės mokyklos buvo baigtas statyti plaukimo baseinas. Vietoje kūno kultūros pamokų žiemą visi eidavome į baseiną. Mūsų klasės trenerė buvo Aušrinė Šukytė, kuri mus prižiūrėjo.

Ji mane pakvietė į sportinę klasę ir nuo ketvirtos klasės perdavė treneriui Arvydui Gražiūnui. Pradėjau rimčiau sportuoti.

– Atsiskleidė dideli jūsų sugebėjimai, nes jau 1976 metais buvote pakviesta į SSRS jaunimo, o nuo 1977-ųjų rugsėjo – ir į SSRS suaugusiųjų rinktines. Tekdavo ypač daug treniruotis, kaip jums, tokia jaunai plaukikei, pavykdavo atlaikyti tokius didelius krūvius?

– Pirmiausiai – ne taip lengva buvo patekti į SSRS rinktinę. Buvo daugybė kandidačių, už jas reikėjo būti visa galva aukštesnei. Krūviai treniruotėse tikrai buvo nežmoniški. Praeiti tą konclagerį, ir dar 13 metų vaikui, – baisus dalykus.

Per dieną nuplaukdavome 14-15, o per rimtas treniruočių stovyklas – netgi po 20 kilometrų. Kasdien vykdavo dvi arba trys treniruotės, taip pat du-tris kartus po vieną valandą stiprėdavome fiziškai.

Jau šeštą valandą būdavome vandenyje, o aštuntą išlipdavome. Vieną valandą numigdavome ir – vėl pratybos. Treniruodavomės aštuonias valandas, dažnai netgi daugiau. Tik pirmadieniais būdavo poilsio diena.

Dabar sunku ir įsivaizduoti, kaip pakėliau tokius didžiulius krūvius. Gal kad buvau jauna, todėl visą ištvėriau, manau, kad joks suaugęs plaukikas neištvertų tokių krūvių.

Kai su treneriu Arvydu Gražiūnu nuvažiavome į pirmą treniruočių stovyklą ir jis pamatė, ką SSRS rinktinės treneriai daro su mumis, jis man sakydavo, kad, vaikeli, tu tik sukčiauk. Nesupratau, ką reiškia tas sukčiauk. Tačiau kai po metų į rinktinės treniruočių stovyklą atvažiavo Robertas Žulpa, – supratau, ką reiškia tas žodis.

Robertui buvau labai dėkinga, kad išmokau sukčiauti, nes jis SSRS rinktinėje buvo tikras sukčiavimo karalius, už jį geresnių nebuvo. Tačiau apgaudinėti trenerius irgi reikėjo meistriškumo, nes jie atidžiai mus stebėdavo.

– Jaunam žmogui norėjosi laisvės, nueiti į pasilinksminimo vakarėlius, ar jums teko patirti šiuos gyvenimo malonumus?

– Šeštadienio vakarais buvo rengiamos diskotekos, kurių metu šokdavome iki prakaito kaip per treniruotes. Po įvairių varžybų vykdavo banketai, tik be alkoholinių gėrimų. Juose treneriai nedalyvaudavo, tik sportininkai, būdavo linksma ir smagu. Tačiau jau 11 valandą turėdavome grįžti į lovas.

– Per metus daug laiko praleisdavote Maskvoje, o kiek dienų būdavote namie?

– Namie per metus tebūdavau gal kokią savaitę. Kai pasiekdavau rekordus, tai savaitgaliais mane trims dienoms išleisdavo į namus. Man tai buvo didžiausia dovana. Penktadieniais grįždavau ir pirmadienį išvažiuodavau. Namie gulėdavau ir valgydavau, buvo kaifas.

Labai sėkmingas man buvo 1978 metų pasaulio čempionatas Berlyne. Jau per parengiamąsias varžybas ryte pasiekiau pasaulio rekordą (2 min. 33,11 sek.), o vakare finale rekordą dar kartą pagerinau (2:31,42) ir tapau čempione.

Tame čempionate nebuvo mano trenerio rinktinėje Boriso Zenovo, buvau nuostabaus žmogaus Timuro Saliamovo globoje. Po visų konclagerių man buvo tikra laisvė.

– Kai jums buvo 15-a, laimėjote pasaulio čempionatą, kai 17 –a – tapote Maskvos olimpine čempione. Buvote didžiulis talentas, gimusi plaukioti?

– Turbūt. Tačiau pagalvoju, kad man būtų geriau piešti ar dainuoti, nes nebūtų reikėję tiek daug kankintis. Nors, žinoma, kartais sakoma, kad moralinė kančia yra sunkiau nei fizinė. Pusantrų metų vyresnė mano sesutė Dalia nepasirinko sporto, ji – muzikė, baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

– SSRS rinktinėje jus treniravo Borisas Zenovas, o Lietuvoje – Arvydas Gražiūnas, pagal kurio planus dirbote ir kurio programos buvo mielesnės?

– Gražiūno programos buvo gražiūniškos, o Zenovo – zenoviškos. Pas savo trenerį buvau pradinukė, treniravausi iki tol, kol nepatekau į SSRS rinktinę. Rinktinėje jau pavyko pasiekti didesnį meistriškumą. Tačiau joje daug negalėjai pasišakoti, nes, jei greitai neplauksi – išmes.

Muštras SSRS rinktinėje buvo didžiulis. Kai anksčiau susitikdavau su savo treniruočių draugėmis, apie savo išgyvenimus, sunkų darbą stengdavomės nekalbėti, nenorėjome to prisiminti.

– Buvote šlovės viršūnėje, ar medalių spindesys jūsų neapakino?

– Sulaukdavau kažkokių bepročių naktinių skambučių, buvau begaliniai atakuojama žurnalistų. Su jais bendraudavau, kurgi dingsi. Nebuvau pasikėlusi, gyvenau kaip ir visi normalūs žmonės.

– Ar už svarius pasiekimus jums buvo dosniai atlyginta?

– Už pasaulio rekordus, medalius kažkiek užmokėdavo. Buvau nepilnametė, todėl pinigus, manau, paimdavo mano tėtis. Kai tapau olimpine čempione, prisimenu, nusipirkau sekciją (šypsosi…). Mistika išėjo su butu – mano pavarde kažkas jį gavo, bet ne aš.

– Maskvos olimpinės žaidynės buvo vienintelės karjeroje, kurioje dalyvavote, kokios jos išliko atmintyje?

– Neteko dalyvauti nei žaidynių atidaryme, nei uždaryme. Kai vyko atidarymas, vyko treniruotė. O per uždarymą jau buvau Vilniuje. Labai norėjau kuo greičiau į namus, į kuriuos visada verždavausi.

Man buvo siūloma pasilikti, bet ko ten kankintis. Pačios varžybos buvo puikiai organizuotos, jos man pasiliko širdyje.

Nors žmonės gyveno sunkiai, bet žaidynėse viskas švytėjo. Valgėme suomišką maistą, mūsų apranga irgi buvo suomiška.

– Savo karjerą baigėte 1981-aisiais po Universiados Bukarešte, kai tapote 200 m krūtine čempione ir dukart bronzine prizininke kituose nuotoliuose bei rungtyse. Kodėl nutarėte baigti didįjį sportą, negi jūsų planuose nebuvo antrosios olimpinės žaidynės Los Andžele, kurios, beje, neįvyko?

– Mano karjerai einant į pabaigą buvo aišku, kad Los Andžele nedalyvaus SSRS olimpiečiai. Dar vis kažko tikėjausi, bet save raminau, kad tokių žaidynių kaip Maskvoje jau nebus.

Su didžiuoju sportu atsisveikinau, būdama 20 metų, buvau visa išsunkta. Buvau tapusi olimpine ir pasaulio čempione, rekordininke, nebuvo ko daugiau siekti.

– Galėjote būti gera trenerė, bet šio darbo nepasirinkote, kodėl?

– Likus vieneriems metams iki studijų baigimo Vilniaus pedagoginiame institute, 1984 metais, „Žalgirio“ specializuotos plaukimo mokyklos direktorius Algirdas Starkevičius mane pakvietė dirbti mokyklos mokslo dalies vedėja, dar treniravau ir mažuosius plaukikus.

Darbas patiko, bet 1991 metais mokyklą uždarė. Po kažkurio laiko buvau pakviesta dirbti į Vilniaus savivaldybės Sporto skyrių. Daug ko išmokau, sukaupiau patirties.

– Ar esate laiminga, jog pasirinkote plaukimą?

– Sunku pasakyti, ar laiminga, kad plaukiau. Tačiau jeigu nebūtų plaukimo, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. Kai visi sveiki, gyvi, – aš labai laiminga. Bet kai prasideda ligos, visokios nesąmonės – būnu nelaiminga. Plaukimas buvo ir praėjo, o gyventi reikia.

– Ar nepasiilgstate plaukimo, organizmas nereikalauja fizinio krūvio?

– Fizinio krūvio organizmas reikalauja, stengiuosi mėgėjiškai pasportuoti, nes, jei nieko nedaryčiau, nepaeičiau. Namie atlieku pratimus presui, nugarai, kad mažiau skaudėtų sąnarius. O plaukimo nepasiilgstu, gera gyventi ir be jo. Pasimaudau ežeruose, jūroje, plaukiojau baseine Druskininkuose.

– Jūsų rezultatus gerina naujoji Lietuvos rekordininkė (2 min.22,88 sek.) Kotryna Teterevkova, kokią ateitį jai pranašaujate?

– Rezultatai rodo, kad ji gera plaukikė. Tegul tik treniruojasi ir gerina rezultatus. Mačiau kaip ji rungtyniauja – neblogai plaukia, rezultatai puikūs. Pirmyn.

– Jaunystėje ypač mėgote skaityti detektyvus, ar pomėgis nepraėjo?

– Ne, nepraėjo, manyje gyvena knygų pasaulis. Tačiau dabar jų skaitau gerokai mažiau nei anksčiau, daug laiko atima kiti įvykiai. Patinka Aleksandros Marininos detektyvai, bet keli jų yra prasti, o keli superiniai ir galvoju, kaip čia jos dar neareštavo.

Superinė Isabel Allende trilogija „Dvasių namai“, Fortūnos duktė“ ir „Portretas sepia“, patiko dano Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmas“, rusės Marinos Stepanovos „Lazario moterys“, Laimono Tapino „Prarasto laiko nebūna“.

Visą gyvenimą nepatiko fantastinės knygos, kurias ypač mėgo Robertas Žulpa. Tačiau patiko fantastinė Andriaus Tapino knyga „Vilko valanda“. Žaviuosi keliomis Kristinos Sabaliauskaitės ir Arvydo Juozaičio knygomis.

Dažnai lankausi Žirmūnų bibliotekoje, kurioje yra daug nuostabių knygų, jas dažnai keičiuosi su savo draugais.