Šarūnas Jasikevičius pakomentavo Lietuvą sukiršinusią frazę: „Žmonės, nebūkime supuvę, pasijuokime“

– Tai pirmas finalo ketvertas Atėnuose nuo 2007 metų. Būtent tą sezoną triumfavo „Panathinaikos“, o jūs grįžote po etapo NBA. Ar stipriai per šį laiką pasikeitė miestas ir kaip prisimenate tuos laikus?

– Miestas atrodo panašiai. Tokie miestai kaip Stambulas ar Atėnai yra seni, juose niekas labai nesikeičia. Miestas nelabai pasikeitė, bet viskas atrodo kaip sapnas, palyginti su tuo, ką turėjome ir kaip viskas buvo. OAKA ikrai pasikeitė. Aišku, dabar iš viso viskas kitaip, nebe žalios spalvos koridoriuose, tai įdomu.

– Jūs esate buvęs finalo ketvertuose labai ypatinguose miestuose: Kaune, Tel Avive, Barselonoje, Stambule. Atėnuose jums tai pirmas kartas, o šis miestas jums svarbus ne tik iš krepšinio, bet ir iš gyvenimo bei šeimyninės pusės. Ar šis finalo ketvertas jums ypatingesnis nei ankstesni?

– Kažkiek įdomiau, bet tuo pačiu yra ir daugiau problemų: reikia ieškoti daugiau bilietų, visi nori atvažiuoti. Yra pliusų ir minusų, bet iš tikrųjų jokio skirtumo, kur vyksta finalo ketvertas. Galvojome, kad bus kažkas skirtingo pernai, bet buvo lygiai tokia pati organizacija ir toks pat jausmas. Viskas lygiai taip pat, tad tai eilinis finalo ketvertas. Aišku, negalima to priimti kaip eilinio dalyko, visą laiką norisi gerbti patį patekimą, nes patekti čia yra žiauriai sunku.

– Paminėjote, kad reikia gerbti patekimą. Jums tai dvyliktas finalo ketvertas iš viso, septintas kaip treneriui. Jau aplenkėte save kaip žaidėją pagal finalo ketvertų skaičių, bet pagal titulus dar reikia pasivyti. Kaip nepriimti to kaip normalybės?

– Aš to nepriimu kaip normalybės. Ypač dabar, kai atvažiuoji, viskas taip pažįstama, viskas sava, smagu. Bet kai pradedi sezoną, atrodo taip sunku. Būna momentų sezono metu, kai tikrai galvoji, kad niekas nesiklijuoja ir nevyksta gerai. Reikia eiti toliau, stengtis, dirbti, nepamesti kelio. Dabar smagu. Pagalvoji, kiek daug praeita. Žiauriai smagu, bet norisi daugiau.

– Paminėjote skirtingus sezono etapus. Kokios būklės komanda pasitinka šį finalo ketvertą?

– Įdomios. Atkrintamųjų serija ir tos rungtynės tikrai daug reikalauja. Paskui ateina nuosmukio periodas. Prieš Kauno „Žalgirį“ tikrai buvo labai gerų momentų, bet kartais galvoji, kad viską prarandi. Tikiuosi, kad vėl galėsime pakilti į dar aukštesnį lygį, nes būtent to reikės, norint čia kažką nuveikti. Labai keistas jausmas, nes labai rimtų rungtynių pastaruoju metu neturėjome. Treniruotės atrodo normalios, galėtų būti ir geriau, bet visi sveiki ir varome toliau.

– Tiek jūs, tiek „Olympiakos“ esate nuolatiniai finalo ketverto dalyviai, bet tarpusavyje nesate žaidę. Kokie yra pagrindiniai akcentai ruošiantis tokioms svarbioms rungtynėms?

– Komandinis žaidimas, kamuolio judėjimas, kaip apriboti kuo daugiau lengvų taškų. Akcentai daugiau ar mažiau visada tie patys. Manau, kad jie yra viena iš tų komandų, kur niekas nekalba apie žaidimą tranzicijoje, bet jie tikrai daugiau bėga. Tai viena geriausių Bartzoko komandų puolime, kiek jis yra turėjęs. Anksčiau jie visą laiką žaisdavo lėčiau, o dabar žaidžia greičiau ir lygiai taip pat efektyviai.

– Kalbant apie bendrinius dalykus, Stambulo „Fenerbahče“ turi geriausią gynybos reitingą lygoje, o finalo ketverte žaidžia keturios geriausiai besiginančios komandos. Anksčiau buvo sakoma, kad puolimas laimi rungtynes, o gynyba – titulus. Tačiau šis sezonas istorinis tuo, kad nė viena komanda Eurolygoje nepaliko varžovų pagal vidurkį žemiau 80 taškų. Ar galima sakyti, kad Eurolyga tampa puolimo lyga?

– Manau, kad ir taisyklės, ir žaidėjų mentalitetas, ir pati visuomenė keičiasi. Niekas nebevertina gynybos taip, kaip anksčiau. Man gynyba atrodo svarbi, bet iš tiesų svarbios yra abi aikštelės pusės.

– Šį sezoną turėjote labai skirtingus mačus su „Olympiacos“, bet Vezenkovas abejose rungtynėse įmetė po 24 taškus. Esate matęs daug žaidėjų per savo karjerą, bet jis unikalus tuo, kad be driblingo sugeba surinkti labai daug taškų. Ar tai vienas unikaliausių jūsų matytų krepšininkų?

– Tikrai norėčiau, kad jeigu jis ir įmestų 24 taškus, tai padarytų taip, kaip pirmose rungtynėse, kai viskas jam buvo apsunkinta. Taip, padarėme keletą klaidų, bet jis pataikė labai daug sunkių metimų. Antrosios rungtynės iš mūsų pusės gynyboje buvo labai blogos, norėtųsi, kad rytoj tokio vaizdo nebūtų. Tačiau puolime žaidėme visai gerai, tad žiūrėsime. Problema su juo ta, kad jis turi labai daug būdų, kaip pelnyti taškus. Svarbiausia turėti žmones, kurie neužmigtų nė sekundei. Jis prakerta, paima kamuolį, pabėga. Tikrai turi daug būdų, kaip susirinkti savo taškus.

– Po ketvirtfinalio serijos užsiminėte, kad buvo tokių, kurie jumis netikėjo. Dabar mačiau, kad ir didžioji dalis „Žalgirio“ žaidėjų rinkosi „Olympiacos“, o ne „Fenerbahče“ pergalę, žiniasklaidoje taip pat daugiau spėjimų „Olympiacos“ naudai. Ar tai padeda supykdyti ir labiau motyvuoti savo žaidėjus?

– Tikiuosi, kad jie motyvuosis. Manau, kad finalo ketverte visi yra tiek motyvuoti, jog galbūt dažniau reikia ieškoti būdų, kaip juos apraminti. Čia visi atvyksta su didžiuliu emociniu užtaisu, nuo kurio galima perdegti. Žiūrėsime, kaip bus, bet komanda patyrusi, todėl galvoju, kad susitvarkysime.

– Kiek pamenu iš jūsų knygos, per savo pirmuosius finalo ketvertus kaip žaidėjas psichologiškai išgyvenote sunkų laiką. Ką patariate tokiam žaidėjui kaip Talenui Horton-Tuckerui, kuriam tai pirmas kartas?

– Aš tik bandau pateikti pavyzdžius iš savo patirties. Niekada nereikia meluoti, kad visą laiką viską darai labai gerai. Sakau jiems, kad esu perdegęs aibėje rungtynių, paaiškinu, dėl ko perdegiau ir panašiai. Bandai jiems padėti, bet už juos nieko nepadarysi.

– Yra naratyvas, kad šis pusfinalis yra tarsi tikrasis finalas. Ką apie tai galvojate?

– Naratyvų pastaruoju metu yra labai daug. Pernai buvo vienokie, dar anksčiau – graikų finalo naratyvas ir taip toliau. Yra 40 minučių ir daugiau nieko.

– Treneri, šis vyrukas (Thomas walkupas, – aut. past.), kuris ką tik prabėgo, realiai pradėjo Eurolygos karjerą prie jūsų, jūs jį pastatėte į žaidėjus. Matydamas jo virsmą ir tai, kaip jis dabar atrodo jau tiek metų žaisdamas „Olympiacos“ gretose, ar tikėjotės, kad jis taps vienu elitinių žaidėjų Eurolygoje?

– Pasirašiau jį kaip antrą numerį, paskui iš reikalo jis tapo pirmu. Tada pagalvojau, koks buvau kvailas, kad pasirašiau jį kaip antrą numerį. Kai jis išėjo į „Olympiacos“, maniau, kad jis toks ir bus, nes šis vyras yra pastovumo simbolis. Jis niekada nepasikeis. Visada žinai, ką iš jo gausi kiekvieną dieną. Tikrai to ir tikėjausi. Tai yra klasiškas žaidėjas.

– Kalbant apie naratyvus ir jūsų frazę po ketvirtfinalio serijos, kilo didžiulės diskusijos. Kaip reagavote į visa tai, kas vyko?

– Noriu padėkoti krašto apsaugai, kad sulaikė tankus prie Kaišiadorių, kurie varė iš Vilniaus į Kauną. Tikrai didžiuojuosi mūsų armija, kad suvaldė situaciją. Žinote, nebūkime supuvę, tai buvo paprastas bajeris. Gal tas bajeris kai kam nepatinka – fanai, aš juos dar kažkiek suprantu. Sėdi žmogus, neturi ką veikti gyvenime, parašo tokį komentarą. Bet kai mūsų visuomenės formuotojai eina su tokiomis antraštėmis... Žmonės, nebūkime supuvę, pasijuokime. Kitaip interviu bus tik šabloniški: „ateis labai stiprus varžovas“ ir panašiai. Kai per sezoną reikia duoti 400–500 interviu, supranti, kad turi teisę į humorą. Jei kai kurie nesupranta – čia jų problemos.

– Treneri, anksčiau turėjote ryškų apsižodžiavimą su Bartzoku. Tuomet jis sakė, kad viską išsprendė meilė „Manchester United“. Žinant ir Tomo Masiulio meilę šiam klubui, galbūt tarp Eurolygos trenerių yra ir daugiau futbolo aistruolių?

– Yra žurnalistas Sergio – „Inter“ fanas, šiandien teko aptarti futbolą. Dar „madridistas“ kartu, vėl blogai. Mes visi susiskaldę, visą laiką pajuokaujame apie futbolą. Bet labai smagu, kad po kokių dvylikos metų galiu su „Manchester United“ įsiterpti į pokalbį, nes šiaip reikėdavo tik tylėti ir laikyti nulenktą galvą. Smagu, norisi tokio bendravimo. Štai ir MVP tapo lietuvaitė, kuri paklausė Nando apie jo įspūdingą vardą. Šiandien per treniruotę jį kelis kartus pavadinau Bruno. Malonu, nes kartais užknisa tas šabloniškas bendravimas su spauda.

– O asmeniškai žinojote visą Nando De Colo vardą?

– Man atrodo, kad esu žinojęs, bet jau buvau pamiršęs.

– Ar netrūksta Ergino Atamano, kad finalo ketverte būtų daugiau ugnelės?

– Ir mažiau šabloniško bendravimo, ane?

– Bendrai kalbant apie situaciją – Atėnuose viskas įkaito, E. Atamanas arenoje konfliktuoja. Žinome jūsų meilę „Panathinaikos“ klubui. Ar stebint iš šalies jus liūdina, kad tiek daug visko sukasi aplink šią komandą?

– Galvoju apie savo komandą. O kas dėl jų – tai tik parodo, kaip sunku patekti į finalo ketvertą. „Valencia“ yra antra Eurolygos komanda. Man atrodo, kad tai siurprizas. Gal po rezultato 0-2 niekas nebūtų už juos nė cento statęs, bet prieš seriją jie buvo antra komanda, žaidžianti prieš „play-in“ komandą. Mes turime gerbti „Valencia“.