Sezoną pradėjo „Bangos“ moterų komanda

Galimybės skirtingos

– Gargždų „Bangos“ moterų komandą treniruojate jau ket­virtus metus. Kokios ambicijos šiam sezonui?

– Kai tik pradėjau dirbti, pamenu, užėmėme trečiąją vietą. Vėliau medalių iškovoti nebepavyko. Mūsų komanda jauna, žaidžia vietinės žaidėjos. Žinoma, stengsimės pasirodyti kuo geriau, ne prasčiau nei praėjusiais metais, kai užėmėme penktąją vietą.

– Ar galėtumėte išskirti komandos stiprybes ir silpnybes?

– Galime pasidžiaugti tuo, kad merginos daug metų viena kitą pažįsta, yra susižaidusios. Daug metų tą kamuolį mušinėja kartu – čia yra stiprybė. Dauguma, kaip minėjau, yra vietinės. Augusios Priekulėje, Gargžduose, dabar yra ir Klaipėdoje gyvenančių. O pagrindinė silpnybė – sunku konkuruoti su didesnių miestų komandomis, kur yra didelis žaidėjų pasirinkimas, vienoje komandoje būna ir po 5–6 legionieres. Mes to sau negalime leisti, tačiau čia yra dvi medalio pusės. Viena vertus, pati komanda ne tokia stipri, tačiau, kita vertus, aikštėje žaidžia vietinės žaidėjos, jos turi progą pasirodyti aikštėje, o ne sėdėti ant atsarginių suolelio. Auginame savą kartą.

– Ar Jūsų vadovaujamai moterų komandai futbolas yra tik pomėgis?

– Atlyginimo jos negauna, tik maistpinigius. Taip, čia pomėgis. Situacija priklauso nuo skirtingų klubų. Iš šešių rungtyniaujančių komandų keturios turi legionierių. Tai, žinoma, kainuoja legio­nierių apgyvendinimas, joms turėtų būti mokamas atlygis. Juk už ačiū neatvažiuos iš kito pasaulio krašto į Lietuvą, kad parungtyniautų dėl pomėgio futbolo aikštėje. Mūsų komandoje jauniausiai žaidėjai yra 15 m., tad, aišku, sunku rungtyniauti su 25 m. amerikiečių legioniere. Moterų futbolas Lietuvoje sparčiai populiarėja, tai atitinkamai vis daugiau ir investuojama.

Svarbiausia – noras

– Kad ir kaip būtų gaila, sezoną pradėjote pralaimėjimu Vilniaus „TransINVEST“. Kas pakišo koją?

– Pradėjome be kelių žaidėjų, taip pat nesugebėjome išnaudoti visų progų, trūko susikalbėjimo gynyboje. Priešininkai startinėje sudėtyje turėjo keturias legionieres ir dar viena ant atsarginio suolelio sėdėjo. O mūsų legionierės seserys Donata Švarcaitė ir Viltė Švarcaitė, kaip juokauju, jos legionierės, nes toliausiai nuo Gargždų gyvena, yra iš Rietavo savivaldybės.

Treniruojamės daug Gargždų „Minijos“ progimnazijos stadione, apskritai atostogų neturėjome. Praėjusiais metais tik baigėsi sezonas ir ruošėmės moterų salės čempionatui, kuriame užėmėme antrąją vietą. Pernai buvome pirmi. Dabar antri Lietuvoje. Vėliau jau iškart ruošėmės lauko sezono atidarymui. Aišku, kai lauke minusas ar lietus, tai apsunkina treniruotes.

– Jau aštuoneri metai, kai dirbate su dailiosios lyties atstovėmis. Šiuo metu treniruojate ne tik moterų komandą, bet ir mergaites iki 13 metų ir merginas iki 17 metų. Kaip atlaikote tiek moteriškos energijos?

– Kiti kolegos pajuokauja, kad būtų jau pražilę. Tačiau iš trenerio pusės žvelgiant čempio­natai yra trumpesni, komandų mažiau. Sakoma, kad mergaitėms paprastai reikia daugiau laiko tam tikriems futbolo niuansams įsisavinti. Tačiau viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo noro. Štai mūsų vartininkė Karolina Curukova pradėjo futbolą lankyti tik prieš trejus metus, tačiau ją jau pastebėjo Lietuvos moterų rinktinės futbolo treneris. Prieš tai ji intensyviai žaidė tinklinį, tačiau futbolo pradmenų išmoko būtent pas mus ir tobulėjo labai sparčiai.

– Jūsų profesija reikalauja ypatingo atsidavimo. Ar žmona Deimantė supranta ir palaiko Jus?

– Būna, kad man grįžus pagal nuotaiką supranta, ar laimėjome varžybas, ar ne. Supranta žmona. Kartu auginame trejų metukų sūnų Leonardą. Kai dar buvo laukimosi laikotarpis, juokaudavau, kad nesvarbu, kas gims – berniukas ar mergaitė – svarbu, kad futbolininkas.