Simonas Serapinas: „Visi ėjo kovoti, ir tai džiugina“

Dešimtoje vietoje reguliariajame sezone likusi Simono Serapino treniruojama ekipa aštuntfinalyje 2:1 įveikė Palangos „Kuršius“, o ketvirtfinalyje prieš Šakių „Vytį“ pirmavo 2:1, tačiau galiausiai suklupo 2:3.

Trys savaitės, per kurias „Neptūnas-Akvaservis“ sužaidė aštuonerias atkrintamųjų rungtynes, itin prisidėjo prie krepšininkų tobulėjimo, mano S. Serapinas.

„Aš apie seriją su “Vyčiu„ galvoju pozityviai, džiaugiuosi vyrukais, jog stipriai kovojo, pasipriešino, davė kovą“, - kalbėjo „Neptūno-Akvaservio“ treneris S. Serapinas.

Pirmąsias serijos rungtynes Klaipėdos klubas svečiuose pralaimėjo 58:85, tačiau antrąjį mačą namuose laimėjo 84:78, trečiąjį Šakiuose - 70:68. Ketvirtasis mačas uostamiestyje buvo pralaimėtas 54:63, o paskutinės rungtynės išvykoje taip pat pralaimėtos - 81:97.

Treneri, kas komandai nutiko ketvirtose rungtynėse, kuriose itin prastai pataikėte ir įmetėte tik 54 taškus? - nklyga.lt pasiteiravo S. Serapino.

Viską lėmė ne tik mūsų prastas pataikymas, bet ir sprendimai, sugriuvimai. Derinį nupaišome, jį gerai žinome, bet vis tiek ne ten nubėgame, pametame galvas. Tikrai buvome ne savo vėžėse.

Vyrai tikrai stengėsi, prasileidome mažiau taškų, o „Vytis“ daugiau yra puolimo komanda. Juos privertėme gintis, patys juos truputį pristabdėme. Visgi po to atsidarė broliams krepšys, mažiukai pradėjo pataikyti, ir „Vytis“ pradėjo žaisti taip, kaip visą sezoną. Buvo per aukštas pilotažas.

Kaip komandai pavyko laimėti dvejas rungtynes ir varžovams įvaryti nemažai nerimo?

Lėmė užsivedimas, noras ir tikėjimas, kad jie tikrai gali nugalėti. Kai sezono pradžioje žaidėme su „Vyčiu“, tuomet matėsi labai didelis lygių skirtumas. Serija su Palanga davė pasitikėjimo. Pirmose serijos rungtynėse „Vytis“ mus sudaužė, bet džiaugiuosi, kad vaikinai to nepriėmė rimtai. Prašiau, kad tiesiog į tas rungtynes nežiūrėtume, jas atidavėme, kad galėtume pailsėti ir susikauti namie. Jie to nepriėmė, neužfiksavo, kad toks didelis skirtumas, kad ne mūsų lygis. Namie susikovėme.

Ar rungtynėse tikslas buvo išsilaikyti iki paskutinių minučių ir tuomet bandyti laimėti?

Antrose rungtynėse „Vytis“ trečiajame kėlinyje buvo pabėgęs 10 taškų persvara, bet aš visą sezoną jiems sakau, kad nenuleistų rankų. Pavyzdžiui, šio sezono Mažeikių „Erelių“ ir Šilalės „Lūšies“ mačas, kai likus 5 minutėms „Lūšis“ turėjo 16 taškų persvarą, bet laimėjo „Ereliai“. Niekada negalime nuleisti rankų, jeigu kažkas nesisekdavo, kapitonas Dovydas Romančenka tuoj pat visus užvesdavo. Galbūt mums šiek tiek pasisekė, nes „Vytis“ keliose atakose nepataikė gerų metimų, o mes pataikėme, Nojus Mineikis sumetė metimus. Pasisekė, bet tai vis tiek yra mūsų išvargtos rungtynės, nusipelnėme pergalės.

Daugiausiai rėmėtės 8 krepšininkų rotacija. Ar tokia situacija gavosi natūraliai?

Taip. Gediminas Leščiauskas susižeidė kulną ir į pirmas rungtynes net nesivežėme. Žinote, jaunimas sako, kad viskas yra gerai, nors matai, kad bėgioja ir šlubčioja. Visi nori eiti ir kovoti, o tai džiugina, nors matai, kad deda žingsnį ir nuo vienos kojos atsispiria pirštų galais, bijo ant grindų padėti kulną. Gedimino minutės sumažėjo, kitų jaunų minutės mažėjo, bet jų indėlis bus ateityje.

Jis ir per treniruotę neparodė, sakė, kad vis tiek žais. Siuntėme į pagrindinę komandą, atliko visas procedūras, kad tik būtų pasiruošęs žaisti. Džiaugiuosi savo vyrais, kad auga toks jaunimas. Vieni atrodo „lebedėlės“, bet po to, kai reikia padaryti darbą, yra tikri vyrai.

Po serijos su „Kuršiais“ sakėte, kad jūsų komanda per savaitę gerokai paaugo. Ar tą patį galite pasakyti po serijos su „Vyčiu“?

Manau, kad lygiai tas pats - ir toliau augome. Kai pralaimi, tas paaugimas yra nuviliantis, bet procesas vyko. Ne kiekvienais metais gauni tokių rungtynių atmosferos, o kartais per visą karjerą jų neturi labai daug. Jie gavo spaudimą, tą jausmą, kas yra atkrintamosios. Atrodo, kad jie tikrai paaugo, o tie, kas žaidė mažiau, pamatė, kaip tai vyksta. Viskas kaupiasi į patirties kraitį.

Nepaisant pralaimėjimo ketvirtfinalyje, sezonas turbūt yra džiuginantis?

Visada norisi geriausio, čia vadovų reikia klausti. Man svarbu, kad jie paaugo, o tie, kurie yra vyresni, visi atrodė geriau nei praėjusiais metais. Tikrai ir Dovydas labai pasislinko, ir Adomas labai užaugo, ir Nojus, ir Lukas Kreišmontas, ir Matas Vaitkus, visi po truputį, iš Gabrieliaus Mažeikos labai daug tikimės, jam dar viskas prieš akis. Visi po truputį paaugo. Džiugina, kad nėra atvirkščiai.