Sunkiaatletė Lijana Jakaitė: didžiausias noras – dalyvauti olimpiadoje

Suomijoje jos dėka skambėjo mūsų šalies himnas. Sunkiaatletė sutiko papasakoti, kas padėjo pasiekti šią skambią pergalę ir kokie planai jos laukia.

Svajonė – dalyvavimas olimpiadoje

Vilniaus universitete šiuo metu finansų ekonomikos magistrą studijuojanti Lijana sunkiąją atletiką lanko jau apie 8-erius metus. Per šį laikotarpį namo parvežtas ne vienas medalis – tiek iš respublikinių, tiek iš tarptautinių varžybų. Kiek tiksliai medalių jau sukaupta, sunkiaatletė sako nežinanti:

„Kažkada, kai skaičiavau, buvo apie 70. Tuos apdovanojimus, kur parsivežu iš Europoje vykstančių varžybų, gal atsiminčiau, nes jų ne tiek daug, o kitų net nebeskaičiuoju.“

Šią kolekciją šiemet papildęs Europos jaunimo čempionato nugalėtojos titulas pagarsino tiek Klaipėdos rajono, tiek Lietuvos vardą, o ką pergalė reiškia pačiai Lijanai?

„Prieš 2 metus, kai Rumunijoje iškovojau bronzos medalį, buvo tokia svajonė užlipti ant nugalėtojų pakylos ir išgirsti Lietuvos himną, šiemet tai pagaliau pavyko. Tikėjausi kiek kitokių emocijų, galvojau, gal apsiverksiu, bet atlaikiau šaltais nervais.

Tą dieną nesijaučiau taip, kaip būčiau norėjusi jaustis. Nesijaučiau pasiekusi kažko labai įspūdingo, arba gal dar nesupratau, nes mažai laiko praėjo

. Aišku, smagu, kad pasiekta kažkas naujo sunkiojoje atletikoje iš moterų pusės, bet tikslų turiu daugiau. Didžiausias noras – sudalyvauti olimpiadoje“, – sako sunkiaatletė, pirmoji lietuvė tapusi Europos jaunimo čempione.

Lijana pasakojo, kad atvykus į čempionatą jau tikėjosi prizinės vietos, bet ją dar reikėjo pasiekti: „Gali svajoti kautis dėl pirmos vietos, bet tik varžybose pamatai, kaip realiai viskas susiklosto.

Streso buvo, nes visai kitoks jausmas dalyvauti, kai žinai, kad gali užimti tą prizinę vietą. Ne taip, kaip Lietuvoje vykstančiose varžybose – ten streso kur kas mažiau.“

Motyvuoja treneris

Sunkiaatletė atskleidė, kad pasiruošimas varžyboms atima nemažai laiko – penkias dienas per savaitę mergina sportuoja po tris valandas, o didžiausią motyvaciją neapleisti sporto suteikia treneris Edvardas Šauklys.

„Treneris yra sudėliojęs grafiką, ką turiu treniruotėje padaryti, bet jei jo nebūna ir tenka sportuoti vienai, iš karto psichologiškai sunkiau viską daryti – atrodo tie patys svoriai sunkiau keliasi. O kai jis yra, turi atvažiuoti, negali tingėti, žinai, kad laukia.

Treneris nuolat padrąsina, skatina tobulėti, puikiai mane ir pažįsta – kartais atrodo, kad nesinori kelti didesnio svorio, bet paskatinta nueinu ir padarau. Prisirišimas prie sporto dar yra dėl to, kad nuolat gali gerinti savo rezultatus.

Man visada skaičiukai patikdavo ir tai motyvuoja sportuoti, – pasakoja sunkiaatletė, pridūrusi, kad prie motyvacijos sportuoti prisideda ir Sporto centro pradėti mokėti dienpinigiai. – Šiuo metu studijuoju, nedirbu, o važinėti į treniruotes tenka iš Lapių, tai tie pinigai padeda.“

Spalio pradžioje sportininkei ir jos treneriui Sporto centras už šį aukštą pasiekimą įteikė ir 1 tūkst. eurų vertės premijas. Šie pinigai, pasak Lijanos, malonus dėmesys: „Tų padėkų, popieriukų turiu jau daug, man jie nieko nebereiškia, o pinigai man nedirbančiai tikrai pravers. Kažkokio plano, kaip juos išleisiu neturiu, turbūt išnaudosiu kasdienėms reikmėms.“

Kitos varžybos – jau lapkritį

Po pergalės Europos čempionate Lijana sako nesiilsėsianti, artimiausi sportininkės planai – lapkritį vyksiantis suaugusiųjų Lietuvos atskirų veiksmų čempionatas, vėliau, gruodį – dalyvavimas pasaulio čempionate Uzbekistane.

„Pasaulio čempionate bandysiu patekti į dešimtuką, – siekius įvardijo Lijana. – Patekus į dešimtuką, kauptųsi taškai olimpiadai.“

Sunkiaatlė džiaugiasi, kad sąlygos pasiruošti čempionatui dabar geresnės, nei jos buvo šalyje galiojus karantino ribojimams.

„Gal rezultatai būtų buvę dar geresni, jei ne tas karantinas. Ypač pirmasis man kaip sportininkei buvo tragedija, nes namie kad ir sportuoji, neturi tokių sąlygų kaip salėje, nėra motyvacijos, kiti darbai atėmė laiką – tuomet rašiau bakalaurinį.

Grįžus po to į salę reikėjo metų pasiekti tą lygį, kuriame buvau iki to. Visų metų man kaip ir nebuvo“, – sunkų laikotarpį prisiminė mergina.

Aukšti rezultatai – trenerio dėka

Ne tik Lijana, bet ir kiti Gargžduose sunkiąją atletiką lankantys Edvardo Šauklio ugdytiniai varžybose nuolat demonstruoja gerus rezultatus. Pašnekovės pasiteiravus, kas lemia tokią sėkmę, sportininkė įvardija trenerio įdirbį, o sąlygos, nors ir geros, visada galėtų būti dar geresnės.

„Mūsų treneris yra savo srities specialistas, nenorėčiau jo keisti. Jis išaugino daug sportininkų, daugelis jį gerbia. Dar paauglystėje man nustatyta skoliozė, bet nepaisant to, treneris apsiėmė su manimi dirbti, nes anksčiau turėjo patirties ir su kitais auklėtiniais, nugaros problemų turinčiais.

Kažkokių skausmų nejaučiu, o treniruotės padeda stiprėti“, – atskleidė Lijana, pasakojusi, kad po tokios diagnozės tik trenerio paskatinta liko sunkiojoje atletikoje.

Pati mergina sako negalvojanti ateityje apie trenerės karjerą, nors tam reikiamų gabumų turi: „Turi būti pasišventęs tam, nes darbas – juodas. Atėjusius žmones turi išmokyti technikos, pagrindų, visko, įdedama nemažai pastangų, o po poros mėnesių, jei nepatiko kažkas, ima ir meta.

Tokių vaikų yra daug, pasilieka tik vienas kitas. Sunkioji atletika apskritai Lietuvoje yra nykstanti sporto šaka, mažai norinčių ją lankyti.“

Sunkioji atletika, pasak Lijanos, nėra lengvas sportas – reikia įdėti daug pastangų ir darbo: „Turi galima sakyti arti, kad pasiektum rezultatą ir judėtum iš vietos. Fiziškai tampi pajėgus, o po to kiekvienas papildomas kilogramas – vėl darbas.

Tai ir yra psichologiškai sunkiausia. Vaikai dažniausiai jau lengviausiame etape meta, iki to net neprieina.“

Lijana pasakojo, kad kol kas rajonas džiaugiasi gerais rezultatais, o kaip bus po kelių metų – neaišku.

„Treneris save atiduoda, žaidžia su tais vaikais, ugdo, o kas jį vėliau pakeis, nežinia. Apskritai sunkiosios atletikos ateitis tokia miglota, vis kalbama, kad reikia braukti ją iš olimpinių žaidynių dėl tų dopingo skandalų.

Labai orientuojamasi į tą žodį „dopingas“. Bet aš pavyzdžiui negaliu „gripekso“ gerti, turiu programėlę, kur nuolat tikrinu medikamentus, ką galima vartoti, ko ne. Ne to užvalgyk, išgerk, ir jau – dopingas.

Gerai, kad tikrina, bet ar tai priežastis braukti lauk vieną seniausių olimpinių šakų?“ – pasvarstymais apie sporto šakos ateitį pasidalino pašnekovė.