Tvirtai dėl ateities apsisprendęs Augustas Marčiulionis: apie „Rytą“, Ąžuolo pavyzdį ir tritaškius

22-ejų vilniečiui tai buvo trečias sezonas „Saint Mary's“ koledže Kalifornijoje. Tačiau jis kardinaliai skyrėsi nuo pirmųjų dviejų.

193 cm ūgio įžaidėjas pagaliau priaugo NCAA Vakarinės pakrantės diviziono žvaigždės batus ir ėmė dominuoti tapęs ryškiausiu „Gaels“ komandos žaidėju.

Per pirmus du sezonus A.Marčiulionis ant parketo praleisdavo 15,1 ir 15,5 minutės, rinkdavo po 3,1 ir 5,9 taško, o jo rezultatyvių perdavimų skaičiai irgi nebuvo žėrintys – vid. 1,8 ir 1,5 per susitikimą.

Tačiau praėjusiame sezone Amerika sužinojo apie aštuonerius metus NBA praleidusio Š.Marčiulionio atžalą.

Gavęs pagrindinio „gėlų“ įžaidėjo vadeles, Augustas ant parketo praleisdavo net po 33,1 minutės, o savo rodiklius pakėlė iki 12,4 taško ir 5,3 rezultatyvaus perdavimo.

Jis keturis kartus viršijo 20 taškų ribą, vieneriose rungtynėse driokstelėdamas net 28 taškų pasirodymu. Keturis kartus A.Marčiulionis surinko ir dviženklį perdavimų skaičių, pasiekdamas ir naują karjeros rekordą – 11 „asistų“.

Ženkliai į priekį pasistūmėjo ir įžaidėjo pataikymas. Jei per pirmus du sezonus jis įmetė tik 26 tritaškius iš 120 (21,6 proc.), o taiklumas buvo didžiausia A.Marčiulionio bėda, tai 2023-2024 m. sezone jis realizavo 37 tritaškius iš 108 ir tai jau darė respektabiliu 34,3 proc. tikslumu.

Naudingas Augusto žaidimas atsispindėjo ir rezultatuose – WCC konferencijos finale „Gaels“ nugalėjo buvusį Domanto Sabonio universitetą Gonzagą, o puikiai finale žaidęs A.Marčiulionis atsiėmė naudingiausio WCC atkrintamųjų varžybų žaidėjo prizą.

Prieš tai jis atsiėmė ir geriausio reguliariojo sezono krepšininko apdovanojimą.

„Esu labai patenkintas šiuo sezonu. Tai, ko tikėjausi prieš sezoną, ir kaip viskas buvo, tai apie geresnį scenarijų net nebūčiau pagalvojęs, – sakė prieš rezervinės Lietuvos rinktinės pasirengimo stovyklą su žiniasklaida bendravęs Augustas. – Jaučiuosi patobulėjęs ir laukiu, kol galėsiu įrodyti čia. Rungtynės NCAA vyksta vėlai, tikrai ne visi galėjo stebėti, bet praėjęs sezonas man tikrai padėjo.“

Jis saulėtą pirmadienio popietę Druskonio ežero pašonėje Druskininkuose sėdėjo šalia savo gero bičiulio Ąžuolo Tubelio, o taip pat Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vydo Gedvilo, miesto mero Ričardo Malinausko, rinktinės trenerio Kazio Maksvyčio ir po traumos atsigavusio veterano Eimanto Bendžiaus.

Į trylikos žaidėjų stovyklą atvykęs A.Marčiulionis kartu su komandos draugais sužais trejas rungtynes su Libanu (birželio 10, 12 ir 14 d.) bei mėgins įtikinti trenerius, kad yra vertas vietos pagrindinėje rinktinės stovykloje, kurį startuos birželio 17-ąją.

„Ačiū už tokį šansą treneriams ir federacijai. Labai smagu, labai geros sąlygos, – džiaugėsi iš JAV į Lietuvą grįžęs Augustas. – Su Ąžuolu prieš 5-6 metus buvome čia jaunimo rinktinėje, turėjome gerą pasiruošimą ir čempionatą. Laukiame, kada pradėsime sportuoti ir tikimės, kad pratęsime tradiciją kaip sėkmę nešančio miesto.“

Rezervinėje rinktinėje A.Marčiulionis debiutavo jau praėjusiais metais, kai per trejas rungtynes fiksavo 7,3 taško ir 6 rezultatyvių perdavimų rodiklius. Tada jį treniravo Darius Songaila, kuris talkins K.Maksvyčiui tiek rezervinėje, tiek pagrindinėje rinktinėse.

„Tik geriausi įspūdžiai, – praėjusius metus prisiminė Augustas. –Pirmiausia, pažįstamas treneris Darius Songaila, tad bus lengviau įsilieti. Žinau, ko tikėtis, ko laukti. Buvo labai gera patirtis, surinktas geras kolektyvas. Sužaidėme trejas rungtynes. Du žaidėjai iš tos rinktinės pateko į pagrindinę sudėtį, reiškia, tai padėjo tiek mums, tiek treneriams. Manau, kad ir šiemet bus labai gera patirtis. Turėsime gerą laiką.“

– Ko reikia, kad įrodytum savo vertę rinktinės treneriams?

– Tiesiog žaisti kiek įmanoma geriau. Visada jaunimui būna gynybos problemų, tad reikia įrodyti, kad galiu gintis tame aukštame lygyje ir žaisti kiek įmanoma geriau. Laiko įrodyti bus, tad žiūrėsime, kas nutiks.

– Ar pagerėjęs tritaškių pataikymas – didelio darbo rezultatas ar tiesiog atėjo laikas juos pataikyti?

– Abu. Tikrai nemažai dirbu. Po truputį tas ateina ir jaučiuosi tikrai gerai pasitikintis savo metimu.

– Nuo paskutinių NCAA sezono rungtynių praėjo daugiau nei du mėnesiai. Kaip atrodė tas laikas iki rinktinės stovyklos – daugiau tobulinai įgūdžius ar ilsėjaisi?

– Pradžioje davė savaitę ar pusantros poilsiui, bet poilsio labai daug nebuvo, nes paskaitos ir kiti dalykai. Kažkiek pailsėjau, o paskui dirbau individualiai su komanda. Tik jau ne ties taktiniais dalykais, o ties individualiais įgūdžiais, metimu, fiziniu pasiruošimu. Manau, kad tikrai paruošė ir jaučiuosi neblogos formos. Nemažai dirbome.

Atėjo daugiau patirties, geriau jaučiuosi skaitydamas situacijas, valdydamas komandą.

– Lietuvoje pastarąjį kartą žaidei beveik prieš metus. Kur jautiesi labiausiai patobulėjęs ir dėjęs žingsnį į priekį?

– Sakyčiau visur po truputį. Atėjo daugiau patirties, geriau jaučiuosi skaitydamas situacijas, valdydamas komandą. Nepasakyčiau, kad yra vienas dalykas, kur jaučiuosi stipriai patobulėjęs, bet visur po truputį. Reikėjo tokio sezono, kur turi didelį vaidmenį, daug žaidi. Manau, kad tai man padėjo.

– Daug žaidėjų po tokių proveržio sezonų ryžtasi keltis į NBA ar pradėti profesionalo kelią Europoje. Ar paties negundė tokia mintis ir esi tvirtai nusprendęs tęsti karjerą NCAA?

– Šiuo metu tikrai esu užtikrintas, nes jaučiu, kad dar galiu nemažai ko pasisemti iš tos vietos, iš trenerio. Gal kažkiek po sezono pagalvojau, bet labai greitai apsisprendžiau, kad noriu likti ir užbaigti ketvirtus metus tame pačiame universitete.

– Ar buvo pasiūlymų iš kitų universitetų ir ar būtum juos svarstęs?

– Buvo kažkokių kalbų, bet niekas nieko negali siūlyti, jei nesi perėjimų „portale“. Aš nesižvalgiau ir stengiausi susikoncentruoti į darbą.

– Kitą sezoną turėsi lietuvį komandos draugą Paulių Murauską. Ar prisidėjai prie jo perėjimo iš Arizonos universiteto į „St. Mary's“?

– Taip, nemažai teko skambinėti (šypsosi). Kai treneriai pasakė, kad gali pasiimti, tai teko padirbėti. Aš Paulių gerai pažįstu, daug kalbėjomės, daug jam visko pasakojau. Jam patinka, treneriai jo labai nori jį matyti komandoje. Manau, kad bus geras sezonas žaidžiant kartu.

– Matėme gerą Ąžuolo Tubelio pavyzdį, kaip iš NCAA galima greitai įsilieti į europietišką, Lietuvos krepšinį. Ar toks pavyzdys įkvėpė, kad ir tavo kelias galėtų būti panašiai sėkmingas?

– Taip. Sekiau Ąžuolą, jis turėjo gerą sezoną, o tai nuramino, kai matai pavyzdžius, kad perėjimas sėkmingas. Žinoma, Lietuvoje, savoje aplinkoje, yra lengviau. Bet žaidėme su juo kartu daugybę metų, tad smagu buvo jį stebėti, palaikyti ir žinoti, kad įmanoma taip gerai įsilieti į profesionalų krepšinį.

– Ąžuolas sudarė sutartį su „Rytu“, galbūt jame žais kitame sezone. Su šia komanda ryšių turi ir pats. Ar įsivaizduotum savo grįžimą ir profesionalo karjeros pradžią sostinės klube?

– Žinoma, kad matyčiau. Aišku, dar labai anksti kažką sakyti. Mėgstu gyventi diena po dienos, savaitė po savaitės, bet tai tikrai yra įmanoma. Žiūrėsime kitąmet.

– Žinome, kad Lietuvoje įžaidėjo problema egzistuoja beveik visada, klaustukų yra ir dabar. Kaip vertini savo šansus prasibrauti į galutinį dvyliktuką, kuris vyks į Puerto Riką?

– Čia jau nuo trenerio priklauso (juokiasi ir dirsteli į K.Maksvytį – aut. past.). Bet aš bandysiu įrodyti, stengsiuosi, dirbsiu ir žiūrėsim.