„Žalgirio“ areną pakerėjęs Stanionis po pergalės kalbėjo mįslingai: „Neslėpsiu, meilė – dingusi“

Jau nuo pat įžengimo į ringą „Žalgirio“ arena karštai palaikė savo herojų. Arenoje skambėjo skanduotės: „Eimantai“, „Eima“ ir „Lietuva“ ir nesiliovė visos kovos metu.

„Buvau ringe ir galvojau – kas čia darosi. Nerealu. Kas matėte, kas buvote – tas žino. Aš visada sakau, kad reikia atvykti į areną ir pajausti tai. Esu buvęs tarp didelių mega kovų, kur buvo pilnos arenos. Bet tokios pilnos dar nesu matęs. Čia buvo tiesiog neįtikėtina. Žinojau, kad žmonės mane palaiko, gerbia, ką pasiekiau. Tokį palaikymą patirti – niekada nesitikėjau. Ačiū visiems“, – šiltai po dvikovos vykusioje spaudos konferencijoje atsiliepė E.Stanionis.

Sportininkas atskleidė, kad visos dvikovos metu nepaleido minties - kaip greičiau nokautuoti savo oponentą.

„Be abejo, galvojau. Prieš kovą irgi mąsčiau. Žinojau, kad jis bus kietas ir nepasiduos. Galvojau, kad nokautuosiu. Neišėjo – tai neišėjo“, – pernelyg nesureikšmino buvęs WBA pasaulio čempionas.

– Kaip atrodė tavo kova ir istorinis bokso renginys?

– Renginys buvo didžiulis. Kiek buvo svajota. Didelis ačiū UTMA vadovui Viktorui Gecui. Viskas gavosi. Kaip ir sakiau – jei nebūtų manęs, gal ir nebūtų tokio renginio, apie kurį svajojau. Jei ne Viktoras – irgi nebūtų turnyro. Ačiū jam, ačiū sirgaliams, kurie palaikė. Ačiū žiniasklaidai, kad stebite ir žiūrite. Esu labai laimingas, nes įgyvendinau svajonę.

Ringe galbūt neatlikau visko, ko norėjau, bet visko būna. Toks sportas. Būna gerų dienų, būna šiaip sau.

– Koks buvo paskutinis dalykas, ką padarei prieš išvykstant į kovą, ir koks pirmas, kurį padarysi?

– Mes 5 mėnesius atskirai miegojome. Norėsiu trise vienoje lovoje miegoti. Galėsiu pagaliau aš prižiūrėti vaiką, duosiu Emilei pailsėti. Smagu būti šeimyniškai. Nes būna, kad miegu atskirai – treniruotės, turiu mesti svorį. Nuo šeštadienio gyvensime kartu.

– Kiek ši kova priartino prie čempioniškos kovos?

– Nežinau. Nieko nenustebino mano pergalė. Nesu patenkintas dėl kovos, bet viskas yra gerai.

– Kokia kita yra tavo svajonė?

– Svajonė – poilsis ir laikas sau. Po praeitos kovos buvo daug minčių. Gimė mūsų mažas stebuklas, naujas etapas. Noriu tiesiog pailsėti, pabūti su savo mintimis ir pagalvoti, ko noriu iš gyvenimo.

– Koks yra Emilės indėlis į tavo sėkmę?

– 99 procentai. Per mano karjerą ji daug ko matė. Ji būna mano rūbinėje, ji žino, kokia aura turi būti. Žino, kada mane spausti, o kada palikti ramybėje. Žino, kad sportas man yra labai svarbus. Ji yra didelė sėkmės dalis.

– Negalvoji apie karjeros pabaigą?

– Būna, kad dienomis mėtausi ir sau sakau – „viskas“. Tada praeina kažkiek laiko ir nuomonė pasikeičia. Ta meilė boksui dingo per dvejus metus, kada laukiau didžiosios kovos. Ji tai keitėsi, tai buvo atšaukta. Man reikia pertraukos, kad viskas grįžtų. Neslėpsiu – meilė dingusi. Anksčiau į treniruotes eidavau su ugnimi, o dabar mane palaiko tik disciplina. Treniruotėse sunkiai dirbu, atiduodu maksimumą, bet motyvacija yra nulinė.

Mane motyvavo, kad kovosiu namuose ir noriu sukovoti gerai. Noriu susigrąžinti motyvaciją. Žinau, kad ji grįš, bet užtruks laiko.

– Po kovos sakei, kad tragiškai sukovojai...

– Tragiškai, nes tokioje formoje nebūčiau laimėjęs titulo. Todėl nusivyliau. Norisi geriau, nes esu maksimalistas.

– Norėtum karjerą vainikuoti kova prieš Egidijų Kavaliauską?

– Galbūt. Visi laukia, visi norėtų. Jis turi savo kelią, o aš – savo.

– Realu tave išvysti dar kartą UTMA?

– Žiūrėsime.

– Kas labiausiai sužavėjo turnyre?

– Stebėjau beveik visas kovas. Esu sporto fanas. Džiaugiuosi už Deividą Danylą, nes jį nurašė. Jis grįžo. Jis visada treniruojasi sunkiai.

– Kokia nuomonė apie Dominyko Dirkščio ir Naglio Kanišausko kovą?

– Nustebino ir buvo netikėta. Šaunuolis Dominykas. Jo vietoje būčiau paėmęs mikrofoną ir sakęs: „Stanioni, pirmame raunde tave iškirsiu“. Padarė, ko niekas nesitikėjo.