Architektas Donatas Rakauskas: „dirbant Palangoje reikia jausti atsakomybę“

Palanga nusipelnė geros architektūros, sako visą savo profesinę karjerą iki šiol šiame mieste praleidęs architektas Donatas Rakauskas. Keli jo darbai visuomenei bus pristatyti kurorte rengiamo atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Palanga“ metu.

Palangoje užaugęs ir čia dirbtantis Donatas Rakauskas per ketvirtį amžiaus gimtajame mieste suprojektavo apie tris dešimtis įvairių pastatų, jo kūriniai – Eglės apartamentai ir du viešbučio „Palanga“ korpusai pateko tarp tų, kuriuos bus galima aplankyti rugsėjo 11-12 dienomis kurorte vyksiančio architektūros festivalio metu.

Savaitgalio metu bus galima iš viso apžiūrėti 15 pastatų, į kuriuos įprastai patekti nėra lengva, o dalyvius lydės gidai, kurie atskleis įdomiausius faktus apie šiuos statinius.

Nemažai prie dabartinio miesto veido formavimo prisidėjęs Donatas Rakauskas sako, jog kosmopolitinėje Palangoje galima pamatyti visko ir norėtų, jog miestas ateityje būtų atviras naujovėms.

Čia, anot jo, galima įgyvendinti įvairiausius kūrybinius sumanymus laikantis nustatytų žaidimo taisyklių, ir tiesiog sąžiningai atliekant savo darbą.

Kaip architekto darbą veikia aplinkybė, jog jis dirba gimtajame mieste – padeda, o gal trukdo, daro kitokią įtaką?

– Žinoma, kad padeda. Atrodo, jog viską – kiekvieną miesto gatvę, kiekvieną pastatą, užkampį – pažįstu, vertinant vietas praverčia netgi asmeninės patirtys, ką čia išgyvenau, nes čia užaugau. Visa tai man žymiai palengvina darbą, matyti projekto viziją.

Kartu yra ir didesnis atsakomybės jausmas prieš šį miestą, juk man pačiam čia reikės dirbti ir gyventi. Pastatas atsiranda ilgam – dešimtmečiams, mano nuomone, negali sau leisti, jog jis būtų ne koks ir stovėtų kaip priekaištas visą likusi gyvenimą.

Kaip paaiškintumėte atsakomybę prieš miestą?

– Aš turiu kažkokią viziją, kažkokią svajonių Palangą. Ir savo darbais bandau artėti prie tos svajonės. Tai ir yra atsakomybė prieš miestą.

Kaip Jūs apibūdintumėte Palangą: ne kaip miesto gyventojas, o žvelgiant architekto akimis?

– Man šis miestas įdomus todėl, kad jis yra visoks. Čia praeityje dirbo ir dabar dirba architektai iš visos Lietuvos. Kiekviena karta – įskaitant ir grafus Tiškevičius – atnešė savo stilius ir architektūros madas.

Taip Palanga tapo kosmopolitiniu miestu, eksperimentų vieta – juk pastatai čia dažnai kyla ne iš būsto poreikio ar sprendžiant gyvenamosios vietos problemą, bet investuojant laisvus pinigus į žmonių poilsio ir gyvenimo kokybę. Galima sakyti, statybos kurios teikia malonumą, o taip atsiranda galimybė įgyvendinti įvairiausius architektūrinius sumanymus, žmonės mažiau bijo eksperimentuoti, negaili lėšų geresnėms medžiagoms ar brangesniems sprendimams.

Už kiekvieno pavykusio pastato stovi ne tik architektas, bet ir statytojas. Rezultatas priklauso ir nuo jo supratimo, akiračio. Už nevykusių pastatų dažniausiai niekas nestovi – į krūmus neria ir tas ir anas.

Kita vertus, čia, be laisvės kūrybai, apstu ir apribojimų, gal net daugiau nei kitur – visgi pajūris, jautri zona. Ar lengva suderinti laisvę su draudimais?

– Apribojimai yra būtini, net jeigu jie atrodo per griežti ar net nelogiški, tačiau būtent jie apsaugo miestą nuo neapgalvotų sprendimų. Tai tarsi filtras. Apribojimai drausmina.

Jeigu reikėtų rinktis, tai “kvailas” apribojimas kartais yra geriau nei kvailas statytojas.

Reikalavimai netrukdo – priešingai, jie paaiškina, kas galima, o kas ne, dirbi pagal taisykles.

Aš nevadinčiau taisyklių kūrybos suvaržymu, sąlygos – visiems vienodos, o išeitį visada galima rasti. Kurti galima ir gerbiant aplinką, taisykles.

Kaip Jums atrodo – ar visi naujų projektų autoriai jaučia atsakomybę prieš Palangą?

– Nenoriu vertinti kolegų darbo. Galiu pasakyti, kad yra daug gerų pavyzdžių, yra daug ir nelabai gerų. Esame tokie, kokie esame.

Palanga išsiskiria ir didesne rekreacinės architektūros koncentracija. Ar šioje srityje matote kažkokias tendencijas, miesto išskirtinumą iš kitų kurortų?

– Palangoje tik tokia architektūra ir turėtų būti – juk miestas skirtas rekreacijai, pastatų tipologija, fasadai, išplanavimai turėtų tai aiškiai liudyti.

Ar šiame mieste, Jūsų nuomone, dera senoji ir šių laikų architektūra?

– Jos viena kitai netrukdo, juk Palanga nėra etnografinis draustinis. Nereikia imituoti, reikia kurti tai, ką diktuoja laikas. Savo laikmečiu senoji architektūra irgi buvo moderni, sovietmečio architektūra irgi buvo moderni, taigi ir šiuolaikiniai sprendimai turi atspindėti dabartį.

– „Pastatai kalba. Palanga“ metu visuomenei bus pristatyti ir Jūsų darbai – Eglės apartamentai ir du viešbučio „Palanga“ korpusai. Kaip Jūs šiuos pastatus pristatytumėte?

– Vienam iš jų – 20, kitam – 10 metų. Man svarbiausia tai, kad jie puikiai funkcionuoja ir nėra morališkai pasenę, nedarytos jokios rekonstrukcijos, o šios aplinkybės man, kaip architektui, turbūt yra svarbiausios.

Kaip Jums atrodo, kokia Palanga turėtų būti ateityje, kokia Jūsų vizija?

– Aš neturiu jokios konkrečios vizijos, kaip miesto urbanistine prasme, tačiau aš žinau, kokius pastatus mieste norėčiau matyti. Norėčiau, kad pastatai būtų tvarūs, naudojamos geriausios medžiagos, negailima pinigų sudėtingiems sprendimams, norėčiau, kad kiekvienas pastatas turėtu savo veidą, būtų atpažistamas.

Palanga yra nedidelė, pastatai lieka ilgam, todėl norisi, kad nauji projektai nedarytų gėdos nei miestui, nei statytojams. Kad imdamiesi naujo projekto žmonės galvotų apie tai. Nereikia greito produkto – pastačiau, pardaviau, išvažiavau.

Reikia, kad pastatai būtų kokybiški ir išliktų ilgam.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder