Kai 1990 metų pradžioje „Lamborghini“ pristatė „Diablo“, pasaulis liko be žado. Šis automobilis atrodė tarsi pabėgęs iš kito pasaulio – laukinis, ekstremalus, nepalenkiamas, suformuotas iš aistros ir beprotybės metalo.
„Diablo“ buvo ne vien naujas modelis – tai „Lamborghini“ sielos reinkarnacija, užgimusi iš „Countach“ pelenų ir paveldėjusi visą itališką dramą, ryžtą bei inžinerinį pasipriešinimą visuomenei priimtoms normoms.
Šis automobilis tapo ne tik 1990-ųjų superautomobilio simboliu, bet ir amžinu įrodymu, kad kartais racionalumas turi nusilenkti grynam, audringam entuziazmui.
Projektas 132
„Lamborghini Diablo“ istorija prasidėjo dar 1985 metais, kai kompanijos vadovybė suprato, kad legendinis „Countach“, nors vis dar traukė dėmesį, paseno techniškai ir dizaino požiūriu.
Nuspręsta sukurti visiškai naują superautomobilį, kuris pranoktų ne tik „Countach“, bet ir pagrindinius konkurentus – „Ferrari F40“ ir „Porsche 959“.
Projektui suteiktas kodinis pavadinimas „Project 132“, o tikslas buvo aiškus – pasiekti 320 km/h greitį, kad „Lamborghini“ vėl taptų greičiausiu serijiniu automobiliu pasaulyje.
Dizainas, kaip ir visada „Lamborghini“ istorijoje, buvo patikėtas Italijos dizaino studijai „Bertone“.
Jaunas dizaineris Marcello Gandini, sukūręs „Countach“ siluetą, ir šįkart pateikė savo viziją – agresyvią, kampuotą, tarsi peiliu išpjautą formą.
Tačiau tuo metu „Lamborghini“ jau buvo perėmusi amerikiečių „Chrysler“ grupė, kuri norėjo automobilį padaryti modernesnį ir šiek tiek tinkamesnį kasdieniam naudojimui.
Todėl galutinis dizainas buvo kiek sušvelnintas – išlaikytos Gandini linijos, bet su daugiau aerodinaminės švaros ir mažiau radikalių briaunų.
Rezultatas – automobilis vis dar atrodė laukinis, tačiau turėjo daugiau elegancijos nei „Countach“. Jo durys, žinoma, išliko atsidarančios į viršų – garsiosios „žirklių“ tipo durys tapo „Lamborghini“ parašu.
Pirmieji žingsniai į pragarą
„Diablo“ pavadinimas, kaip ir daugelis „Lamborghini“ modelių, buvo paimtas iš legendinių koridos bulių kovų pasaulio.
Diablo buvo legendinis XIX a. ispanų veislyno „Duke of Veragua“ jautis, garsėjęs savo nevaldomu temperamentu. Šis vardas puikiai tiko automobiliui, kuris buvo tiek pat nevaldomas, kiek įspūdingas ir brutalus.
Kai 1990-aisiais „Diablo“ buvo pristatytas visuomenei, jis tapo sensacija. Po ilgamečio laukimo pasaulis išvydo monstrą su 5,7 litro V12 varikliu, išvystančiu 492 arklio galias (AG).
Šis jėgos agregatas, sumontuotas viduryje, už vairuotojo nugaros, buvo „Countach“ variklio palikuonis – su keturiais vožtuvais kiekvienam cilindrui ir elektroniniu kuro įpurškimu.
Pirmieji bandymai parodė, kad „Diablo“ pasiekia 325 km/h greitį ir iki 100 km/h įsibėgėja per mažiau nei 4,5 sekundės – tai fenomenalūs skaičiai laikotarpiui, kai dauguma superautomobilių pasiekdavo 300 km/h ribą.
Tačiau „Diablo“ buvo ne tik greitas – jis buvo žiaurus, reikalaujantis pagarbos ir įgūdžių. Jame nebuvo nieko – nei ABS, nei traukos kontrolės, nei dinaminio stabilumo kontrolės ir jokių kitų elektroninių pagalbininkų. Tik vairuotojas, V12 ir adrenalinas.
Inžinerinė simfonija
Nors atrodė kaip laukinis žvėris, „Diablo“ buvo kruopščiai apgalvotas inžinerinis kūrinys. Jo važiuoklė buvo erdvinio rėmo tipo, pagaminta iš plieninių vamzdžių ir aliuminio elementų, o kėbulas – iš lengvo pluošto mišinių. Tai leido pasiekti puikų svorio paskirstymą ir standumą.
Vienas pagrindinių „Lamborghini“ inžinierių, Luigi Marmiroli, pabrėžė, kad tikrasis iššūkis buvo padaryti „Diablo“ ne tik greitą, bet ir stabilesnį už „Countach“.
Todėl pakaba buvo visiškai perkonstruota – su dvigubomis trikampėmis svirtimis, reguliuojamais amortizatoriais ir geresniu balansavimu.
Taip pat ypatingas dėmesys skirtas aerodinamikai. Skirtingai nuo „Countach“, kur aerodinamika buvo labiau vizualinė, „Diablo“ buvo testuojamas vėjo tunelyje.
Rezultatas – sumažintas pasipriešinimo koeficientas ir geresnis oro srauto paskirstymas aplink kėbulą, kas leido automobiliui išlikti stabiliam net prie maksimalių greičių.
Nuo „Diablo“ iki GT
Per daugiau nei 10 metų „Diablo“ patyrė daugybę modifikacijų, kurios atspindėjo tiek technologinę pažangą, tiek „Lamborghini“ evoliuciją po „Chrysler“ ir vėliau „Audi“ įtakos.
1993 metais pasirodė „Diablo VT“ – pirmasis „Lamborghini“ modelis su visų varančiųjų ratų sistema.
Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį: automobilis tapo labiau valdomas, mažiau bauginantis, bet neprarado savo charakterio.
VT versijoje taip pat atsirado ABS ir kelios komforto naujovės – oro kondicionierius, elektriniai langai, netgi patogesnės sėdynės.
Vėliau sekė „Diablo SE30“ – riboto leidimo modelis, skirtas paminėti „Lamborghini“ 30-metį. Ši versija buvo tikras lenktyninio automobilio atitikmuo kelyje: 530 AG, mažesnis svoris, agresyvesnė pakaba.
Buvo pagaminta tik 150 „Diablo SE30“, todėl šiandien jie tapę itin vertingais kolekciniais egzemplioriais.
1995 metais pasaulį išvydo „Diablo SV“ (Super Veloce) – dar brutalesnė versija su 510 AG varikliu, galiniais varančiaisiais ratais ir sportiškesniu valdymu.
SV simbolizavo grįžimą prie „Lamborghini“ šaknų – mažiau komforto, daugiau emocijų.
Galiausiai 1999 metais pasirodė „Diablo GT“ – paskutinė didžioji šio modelio versija prieš pasirodant „Murciélago“.
GT buvo tarsi laukinis gulbės giesmės dainius: 6,0 litro V12 variklis su 575 AG, anglies pluošto kėbulo dalys, naujas aerodinaminis paketas ir patobulinta važiuoklė.
Šis automobilis parodė, ką „Lamborghini“ gali padaryti, kai jokių kompromisų nebelieka.
Varikliai ir pavarų dėžės
Visos „Diablo“ versijos turėjo tą patį pagrindinį variklį – legendinį „Lamborghini“ V12, kuris siekė savo ištakas dar nuo 1960-ųjų „Miura“.
Per metus šis variklis buvo nuolat tobulinamas: nuo 5,7 litro iki 6,0 litro darbinio tūrio, nuo 485 iki 575 AG, o kai kuriose lenktyninėse versijose – net iki 600.
Pavarų dėžės iš pradžių buvo penkių laipsnių mechaninės, tačiau su „Diablo“ 6.0 versija buvo pristatyta ir šešių laipsnių transmisija.
Visi automobiliai buvo varomi galiniais arba visais ratais (VT modeliai), o sankaba – tvirta, sunkiai valdoma, tačiau būtent tokia, kokios tikėjosi „Lamborghini“ vairuotojas, t.y. reikalaujanti rankų jėgos ir širdies.
Komfortas – sąlyginė sąvoka
Nors „Diablo“ atrodė kaip grynakraujis lenktynių automobilis, su laiku jis tapo šiek tiek civilizuotesnis. Pirmosios versijos buvo garsios savo karščiu, triukšmu ir ribotu matomumu, tačiau vėlesni modeliai gavo klimato kontrolę, geresnę garso izoliaciją, elektrines sėdynes, modernius prietaisų skydelius.
Tai buvo „Lamborghini“ bandymas parodyti, kad net pragaro gyventojas gali turėti manierų.
Vis dėlto tikrieji entuziastai teigė, kad „Diablo“ esmė slypi ne komforte, o jausme. Įlipęs į šį automobilį, žmogus pasijusdavo tarsi kitoje planetoje – žemas, platus, su ilgu variklio dangčiu už nugaros, riaumojančiu kaip lavos upė. Tai buvo ne transporto priemonė, o laukinė emocija ir adrenalinas.
Skolinimosi menas
Nors „Diablo“ šiandien atrodo kaip gryno itališko genialumo įsikūnijimas, jo kūrimo istorijoje slypi daugybė pragmatiškų sprendimų, kurie byloja apie sudėtingą markės finansinę padėtį tuo laikotarpiu.
Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio sandūroje „Lamborghini“ nebuvo turtinga korporacija – ji buvo maža, kovojanti dėl išgyvenimo, priklausoma nuo kiekvienos liros.
Todėl net kuriant tokį egzotišką automobilį kaip „Diablo“, inžinieriai turėjo būti kūrybingi ne tik aerodinamikos ar mechanikos srityse, bet ir ieškodami būdų sutaupyti.
Taupymo dvasia atsispindėjo detalėse. Pavyzdžiui, „Diablo“ priekiniai žibintai buvo pasiskolinti iš „Nissan 300ZX“.
Tai buvo ne tik ekonomiškas, bet ir praktiškas sprendimas, nes Japonijos gamintojas jau buvo investavęs į modernius, aerodinamiškus žibintus, kurie puikiai tiko „Lamborghini“ dizaino filosofijai.
Tiesa, daugelis pirkėjų to net nepastebėjo, nes žibintai harmoningai įsiliejo į agresyvų kėbulo siluetą.
Dar vienas pavyzdys – šoniniai veidrodėliai, pasiskolinti iš japoniško sportinio automobilio „Toyota Supra“, kuris tuo metu pasižymėjo puikiu aerodinaminiu efektyvumu ir lengvai pritaikomais tvirtinimo elementais.
„Lamborghini“ inžinieriai juos šiek tiek modifikavo, pritaikydami kėbulo spalvą ir kitus smulkius dizaino niuansus, tačiau jų kilmės šaknys buvo kur kas kuklesnės nei galėjo pasirodyti pažvelgus į daugiau nei 300 km/h greitį pasiekiantį automobilį.
Ne mažiau įdomi detalė – galiniai žibintai. Jie buvo perimti iš „Alfa Romeo 164“, o vėlesnėse versijose naudoti ir „Fiat Punto“ žibintų komponentai.
Tai buvo ne tiek dizaino klausimas, kiek tiekimo grandinės ir kainos optimizavimo sprendimas – „Lamborghini“ tuo metu tiesiog negalėjo sau leisti kurti ir gaminti kiekvienos detalės nuo nulio.
Kai kurie interjero elementai taip pat turėjo panašų likimą. Jungikliai, rankenėlės ir net kai kurios oro angos buvo paimtos iš kitų automobilių, daugiausia iš „Fiat“ ir „Alfa Romeo“ modelių.
Tai suteikė „Diablo“ interjerui tam tikrą eklektišką žavesį – itališkas dizainas, egzotiška jėga, bet su subtiliais paprasto kasdienio automobilio pėdsakais.
Įdomiausia, kad net šie taupymo sprendimai nepridėjo minusų „Diablo“ reputacijai. Priešingai, jie tapo savotišku kultiniu faktu, liudijančiu apie „Lamborghini“ kūrybingumą ir išradingumą.
Juk net prabangaus superautomobilio sieloje galima rasti paprastos buities elementų, jei tik jie įsikomponuoja į didįjį meno kūrinį.
Ši „dalių eklektika“ šiandien kelia šypseną, bet tuo metu ji buvo gyvybiškai svarbi – be jos „Diablo“ galbūt taip ir nebūtų išvydęs dienos šviesos.
Tai dar vienas įrodymas, kad genialumas automobilizmo pasaulyje ne visada slypi didžiuliuose biudžetuose ar pažangiausiose technologijose.
Kartais jis gimsta iš būtinybės, iš gebėjimo pasiskolinti, pritaikyti ir sukurti kažką išskirtinio net iš to, kas atrodytų paprasta. „Lamborghini Diablo“ tapo šios filosofijos simboliu – ne tik dėl savo galios ir grožio, bet ir dėl išradingumo, kuriuo buvo sukonstruotas.
Sportinių pergalių kelias
„Lamborghini“ nuo pat įkūrimo buvo siejamas su prabanga, jėga ir išskirtinumu, tačiau ne taip dažnai – bent jau iki pastarųjų dešimtmečių – su automobilių sporto pergalėmis.
Skirtingai nei „Ferrari“, kurios šaknys slypi lenktynėse, Ferruccio Lamborghini iš pradžių sportą laikė bereikalinga išlaidų sritimi.
Jo vizija buvo aiški – kurti automobilius, kurie lenktynes laimi gatvėje, o ne trasoje. Vis dėlto likimas ir automobilių pasaulio logika vėliau pasuko kita kryptimi, ir „Lamborghini“ galiausiai žengė į sporto areną, kur paliko ryškų pėdsaką.
„Lamborghini“ sporto istorija prasidėjo ne iš didelio plano, o iš spaudimo iš išorės. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sandūroje keli turtingi klientai ir nepriklausomi lenktynių entuziastai pradėjo modifikuoti „Miura“ bei „Countach“ modelius, kad galėtų dalyvauti įvairiose ištvermės ar kalnų lenktynėse.
Oficialiai gamykla tuo metu neturėjo jokios sportinės programos, tačiau šie bandymai atskleidė, kad „Lamborghini“ konstrukcijos turi ne tik grožio, bet ir potencialo lenktynių pasaulyje.
Devintajame dešimtmetyje, kai „Lamborghini“ atsidūrė po naujų savininkų sparnu, atsirado noras parodyti, kad šis vardas gali varžytis ir su pačiais geriausiais.
1985 metais buvo sukurtas „Lamborghini Countach QVX“ – unikalus prototipas, skirtas „Group C“ lenktynių kategorijai.
Automobilis, turėjęs 5,7 litro V12 variklį, išvystė per 650 AG, o jo aerodinaminė forma buvo pritaikyta ištvermės trasoms.
Dešimtmečiu vėliau, 1990-aisiais, būtent „Lamborghini Diablo“ tapo markės atgimimo simboliu lenktynių trasose.
1996 metais pristatytas „Diablo SV-R“ modelis buvo pirmasis „Lamborghini“, sukurtas specialiai lenktynėms.
Jis dalyvavo „Lamborghini Supertrophy“ – gamyklos inicijuotame čempionate, kuriame rungėsi tik „Diablo“ automobiliai.
Tai buvo savotiška lenktynių laboratorija, leidusi gamintojams išbandyti naujas technologijas ir kurti sportinį identitetą, kurio „Lamborghini“ iki tol neturėjo.
SV-R turėjo 540 AG V12 variklį, sumažintą svorį, patobulintą pakabą ir saugos lankus – lenktynių trasose tai buvo tikras žvėris.
Dar ambicingesnis žingsnis buvo „Diablo GTR“, pasirodęs 1999 metais. Tai buvo išskirtinis, vos 30 vienetų pagamintas automobilis, skirtas profesionaliam sportui.
6 litrų V12 variklis generavo 590 AG, o visą konstrukciją dengė anglies pluošto panelės.
GTR tapo tikru „Lamborghini“ technologinės pažangos simboliu – jis buvo ne tik greitas, bet ir tvirtas, patikimas, suprojektuotas taip, kad galėtų varžytis su „Ferrari 550 Maranello“ bei „Porsche 911 GT2“.
Gamybos apimtys ir palikimas
Iš viso nuo 1990 iki 2001 metų buvo pagaminta apie 2 884 „Lamborghini Diablo“ vienetai. Skaičius nedidelis, tačiau kiekvienas egzempliorius buvo tarsi rankų darbo meno kūrinys. Dauguma jų išliko iki šiol ir tapo geidžiamais kolekcininkų trofėjais.
„Diablo“ reikšmė automobilizmo istorijoje sunkiai pervertinama. Tai buvo paskutinis „tikrasis“ „Lamborghini“, sukurtas iki „Audi“ eros, kai rankų darbo romantiką pakeitė technologinė precizika, vokiškas prakticizmas ir rinkodaristų išmonė.
„Diablo“ buvo tiltas tarp beprotybės ir brandos, tarp devintojo dešimtmečio chaoso ir naujojo tūkstantmečio tvarkos.
Legendos gyvybė
Šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, „Diablo“ išlieka vienu labiausiai atpažįstamų superautomobilių pasaulyje.
Jo agresyvios linijos, riaumojantis V12 variklis ir legendinės durys vis dar priverčia sustoti bet kurį automobilių entuziastą.
Tai automobilis, sukurtas neskaičiuojant sekundžių ar degalų sąnaudų – jis gimė iš troškimo sukelti jausmą, iš iššūkio fizikai, iš itališko noro būti pirmu net tada, kai tai atrodo neįmanoma.
„Diablo“ nebuvo tobulas, bet būtent dėl to jis tapo legenda. Jo variklis kvėpavo ugnimi, pakaba reikalavo pagarbos, o dizainas buvo tarsi architektūros ir beprotybės sąjunga.
Tai automobilis, kuris ne tiek važiavo, kiek gyveno – ir jo gyvenimas tebesitęsia kiekviename riaumojančiame V12, kiekviename saulės atspindyje ant geltono kėbulo ir kiekvieno vairuotojo širdyje, kuris bent kartą išdrįso prisiliesti prie legendos.
Ambicija: „Lamborghini“ atsiradimo istorija
„Lamborghini“ istorija prasidėjo ne iš poreikio gaminti automobilius, o iš ambicijos įrodyti, kad galima sukurti geriau nei kiti.
Tai pasakojimas apie žmogų, kuris nepasitenkino tuo, ką turėjo, ir nusprendė mesti iššūkį pačiam Enzo Ferrari – automobilizmo legendai.
Šis žmogus buvo Ferruccio Lamborghini – charizmatiškas, užsispyręs ir nepaprastai talentingas verslininkas, kurio vardas vėliau tapo sinonimu prabangai, jėgai ir techniniam tobulumui.
F.Lamborghini gimė 1916 metais Italijoje, Emilio-Romanijos regione, netoli Modenos – vietovėje, kuri vėliau taps tikru sportinių automobilių lopšiu.
Jo šeima buvo paprasti ūkininkai, tačiau Ferruccio nuo jaunystės domėjosi technika ir mechanika. Po Antrojo pasaulinio karo jis pradėjo gaminti traktorius, panaudodamas karo metu likusius karinius variklius ir metalo atliekas. Jo įkurta įmonė „Lamborghini Trattori“ greitai tapo viena sėkmingiausių Italijoje.
Būtent ši sėkmė atvėrė Ferruccio kelią į prabangą. Jis praturtėjo, tapo milijonieriumi, kolekcionavo brangius automobilius „Maserati“, „Jaguar“, „Mercedes-Benz“ ir, žinoma, kelis „Ferrari“. Tačiau nors „Ferrari“ tuo metu buvo automobilių pasaulio viršūnė, Ferruccio buvo nusivylęs jų kokybe.
Pasak legendos, viskas prasidėjo nuo sankabos. F.Lamborghini pastebėjo, kad jo „Ferrari 250 GT“ sankaba per dažnai genda, ir vieną dieną nusprendė pats kreiptis į E.Ferrari, norėdamas pasidalinti pastabomis ir pasiūlymais, kaip ją būtų galima patobulinti.
E.Ferrari reakcija buvo lemtinga. Pasakojama, kad Enzo atkirto: „Lamborghini, tu galbūt moki gaminti traktorius, bet automobilius palik man.“
Šie žodžiai Ferruccio buvo kaip kibirkštis į sausą šieną – įžeidimas, kuris uždegė jo ambiciją.
Ferruccio nusprendė įrodyti, kad gali sukurti automobilį, kuris būtų geresnis nei „Ferrari“ – greitesnis, patikimesnis ir patogesnis.
Taip 1963 metais gimė „Automobili Lamborghini“. Ferruccio subūrė komandą iš talentingiausių Italijos inžinierių ir dizainerių: Giotto Bizzarrini, anksčiau dirbusį „Ferrari“, kuris sukūrė pirmąjį „Lamborghini“ variklį, Gian Paolo Dallara – jaunas, bet genialus inžinierius, bei Franco Scaglione – vizionierius, kuris suformavo pirmuosius kėbulo bruožus. Jų bendro darbo rezultatas buvo pirmasis „Lamborghini 350 GT“, pristatytas 1964 metais.
Šis automobilis iš karto sukėlė sensaciją. Jis buvo elegantiškas, techniškai pažangus ir turėjo galingą V12 variklį, kuris skleidė švelnų, bet kartu žvėrišką riaumojimą.
„Lamborghini 350 GT“ ne tik atrodė prabangiai, bet ir buvo sukurtas su inžineriniu preciziškumu, prilygstančiu geriausiems to meto kūriniams.
Netrukus pasirodė „Lamborghini 400 GT“, o 1966 metais pristatytas automobilis, kuris amžiams pakeitė superautomobilių pasaulį – „Lamborghini Miura“.
F.Lamborghini pasitraukė iš savo įmonės 1970 metų pradžioje, kai pasaulinė naftos krizė ir ekonominiai sunkumai paveikė prabangių automobilių rinką.
Tačiau jo įkurta kompanija ir toliau tęsė jo filosofiją – drąsą, inovacijas ir norą būti išskirtiniam. Po „Miura“ sekė brutalusis „Countach“ – automobilis, kuris tapo visos kartos svajonės simboliu, o vėliau atėjo „Diablo“ – modelis, kuris iš naujo apibrėžė, ką reiškia superautomobilis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą