Kai šiandien kalbama apie 1980-uosius, prieš akis dažnai iškyla ne tik ryškūs kostiumai, neoninės šviesos ar Volstryto aukso amžius, bet ir ryškiai raudonas „Ferrari“ su legendinėmis horizontliomis šoninėmis grotelėmis. „Testarossa“ tapo laikotarpio, kuriame klestėjo prabanga, greitis ir technologinė pažanga, simboliu.
Tačiau būtų klaida šį automobilį vertinti tik kaip stiliaus ikoną. Už įspūdingos išvaizdos slypėjo sudėtinga inžinerija, pažangūs techniniai sprendimai ir vienas įdomiausių 12 cilindrų variklių „Ferrari“ istorijoje.
Praėjus daugiau nei 40 metų nuo debiuto, „Testarossa“ vis dar išlieka vienu geidžiamiausių klasikinių superautomobilių. Jo vertė aukcionuose nuolat auga, kolekcininkai ieško kuo autentiškesnių egzempliorių, o jaunesnės kartos automobilių entuziastai atranda modelį, kurio šlovė jau seniai peržengė „Ferrari“ ribas.
Nuo lenktynių trasų iki naujos eros
„Testarossa“ neatsirado tuščioje vietoje. Norint suprasti šio modelio reikšmę, būtina pažvelgti į laikotarpį, kuriame jis buvo sukurtas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Ferrari“ išgyveno sudėtingą etapą. Pasaulinė ekonomika kentėjo nuo naftos krizių, griežtėjo taršos reikalavimai, o tradiciniai superautomobiliai pradėjo susidurti su naujais iššūkiais.
Tuo pat metu konkurencija tapo kaip niekada stipri. „Lamborghini“ siūlė futuristinį „Countach“, „Porsche“ tobulino 911 Turbo, o Japonijos gamintojai pradėjo demonstruoti vis didesnes technologines ambicijas.
„Ferrari“ 365 GT4 BB ir 512 BB tuomet buvo įspūdingi automobiliai, tačiau kompanijos inžinieriai suprato, kad jų konstrukcija artėja prie savo galimybių ribos. Ypač daug problemų kėlė aušinimas. Viduryje sumontuotas 12 cilindrų variklis generavo milžinišką šilumos kiekį, o didėjant galiai ir griežtėjant emisijų reikalavimams reikėjo visiškai naujo sprendimo.
Todėl dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėtas projektas, kurio tikslas – sukurti naują „Ferrari“ flagmaną. Jis turėjo būti greitesnis, komfortiškesnis, techniškai pažangesnis ir geriau pritaikytas eksploatuoti kasdienėmis sąlygomis.
„Testarossa“ nebuvo kuriamas kaip beveik lenktyninis automobilis gatvėms. Kompanija siekė sukurti tikrą grand turismo automobilį – tokį, kuriuo būtų galima ne tik pasiekti maksimalų greitį, bet ir patogiai nuvažiuoti šimtus kilometrų Europos greitkeliais.
Kai 1984 metų spalį Paryžiaus automobilių parodoje buvo pristatytas galutinis rezultatas, publika suprato, kad prieš ją stovi kažkas ypatingo.
Pavadinimas iš aukso amžiaus
Pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Dar penktojo dešimtmečio pabaigoje „Ferrari“ lenktyniniai automobiliai garsėjo raudonai dažytomis cilindrų galvutėmis. Dėl šios detalės jie buvo pradėti vadinti „Testa Rossa“ – „raudona galva“.
Garsiausias iš jų buvo „Ferrari“ 250 Testa Rossa, vienas sėkmingiausių sportinių prototipų automobilių istorijoje. Šis modelis laimėjo garsiausias pasaulio ilgų nuotolių lenktynes ir tapo „Ferrari“ dominavimo simboliu.
Pasirinkdama „Testarossa“ pavadinimą naujam flagmanui, kompanija siekė susieti naująjį automobilį su savo šlovinga lenktynine praeitimi. Tai buvo tarsi tiltas tarp legendinių penktojo dešimtmečio lenktyninių bolidų ir moderniosios „Ferrari“ eros. Naujasis modelis buvo pavadintas vienu žodžiu – „Testarossa“. Tai simbolizavo naują pradžią ir naują „Ferrari“ istorijos skyrių.
Dizaino neįmanoma supainioti
Jeigu reikėtų išrinkti vieną automobilį, kuris geriausiai įkūnija 1980-ųjų superautomobilių estetiką, „Testarossa“ būtų vienas pirmųjų kandidatų. Dizainą sukūrė garsioji „Pininfarina“ studija, o projektui vadovavo talentingasis Leonardo Fioravanti – žmogus, sukūręs ne vieną legendinį „Ferrari“ modelį.
Svarbiausia dizaino užduotis buvo išspręsti aušinimo problemą. „Ferrari“ inžinieriai nusprendė radiatorius perkelti į automobilio šonus. Tokiam sprendimui reikėjo didžiulio oro srauto. Būtent taip atsirado legendinės horizontalios šoninės grotelės – žiaunos. Iš pradžių jos buvo tik funkcinis elementas, tačiau netrukus tapo pagrindiniu „Testarossa“ identiteto simboliu. Šios grotelės suteikė automobiliui agresyvų, futuristinį ir kartu išskirtinai itališką charakterį.
Kėbulas buvo neįprastai platus. Galinės dalies plotis siekė beveik du metrus. Dėl to automobilis atrodė tarsi prispaustas prie žemės. Žema priekinė dalis, ištraukiami žibintai ir pleišto formos siluetas kūrė įspūdį, kad automobilis stovi net tada, kai lekia visu greičiu.
„Testarossa“ nebuvo itin aerodinamiškas pagal šiuolaikinius standartus. Tačiau savo laikmečiu jis pasižymėjo puikiai subalansuotu aerodinamikos ir aušinimo efektyvumo santykiu. Dizainas pasirodė toks sėkmingas, kad iki šiol laikomas vienu ryškiausių visoje automobilių istorijoje.
Legendinis variklis
Po ilgu galiniu dangčiu slypėjo tikroji „Testarossa“ širdis – 4,9 litro 12 cilindrų agregatas. Dažnai šis variklis vadinamas opoziciniu, tačiau techniškai tai buvo 180 laipsnių kampu išdėstytų cilindrų V12. Konstrukcija leido sumažinti variklio aukštį ir nuleisti svorio centrą. Variklis turėjo keturis vožtuvus cilindrui, elektroninį „Bosch“ degalų įpurškimą ir sausą karterį. Tuo metu tai buvo pažangiausių technologijų rinkinys.
Europos rinkai skirtos versijos išvystė apie 390 AG. Maksimalus sukimo momentas viršijo 490 Nm. Šie skaičiai leido „Testarossa“ pasiekti daugiau nei 290 km/h greitį. Tačiau vien skaičiai neatskleidžia šio variklio charakterio.
Jis pasižymėjo neįtikėtinu lankstumu. Automobilis galėjo ramiai riedėti nedidelėmis apsukomis, tačiau pasiekus maždaug 5000 aps./min. atsiskleisdavo tikroji „Ferrari“ magija. Tada variklio garsas virsdavo aukšto tono mechanine simfonija, kuri iki šiol laikoma viena gražiausių atmosferinių V12 istorijoje.
Ne vienas automobilių žurnalistas yra sakęs, kad „Testarossa“ garsas buvo tokia pat svarbi automobilio dalis kaip ir jo dizainas.
Vairavimo pojūtis
Visuose „Testarossa“ modeliuose buvo montuojama penkių laipsnių mechaninė pavarų dėžė. Tai buvo laikotarpis, kai automatizuotos transmisijos dar tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius, todėl vairuotojas visiškai kontroliavo automobilį.
Legendinė metalinė „Ferrari“ pavarų perjungimo grotelė tapo neatsiejama modelio įvaizdžio dalimi. Kiekvienas pavaros perjungimas lydimas metalinio spragtelėjimo, kuris iki šiol kelia nostalgiją automobilių entuziastams.
Važiuojant „Testarossa“ stebino ne tik dinamika, bet ir komfortu. „Ferrari“ siekė sukurti automobilį, kuriuo būtų galima keliauti didelius atstumus.
Pakaba buvo pakankamai minkšta superautomobiliui. Salonas erdvesnis nei daugumos konkurentų. Matomumas taip pat buvo geresnis nei, pavyzdžiui, „Lamborghini Countach“. Komforto viduje nebuvo galima net lyginti. „Testarossa“ tapo vienu pirmųjų superautomobilių, kuriuos savininkai iš tikrųjų naudojo ilgoms kelionėms.
Technologijos ir naujovės
„Testarossa“ dažnai prisimenamas dėl dizaino, tačiau jo techninė reikšmė kartais nepelnytai nuvertinama. Automobilis buvo vienas pirmųjų „Ferrari“ modelių, kuriame plačiai naudota kompiuterizuota degalų įpurškimo sistema. Tai leido ne tik padidinti galią, bet ir atitikti griežtėjančius emisijų reikalavimus.
Sauso karterio sistema buvo paveldėta iš lenktyninių automobilių. Ji užtikrino patikimą tepimą net ekstremaliomis sąlygomis ir leido sumontuoti variklį žemiau.
Važiuoklėje naudota nepriklausoma pakaba su dvigubomis skersinėmis svirtimis visuose ratuose. Toks sprendimas tuo metu buvo laikomas sportinių automobilių aukso standartu.
Ventiliuojami diskiniai stabdžiai visuose ratuose užtikrino puikų stabdymo efektyvumą, nors ABS sistema ankstyvuosiuose modeliuose dar nebuvo montuojama.
„Testarossa“ buvo sukurtas paskutiniaisiais laikais, kai elektronika dar nevaldė kiekvieno automobilio veiksmo. Dėl to vairuotojas tiesiogiai jautė automobilio reakcijas, o tai šiandien vertinama kaip vienas didžiausių modelio privalumų.
Gulbės giesmė
1991 metais „Ferrari“ pristatė reikšmingai atnaujintą modelį – 512 TR. Nors iš pirmo žvilgsnio automobilis atrodė panašiai, iš tikrųjų buvo pakeista daugiau nei pusė komponentų. Variklio galia padidėjo iki maždaug 428 AG. Buvo pagerintas svorio pasiskirstymas, perreguliuota pakaba ir sustiprinti stabdžiai.
512 TR tapo greitesnis, tikslesnis ir dinamiškesnis. Daugelis specialistų iki šiol laiko jį geriausiai subalansuota visos „Testarossa“ šeimos versija. Būtent šis modelis parodė, kiek daug potencialo dar turėjo originali „Testarossa“ konstrukcija.
1994 metais pasirodė galutinė evoliucija – „Ferrari“ F512 M. Raidė „M“ reiškė „Modificata“. Tai buvo paskutinis „Ferrari“ serijinis automobilis su viduryje montuojamu 12 cilindrų opoziciniu agregatu. Galia išaugo iki maždaug 440 AG. Automobilis gavo naujus žibintus, modernesnę aerodinamiką ir daugybę važiuoklės patobulinimų.
Buvo pagamintas vos 501 egzempliorius, todėl šiandien F512 M laikomas viena rečiausių ir geidžiamiausių „Testarossa“ šeimos versijų. Dar po 2 metų gamyba buvo nutraukta. „Ferrari“ pradėjo visiškai naują etapą su modeliu 550 Maranello.
Vieta pop kultūroje
Viso buvo pagaminti 9 958 „Testarossa“ šeimos automobiliai. Originalios „Testarossa“ versijos – 7 177 vnt., 512 TR – 2 280 vnt., o F512 M gamyba apsiribojo vos 501 automobiliu. „Ferrari“ mastais tai buvo labai didelis skaičius. Modelis tapo vienu komerciškai sėkmingiausių 12 cilindrų varikį turinčių automobilių „Ferrari“ istorijoje.
Nė vienas „Ferrari“ modelis taip stipriai nesusiliejo su populiariąja kultūra kaip „Testarossa“. Didžiausią vaidmenį čia atliko populiarus visame pasaulyje serialas „Miami Vice“. Baltas (neįtikėtina) „Testarossa“, kuriuo važinėjo Sonny Crockettas, tapo viena garsiausių televizijos transporto priemonių istorijoje. Po serialo premjeros „Ferrari“ pardavimai JAV išaugo dvigubai.
Automobilis taip pat pasirodė daugybėje filmų, muzikinių klipų ir kompiuterinių žaidimų. Jį galima išvysti ankstyvuosiuose lenktynių simuliatoriuose, žaidimų automatuose ir daugybėje kultinių 1990-ųjų žaidimų. Tai buvo automobilis, apie kurį svajojo visa karta.
Eksploatacija šiandien
Šiandien „Testarossa“ jau seniai peržengė naudoto automobilio statusą ir tapo kolekcine vertybe. Tačiau tai nėra automobilis, kurį galima įsigyti vadovaujantis vien emocijomis. Jo priežiūra reikalauja žinių ir finansinių išteklių. Didžiausias iššūkis – variklio aptarnavimas. Norint pakeisti paskirstymo diržus, dažnai reikia išimti visą variklį. Tokia procedūra gali kainuoti tūkstančius eurų.
Taip pat dėmesio reikalauja aušinimo sistema, kuro įpurškimas ir elektros instaliacija. Tačiau gerai prižiūrėtas automobilis gali būti stebėtinai patikimas. Inžinieriai „Testarossa“ sukūrė kaip ilgalaikį gran turismo automobilį.
Kolekcinė vertė
Dar prieš 15 metų „Testarossa“ buvo laikomas tiesiog senu „Ferrari“. Tačiau pastarąjį dešimtmetį situacija kardinaliai pasikeitė. Kolekcininkai pradėjo vertinti analoginės eros superautomobilius. Ypač tuos, kurie turi atmosferinius variklius ir mechanines transmisijas.
„Testarossa“ puikiai atitiko visas šias sąlygas. Šiandien geros būklės automobiliai kainuoja kelis kartus daugiau nei prieš dešimtmetį. Ypač vertinami mažos ridos egzemplioriai, automobiliai su pilna istorija bei retos spalvų kombinacijos. Didžiausią vertę pasiekia F512 M modeliai ir itin gerai išsaugoti ankstyvieji egzemplioriai.
Automobilių istorijoje buvo greitesnių, galingesnių ir techniškai pažangesnių modelių. Tačiau labai nedaug jų tapo tokiomis ikonoms kaip „Testarossa“. Jos sėkmės paslaptis – unikalus dizaino, technologijų, charakterio ir kultūrinio poveikio derinys.
„Testarossa“ įkūnijo optimistišką, drąsų ir ambicingą laikmetį. Ji atrodė taip, kaip turėjo atrodyti svajonių automobilis, skambėjo taip, kaip turėjo skambėti „Ferrari“. Ir jis buvo pakankamai pažangus, kad išliktų aktualus dar dešimtmečius po debiuto.
Šiandien „Testarossa“ – vienas svarbiausių XX amžiaus pabaigos automobilių, kurio įtaka jau seniai peržengė automobilių pasaulio ribas. Jis tapo kultūros reiškiniu, dizaino ikona ir paskutiniuoju didžiuoju analoginės eros superautomobiliu – automobiliu, kurio vardas vis dar kelia emocijas net ir tiems, kurie jo niekada nėra vairavę.
Kaip seriale atsirado balta „Testarossa“
Nedaug transporto priemonių gali pasigirti tokiu pačiu atpažįstamumu kaip baltoji „Testarossa“ iš kultinio serialo „Miami Vice“. Daugelis iki šiol galvoja, kad šis automobilis buvo sukurtas specialiai serialui arba kad būtent balta spalva buvo neatsiejama „Testarossa“ modelio tapatybės dalis. Tačiau tikroji istorija yra gerokai įdomesnė ir atspindi ne tik televizijos pasaulio užkulisius, bet ir pačios „Ferrari“ rinkodaros strategiją.
Pradžioje buvo kopija
Pirmieji „Miami Vice“ sezonai prasidėjo visai ne su „Testarossa“. Kai serialo kūrėjai 1984 metais ieškojo automobilio pagrindiniam herojui detektyvui Sonny Crockettui, kurį vaidino garsus JAV aktorius Donas Johnsonas, jie troško kažko išskirtinio. Veiksmas vyko saulėtame Majamyje, kupiname prabangos, narkotikų kontrabandos ir egzotiškų vakarėlių, todėl automobilis turėjo tapti svarbia serialo atmosferos dalimi.
Iš pradžių pasirinktas automobilis buvo ne tikras „Ferrari“, o jo plastikinė kopija ant „Chevrolet Corvette“ važiuoklės. Ir tai buvo ne „Testarossa“ , o „Daytona Spyder“. Tuo metu tokie sprendimai Holivude nebuvo retenybė – naudoti tikrus superautomobilius rizikingiems filmavimams buvo gaila ir per brangu, todėl buvo gaminamos kopijos. „Daytona“ replika atrodė įspūdingai, tačiau superautomobilių iš Maranelo gamintojams situacija nepatiko.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje „Ferrari“ itin griežtai kontroliavo savo įvaizdį. Italams ypač nepatiko faktas, kad milijonai žiūrovų visame pasaulyje matė netikrą „Ferrari“, pristatomą kaip originalų automobilį.
„Ferrari“ pasamdyti teisininkai pradėjo spausti serialo kūrėjus dėl intelektinės nuosavybės naudojimo. Nors įvairios šios istorijos detalės per metus apaugo legendomis, aišku viena – „Ferrari“ nusprendė, kad geriau bendradarbiauti su serialo kūrėjais, nei kovoti prieš juos.
Tuo metu naujausias ir geidžiamiausias bendrovės modelis buvo 1984 metais pristatyta „Testarossa“. Plačiais šonais, įspūdingomis oro paėmimo grotelėmis ir 12 cilindrų varikliu jis puikiai įkūnijo viską, kas siejama su aštuntojo ir devintojo dešimtmečių superautomobiliais.
Dovana iš Maranelo
1986 metais įvyko tai, kas šiandien jau tapo televizijos istorijos dalimi. „Ferrari“ nusprendė serialo kūrėjams suteikti du tikrus „Testarossa“ automobilius. Tai buvo ne reklaminė partnerystė šiuolaikine prasme, o veikiau kompromisas, leidęs gamintojui kontroliuoti savo įvaizdį.
Įdomiausia tai, kad abu automobiliai buvo nudažyti juoda spalva. Toks buvo originalus gamyklinis pasirinkimas. Tačiau vos tik automobiliai pasirodė filmavimo aikštelėje, paaiškėjo netikėta problema.
Majamis buvo neatsiejamas nuo pastelinių spalvų architektūros, baltų jachtų, ryškios saulės ir tropinio dangaus. Juodas automobilis šioje aplinkoje tiesiog „pradingdavo“ ekrane.
Tuo metu televizijos technologijos dar nebuvo tokios pažangios kaip šiandien, todėl operatoriams kilo sunkumų išryškinti juodo automobilio formas ir dizaino detales – vaizdas ekrane neatrodė taip įspūdingai, kaip tikėtasi.
Kodėl pasirinkta balta?
Sprendimas buvo netikėtas, tačiau labai logiškas. Abu automobiliai buvo perdažyti balta spalva. Būtent baltas kėbulas geriausiai kontrastavo su Majamio palmėmis, mėlynu dangumi ir miesto architektūra.
Sprendimas pasirodė genialus. Baltoji „Testarossa“ ne tik puikiai atrodė ekrane, bet ir tapo viena ryškiausių serialo vizualinių detalių. Netrukus milijonai žiūrovų pradėjo būtent baltą spalvą sieti su šiuo modeliu, nors realiame gyvenime dauguma pirkėjų rinkdavosi tradicinę raudoną arba juodą „Testarossa“.
Automobilis, tapęs pagrindiniu veikėju
Šviesiu švarku, marškinėliais be kaklaraiščio ir mokasinus avintis Sonny Crockettas už baltosios „Testarossa“ vairo tapo vienu ryškiausių devintojo dešimtmečio simbolių. Daugelyje epizodų automobilis buvo filmuojamas taip, lyg būtų mados fotosesijos objektas. Ilgi kadrai palei vandenyną, neoninių šviesų atspindžiai ir sintezatorių muzika kūrė ypatingą atmosferą. „Ferrari Testarossa“ tapo sėkmės, laisvės ir prabangos simboliu.
„Miami Vice“ įtaka buvo buvo milžiniška. Serialas padėjo milijonams žmonių susipažinti su uperautomobilių kultūra tuo metu, kai interneto dar nebuvo, o specializuotų leidinių auditorija buvo palyginti nedidelė.
Po serialo pasirodymo „Testarossa“ tapo vienu geidžiamiausių pasaulio automobilių. Jo plakatus ant sienų kabinosi paaugliai nuo Europos iki Australijos. Automobilis tapo neatsiejama devintojo dešimtmečio ikona. Net ir šiandien daugelis automobilių entuziastų pirmiausia prisimena ne technines šio modelio savybes, o būtent serialo vaizdus.
Nors 4,9 litro darbo tūrio opozicinis 12 cilindrų variklis, maždaug 390 AG galia ir daugiau nei 290 km/val. maksimalus greitis buvo įspūdingi rodikliai, kultinį statusą modeliui suteikė ne vien technika. Jį nemirtingu pavertė televizija.
Legenda, gyvuojanti iki šiol
Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo serialo debiuto, baltoji „Testarossa“ tebėra vienas atpažįstamiausių automobilių televizijos istorijoje.
Ši istorija puikiai parodo, kaip kartais automobilių pasaulio ikonomis tampa ne tik inžineriniai sprendimai ar lenktynių pergalės. Kartais pakanka tinkamo laiko, tinkamos vietos ir kūrybinio sprendimo filmavimo aikštelėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą