Eksporto į Kiniją nebeliko, tačiau grėsmė išlieka: verslas dabar užspaustas didesnių iššūkių

Eksporto į Kiniją nebeliko

„Verslios Lietuvos“ Tyrimų ir analizės skyriaus vadovė Jonė Kalendienė skaičiavo, kad bendrai per 2021-uosius tiesioginis lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją mažėjo. Kaip rodė statistika, jis sumenko apie 30 proc.

„Galima sakyti, kad didžiausias praėjusių metų iššūkis buvo Kinija. Ir nors politinės įtampos suaktyvėjo ir suaštrėjo nuo metų vidurio, eksporto rezultatuose mes tai pamatėme tik gruodžio mėnesį“, – apie praėjusius metus sakė ji.

Šiandieninė situacija, anot ekspertės, yra tokia, kad turimi duomenys leidžia teigti, jog eksporto į Kiniją nebeliko.

„Sausio mėnesį į Kiniją buvo eksportuojama lietuviškos kilmės prekių už 202 tūkst. Eur, kai šiaip, vidutiniškai, būdavo apie 20 mln. Eur. Tai yra minus 98 proc. Iš esmės, galima sakyti, kad nieko nebėra“, – kalbėjo ji.

Vienintelė prekė, kuri toliau yra reeksportuojama į Kiniją – varis.

„Ir vis dar stebime vario reeksporto augimą“, – pridūrė J. Kalendienė.

Tačiau dėl importo, kaip pabrėžė, šiuo atveju situacija visai kitokia. Jo kritimo kol kas nematyti.

„Atvirkščiai, yra labai stiprus importo iš Kinijos augimas. Tik klausimas, ar tai laikina ir ar išliks visus ateinančius metus“, – svarstė ekspertė.

Visgi, anot jos, kalbant apie prekybos ir eksporto prognozes, Kinija ir toliau liks prie pagrindinių grėsmių.

„Nors Kinija dabar neretai pamirštama, tačiau ekonominių santykių su Kinija raida bendrai išlieka didelis klaustukas.

Tiesioginio eksporto atsigavimo mes nesitikime, bet yra daug nežinomųjų dėl netiesioginio poveikio mūsų eksportui užsidarius Kinijos rinkai arba Kinijos politikams imantis kitų tam tikrų veiksmų“, – sakė ji.

Rado, kuo pakeisti

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Rimas Varkulevičius teigė, kad Lietuvos įmonių nusisukimas nuo Kinijos prasidėjo jau prieš kurį laiką atsiradus neramumams dėl Taivano. Buvo reaguojama iš karto ir bandoma perorientuoti savo produkciją.

Rimas Varkulevičius

„Tas eksportas į Kiniją bendrai ir anksčiau nebuvo labai didelis, jis buvo epizodinis su tam tikru rezervu.

Mes puikiai žinojome, kad rinka svarbi ir visa tai, ką įdedi į parodas, produkcijos taikymą, asortimento nagrinėjimus, delegacijų priėmimą, visa tai kainavo ir įmonės anksčiau to siekė.

Bet kai Kinija pareiškė, kad atsiranda rizika ten nepatekti mūsų prekėms, įmonės persiorientavo, dalis sutartis suspendavo su viltimi, kad gal verslas dar atsigaus, mes tokį periodą jau buvome turėję po Dalai Lamos vizito keturiems metams, bet nebuvo tokio kraštutinumo, kuris susiformavo šiuo atveju.

Šiuo atveju turime kraštutinumą, nes Kinijos veiksmai neaiškūs ir Rusijos atžvilgiu, o dar yra Taivanas“, – kalbėjo R. Varkulevičius.

Jis pabrėžė, kad įmonės, negalėdamos laukti, jau persiorientavo į kitas rinkas.

„Lietuviškų prekių eksportas į Kiniją nebevyksta. Bet aš ir anksčiau nežinojau tokių įmonių, kurios anksčiau savo eksporto pakete Kiniją turėjo 50 ar 100 proc.

Buvo medienos eksportuotojai, bet jie greitai persiorientavo, pakeitė registracijos vietas ir, ko gero, eksportuoja, bet tai, kiek man žinoma, daugiau susiję su reeksportu. Bet tie, kurie dirba su lietuviškos kilmės produktu, jie atsitraukė“, – teigė jis.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas taip pat patvirtino, kad kiniškos prekės galutiniam vartotojui šiandien nėra nustojusios keliauti į Lietuvą.

„Manau, kad tai yra toks gudrus Kinijos žingsnis neprarasti rinkos, kurią jie turėjo, ir tuo pačiu parodyti Kinijos ekonomikos galybę.

Tačiau nėra taip, kad mūsų verslas visiškai pamirštų Kiniją, nes eksportuojant į šalia esančių valstybių rinkas, jos vis tiek norom nenorom priklauso nuo Kinijos. Manau, kad verslas iki galo nėra nusišalinęs, jis yra aktyvaus stebėtojo pozicijoje.

Jeigu žiūrėti iš statistikos, tai mūsų gamyba nemažėja, kas reiškia, kad įmonės randa kuo pakeisti Kiniją. Galima sakyti, kad radimo tendencija tikrai yra“, – teigė R. Varkulevičius.

Mato didesnių problemų

„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė Pikčienė teigė, kad šiuo metu Kinijos klausimas yra visiškai nusistūmęs į užkulisius.

Indrė Genytė-Pikčienė © DELFI / Josvydas Elinskas

„Šiuo metu verslui yra daug rimtesnių išbandymų.

Žaliavų netekimas iš kariaujančių agresorių yra rimtas išbandymas, reikia labai operatyviai ieškoti persiorientavimo kanalų. Taip pat įsipareigojimai spaudžia ir juos reikia vykdyti, trūksta apyvartinių lėšų ir čia yra pagrindiniai iššūkiai.

Kinijos eksporto rinka ir taip buvo nereikšminga, tad ją pakeisti verslams neturėjo sukelti didelės problematikos“ – teigė ji.

Pasak ekonomistės, 2014-aisiais, kai Rusija paskelbė embargą eilei lietuviškų prekių, tuo metu buvo manoma, kad Kinija galėtų tapti konkurencinga alternatyva prarastai Rusijos rinkai.

„Buvo sutelkta nemažai diplomatinių pastangų, bet, nepaisant to, ryšiai nesustiprėjo ir Kinija, kaip rinka, buvo labai nežymi.

Eksporto prasme, ji sudarė apie 250 mln. Eur, o tai nėra daug vertinant bendrame eksporto struktūros kontekste. Kalbant apie lietuviškos kilmės prekes, tai bendrai nėra reikšmingi dydžiai, kurie išbalansuotų mūsų užsienio prekybos srautą“, – sakė ekonomistė.