Kaitra ir sausra: kodėl „Oktoberfest“ alus netrukus gali tapti deficitu
Kaitra, išdžiūvęs dirvožemis ir gerokai mažesni apynių spurgai
Daugeliui Austrijos apynių augintojų šių metų derlius kelia didelį susirūpinimą. Ypač nukentėjo Miulfirtelis (vok. Mühlviertel) – vienas svarbiausių šalies apynių auginimo regionų.
„Kaitra ir sausra mums padarė didžiulę žalą. Kai kurie mano augalai visiškai sunaikinti“, – interviu ORF sakė Miulfirtelio apynių augintojų kooperatyvo pirmininkas Stefanas Hoferis.
Net tie augalai, kurie išgyveno sausrą, neišsivystė taip, kaip turėtų. „Augalai tiesiog nesugebėjo suformuoti spurgų įprastu būdu. Visas derlius yra maždaug perpus mažesnis nei normaliais metais“, – priduria jis.
Tačiau ši problema neapsiriboja vien Austrijos siena. Vokietijoje, kuri yra viena didžiausių apynių gamintojų pasaulyje, didėjanti sausra taip pat kelia didelių iššūkių ūkininkams.
Tai ypač matyti Bavarijoje. Frankonijos miestelis Špaltas (vok. Spalt) kartu su kitais trimis Vokietijos auginimo regionais tiekia apie 40 proc. pasaulinio apynių derliaus.
Ekstremalūs orų reiškiniai daro vis didesnį spaudimą ūkiams.
Ilgesni sausros periodai ne tik stabdo augalų augimą, bet ir skatina kenkėjų, tokių kaip voratinklinės erkės, plitimą.
Kai kenkėjų antplūdis didelis, derliaus nuostoliai gali būti milžiniški.
Ar Vokietijai graso alaus stygius?
Bent jau šių metų „Oktoberfest“ šventės svečiams nerimauti dar nereikia: kol kas nepranešama apie alaus trūkumą festivalyje.
Tačiau problemos apynių laukuose galiausiai gali atsiliepti alaus darykloms. Apyniai yra viena pagrindinių alaus žaliavų, suteikianti jam kartumo bei būdingą aromatą.
Kiek šių metų derlius turės įtakos kainoms ir gamybos apimtims, remiantis dabartinėmis prognozėmis, užtikrintai pasakyti dar negalima. Be nuimto derliaus kiekio, vaidmenį atlieka ir kiti veiksniai: turimos atsargos, ilgalaikės tiekimo sutartys bei auginimo plotų plėtra.
Aišku viena: sektoriui vis dažniau tenka spręsti klausimą, kaip užauginti žaliavas sausringesnėmis sąlygomis. Gamintojai taiko skirtingus metodus.
Drėkinimas – kova su sausra apynynuose
Vienas akivaizdžiausių atsakymų į didėjančią sausrą – papildomas laukų drėkinimas. Daugeliui apynių ūkių vandens tiekimas tampa esminiu ateities klausimu.
Austrijos Miulfirtelio regiono augintojai jau imasi veiksmų. Drėkinimo sistemos įrengtos maždaug 20 proc. apynių plotų. Atsižvelgiant į dažnėjančias sausras, ši paklausa tik augs.
Didesni drėkinimo projektai planuojami ir Bavarijoje. Špalto kalvose (vok. Spalter Hügelland) numatoma įrengti sistemą, kuri žiemą pumpuos vandenį iš kranto filtracijos šulinio prie Frankono Rezato (vok. Fränkische Rezat) upės į naują saugyklos rezervuarą. Iš ten sausais mėnesiais planuojama sudrėkinti apie 400 hektarų apynių laukų.
Apskaičiuota, kad projekto išlaidos sieks iki 20 mln. eurų. Tikimasi, kad Bavarija padengs maždaug pusę šios sumos, o likusią dalį finansuos patys ūkininkai.
Hallertau regione – didžiausioje Vokietijos apynių auginimo teritorijoje – taip pat dirbama siekiant užtikrinti ilgalaikį vandens tiekimą. Vietos drėkinimo asociacija vienija 461 ūkį, apimantį apie 12 000 hektarų plotą. Bavarija naujai drėkinimo infrastruktūrai skiria 9,5 mln. eurų paramą.
Aludarystės pramonė dėmesį telkia ne tik į apynius. Kita pagrindinė žaliava taip pat kenčia nuo sausros.
Žieminiai miežiai keičia vasarinius
Ūkininkai ir aludariai ieško alternatyvų ir miežių srityje. Vidutiniškai pusei litro alaus pagaminti reikia apie 60–75 gramų vasarinių miežių. Tačiau šiai konkrečiai grūdinės kultūros rūšiai vis sunkiau pakelti didėjančius sausros padarinius.
Vasariniai miežiai „turi didelę problemą – jie noksta patirdami stresą ir neužauga tinkamai“, – transliuotojui teigė aludarystės meistras Jörgas Kirchhoffas.
Todėl Potsdame esanti alaus darykla Ukernerko (vok. Uckermark) regione eksperimentuoja su žieminiais miežiais. Pirmieji bandymai atliekami dviejų hektarų plote, siekiant įvertinti, ar jie tinka auginimui ir vėlesniam alaus virimo procesui.
Esminis skirtumas – sėjos laikas. „Žieminiai miežiai sėjami spalio mėnesį, todėl jie pasinaudoja visu rudens bei ankstyvos žiemos drėgmės rezervu“, – aiškina J. Kirchhoffas. „Iki sausio mėnesio jie dažniausiai jau būna sužaliavę ir turi didžiulį pranašumą augimo procese.“
Kol vasariniai miežiai didžiąją dalį savo vystymosi etapo atlieka vis sausesniais pavasario ir vasaros mėnesiais, žieminiai miežiai geriau prisitaiko panaudoti vėsesnio sezono drėgmę.
Šaltinis: Euronews
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą