Pasakė, kas rūpi lietuviams, kurie norėtų persėsti į elektromobilius

Degalinių švieslentėms rodant vis didesnius skaičius, aplink skambant istorijoms apie ant namų stogų įsirengtas saulės jėgaines arba paprasčiausius kištukinius lizdus parkingo vietose, ne vienas, pradėjęs skaičiuoti, supranta, jog matematika – elektra varomų automobilių naudai.

O kur dar galimybė prisidėti prie aplinkos tausojimo ir tvaresnio gyvenimo – šios priežastys kaip reikalas verčia permąstyti transporto priemonės rinkimosi įpročius.

Nors daug apklausų rodo, kad pirmiausia prie elektromobilių pardavimo salonuose ilgėliau sustoti vilioja ekonominiai aspektai, tokių įmonių kaip „Citroën“ ar „Tesla“ pastangos sukurti pažangaus „žalesnio“ ir tvaresnio transporto galimybę taip pat lieka įvertintos.

Europos investicinio banko (EIB) atlikta klimato kaitos analizė, siekiant išsiaiškinti, kaip keičiasi europiečių požiūris į transportą sulig klimato pokyčiais, rodo, kad žmonių galvose gana giliai įsismelkusi mintis apie tvaresnį judėjimą ir kuo mažesnį poveikį aplinkai.

Pavyzdžiui, tik 33 proc. europiečių sako, kad pirkdami kitą automobilį žvalgytųsi į dyzelinius arba benzininius modelius. O 67 proc. apklaustųjų tikina, jog rinktųsi elektrinį ar bent jau hibridinį automobilį.

Pirmiausia rūpi piniginė

Į grupes įvairiuose socialiniuose tinkluose susibūrę elektromobilių entuziastai pastebi, jog pastaruoju metu ypač padaugėjo prašymų patarti, kaip sutaupyti, vietoje modelio su vidaus degimo varikliu įsigijus elektromobilį.

Matematika čia paprasta. Pavyzdžiui, galime tarpusavyje palyginti vidutinio dydžio šeimos modelį: benzininius ir dyzelinius „Citroën C4“ (130 AG versijas) su elektra varomu ë-C4. Tuomet nesunku tiksliau apskaičiuoti, kieno naudai nulinksta svarstyklės.

Oficialiais gamintojo duomenimis, mišriomis važiavimo sąlygomis benzinu varomas modelis naudoja 5,5 l degalų 100 kilometrų, dyzelinu varomas automobilis tą patį atstumą įveikia su 4,5 l degalų, o elektromobilis vidutiniškai sunaudoja 16,5 kWh.

Vadinasi, 100 kilometrų elektromobilis įveiks už 4,77 euro (skaičiuojant pagal „Ignitis“ siūlomo „Minimalus“ plano dviejų laiko zonų tarifus, o pasirinkus nakčiai ir savaitgaliams skirtą tarifą – 0,289 euro centų už 1 kWh). Dyzelinu varomas „Citroën“ tą patį atstumą nuvažiuos už kiek didesnę sumą – 8,82 euro (pasirinkus pigiausią dyzelino kainą už litrą – 1,93 euro), o benzininis variantas 100 kilometrų nuriedės už 11,11 euro (pasirinkus pigiausią benzino už litrą kainą – 2,02 euro).

„Tokie skaičiavimai logiški, tačiau yra viena esminė sąlyga – būtina turėti nuosavą įkrovos vietą stovėjimo aikštelėje arba įkrauti elektromobilį namuose. Tuomet dar reikėtų pridėti valstybės skiriamą subsidiją (iki 5 tūkst. eurų), faktą, kad elektromobilį pigiau išlaikyti, ir kainų skirtumas tarp vidaus degimo variklius turinčių ir elektra varomų automobilių labai greitai ištirps. Jeigu gyvenate nuosavame name, galite įsirengti saulės ar vėjo jėgainę ir elektros energiją gaminti patys“, – sako  automobilių žurnalistė Dina Sergijenko-Ramaškevičienė.

Nori nebrangaus ir modernaus

Pašnekovė pastebi savotišką paradoksą: sau tinkamo elektromobilio besižvalgantys lietuviai nori, kad jis būtų ne per mažas, gebėtų viena įkrova nuvažiuoti didelį atstumą ir nebrangiai atsieitų.

„Ne vienas pirmiausia sau tinkamo modelio dairosi tarp naudotų senstelėjusių automobilių. Bet čia susiduriama su problema: dėl baterijų nusidėvėjimo tokių transporto priemonių nuvažiuojamas atstumas nėra itin didelis, o ir technologiškai tokie modeliai būna pasenę. Apie galimybę greitai įsikrauti bateriją – iki 80 proc. per pusvalandį, kaip, pavyzdžiui, turint ë-C4, „Opel Mokka-e“ ar „Peugeot e-2008“, tokiu atveju galima tik pasvajoti“, – teigia ji.

Žurnalistės žodžiais, šiais laikais, kai iš esmės visi gamintojai buvo priversti savo turimą gamą papildyti elektromobiliais ir vidaus degimo varikliams dėmesio kone nebeskiriama, gerą kainą galima rasti ne tik automobilių skelbimų portaluose, bet ir įgaliotuosiuose gamintojų salonuose.

„Paimkime tą patį ë-C4: automobilių salone jo kaina prasideda nuo 37 tūkst. eurų. Tačiau kol kas jam įsigyti skiriama 5 tūkst. eurų subsidija, o dėl mažesnių išlaikymo išlaidų ir keliavimo kaštų kone 10 tūkst. eurų siekiantis kainų skirtumas tarp vidaus degimo variklį turinčio ir elektrinio modelio ištirps ganėtinai greitai, – įsitikinusi pašnekovė. – Vien kilometrai važiuojant elektriniu automobiliu ir įkraunant bateriją namuose bus mažiausiai dukart pigesni, pridėkite mažus kasmetinės techninės priežiūros kaštus, galimybę parkuotis iš esmės už dyką.“

Elektromobilių vairuotojai dar daugiau išlošia, jeigu dirba, pavyzdžiui, Vilniaus centre ir į darbą kasdien važinėja per piką. Mat kol kas esanti galimybė judėti viešajam transportui skirtomis eismo juostomis leidžia sutaupyti laiko, o metinis vos kelis eurus siekiantis mokestis už stovėjimą – neišleisti kalno pinigų parkingui.

Jeigu kasdien darbo dienomis reikia palikti automobilį sostinės senamiestyje, kur mėlynoje stovėjimo zonoje valanda kainuoja 2,5 euro, o raudonoje – 1,5 euro, atkeliavus elektromobiliu kasdien sutaupoma 12-20 eurų, arba 240-400 eurų kas mėnesį darbo dienomis.

Vairuotojiškų savybių pamiršti nevalia

Nors kalbant apie elektromobilius pirmiausia nurodoma galima nauda ir, maigant kalkuliatorius, lengvai įrodomi jų privalumai, pamiršti tradicinių automobilių pirkėjams rūpinčių savybių taip pat negalima. Nesvarbu, kuo varomas automobilis, juo privaloma važiuoti maloniai, o išvaizda turi traukti akį.

„Ypač svarbi išvaizda. Kai tik atsirado elektromobiliai, jų gamintojai galvojo, kad dizainas turi būti futuristinis, neįprastas. Tai nepasiteisino – pirmųjų elektromobilių žmonės nepirko arba rinkosi juos tik dėl to, kad buvo entuziastai, mat tie modeliai buvo baisūs. Net neabejoju, kad pardavimai išjudėjo ne tik dėl subsidijų ir lengvatų, bet ir dėl pasikeitusio dizaino“, – kalba automobilių žurnalistė.

Jai antrina automobilių žurnalistas Egidijus Babelis. Anot jo, tai, kad automobilis gražus, nors šis rodiklis visuomet subjektyvus, yra didelis privalumas.

„Pavyzdžiui, jeigu niekaip negali nuspręsti, ko nori – kupė, hečbeko, krosoverio ar universalo, prancūziškasis „Citroën ë-C4“ puikiai tinka, nes čia – viskas viename“, – juokiasi jis.

Ne paskutinėje vietoje perkant automobilį atsiduria ir komforto savybės. Pavyzdžiui, renkant Lietuvos metų automobilį, visi konkurso komisijos nariai privalėjo įvertinti elektra varomų modelių važiavimo komfortą. Tokie modeliai kaip ë-C4, „Ford Mustang Mach-E“ ir pan. gavo aukštesnius balus dėl to, kad jais važiuoti buvo patogu, o kitiems dėl važiuoklės trūkumų balai buvo sumažinti.

Pabrėžia likutinę vertę

Jau ne vienas pirkėjas susidūrė, kad elektromobilių įsigijimo likutinė vertė kur kas didesnė nei vidaus degimo variklius turinčių modelių. Regis, ši situacija nesikeis net ir tolimesnėje perspektyvoje, mat Europos Sąjungos reikalavimai transporto sektoriui griežtėja. Pavyzdžiui, Lietuva siekia, kad jau po aštuonerių metų, 2030-aisiais, penktadalis šalies transporto parko būtų elektromobiliai.

Vairuotojų noras nusikratyti nebereikalingų vidaus degimo varikliais varomų automobilių ir persėsti į elektromobilius dėl įvairiausių ribojimų ir papildomų mokesčių ilgainiui lems dar didesnį atotrūkį tarp elektromobilio ir įprasto automobilio likutinės vertės.

„Kol kas turime sąlyginai švelnias skatinimo rinktis tvaresnį transportą priemones. Ilgainiui, net neabejoju, atsiras ir zonos, į kurias bus draudžiama įvažiuoti su vidaus degimo varikliais, augs taršos mokesčiai, todėl važiuoti automobiliais, kurie neturi išmetimo vamzdžių, apsimokės vis labiau“, – įsitikusi D. Sergijenko-Ramaškevičienė.