2024 01 18 Nuo „flopiko“ iki CD ir debesų technologijos: kaip keitėsi duomenų saugojimo būdai?

Vis dėlto, ši dabar jau pasenusi technologija prieš penkis dešimtmečius davė pradžią dabartiniams pažangiems informacijos kaupimo būdams. Anot Arnoldo Lukošiaus, „Tele2“ Inovacijų eksperto, duomenų saugojimo technologijos vystėsi greitai, o jų kūrėjai nuolatos ieškojo veiksmingų, saugių ir patogių sprendimų.

„Tai, kaip dabar saugome įvairius failus ir duomenis tobulėjant technologijoms smarkiai pasikeitė. Jei anksčiau dominavo tik kuklios apimties failus galinčios saugoti fizinės laikmenos, dabar galime naudotis kone neribotais debesų saugyklų pajėgumais. Prieš pusę amžiaus prasidėjusi duomenų saugojimo istorija pasižymėjo nuolatinėmis naujovėmis, didesnio efektyvumo ir patogumo siekiu“, – sako A. Lukošius. Ekspertas dalinasi svarbiausiais duomenų saugojimo būdų pokyčiais ir išradimais, lėmusiais dabartinę pažangą.

Pirmieji diskeliai. Virtualių duomenų saugojimo epochos pradžia galima laikyti septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Būtent tada buvo visuotinai pradėti naudoti diskeliai, Lietuvoje netrukę gauti „flopikų“ (angl. „floppy disc“) pavadinimą. Šie nešiojamieji duomenų saugojimo įrenginiai, pasižymintys lanksčia magnetine laikmena, tuo metu buvo revoliucinė naujovė. Diskelių talpa buvo nuo kelių kilobaitų iki kelių megabaitų, todėl kelis dešimtmečius jie tapo standartiniu duomenų perdavimo ir saugojimo metodu. Legendinis 3,5 colio diskelis ilgainiui pakeitė savo iki tol retai naudotus nepatogius analogus ir 1990-aisiais tapo neatskiriamas nuo asmeninių kompiuterių.

Kietieji diskai. Plečiantis asmeninių kompiuterių poreikiui ir pasiūlai, išryškėjo diskelių trūkumai – juose buvo galima laikyti tik labai limituotą kiekį informacijos. Todėl 1980-aisiais pradėjo populiarėti kietieji diskai (HDD), kurie tapo talpesniu ir patikimesniu saugojimo sprendimu. Kietųjų diskų išpopuliarėjimas tapo svarbiu šuoliu duomenų saugojimo srityje – naudotojai suprato, kad gali turėti didesnę talpą, greitesnę prieigą prie duomenų ir didesnį patvarumą. Kietieji diskai greitai tapo pagrindine asmeninių kompiuterių laikmena, leidžiančia naudotojams saugoti didelius duomenų kiekius – programas, dokumentus ir kitus failus.

CD ir DVD. XX a. pabaigoje populiariais saugojimo formatais tapo kompaktiniai diskai (CD) ir skaitmeniniai universalieji diskai (DVD). Naudojant optinę technologiją, CD ir DVD tapo patogiomis priemonėmis dideliems duomenų kiekiams saugoti ir platinti – juose buvo galima kaupti muziką, vaizdo įrašus, programinę įrangą, nuotraukas. Šios laikmenos taip pat prigijo ir kultūriniame pasaulyje – muzikantai CD formatu leido savo albumus, išpopuliarėjo DVD salonai, kuriuose buvo galima nuomotis šio formato filmus.

USB atmintinės. 2000-ųjų pradžioje pasirodė USB atmintinės – kompaktiški įrenginiai, sukėlę revoliuciją nešiojamųjų duomenų saugojimo srityje. Šios nykščio dydžio atmintinės, palyginti su savo pirmtakais, pasižymėjo įspūdinga saugojimo talpa, didesniu duomenų perdavimo greičiu ir didesniu patogumu. Šie įrenginiai sparčiai išpopuliarėjo ir tapo visuotiniu įrankiu dalytis failais, perkelti duomenis iš vieno įrenginio į kitą ir naudoti kaip patikimą atsarginių kopijų saugyklą.

SSD diskai. Ši technologija – anksčiau naudotų HDD kietųjų diskų patobulinimas. Juose buvo atsisakyta tradicinių besisukančių diskų ir pereita prie elektros transformatorių bei atminties lustų – tokių, kurie montuojami USB atmintinėse. Lyginant su pirmtaku, SSD pasižymi didesne skaitymo ir rašymo sparta, mažesnėmis energijos sąnaudomis ir didesniu patvarumu.

Debesų saugykla. XXI amžiuje plačiai paplito debesų saugyklos. Tokios paslaugos kaip „Dropbox“, „Google Drive“ ir „Microsoft OneDrive“ leidžia naudotojams saugoti, pasiekti ir bendrinti duomenis įvairiuose įrenginiuose naudojant interneto ryšį. Debesijos saugykla panaikino fizinius apribojimus ir suteikė naudotojams beveik neribotą erdvę ir galimybę lanksčiai bendradarbiauti realiuoju laiku. Be to, dėl patikimų šifravimo ir atsarginių kopijų mechanizmų padidėjo ir duomenų saugumo galimybės.