Begalinė energija iš kosmoso: Japonija ruošiasi statyti didžiausią istorijoje konstrukciją Mėnulyje

Šis „saulės žiedas“ galėtų tapti neišsenkančiu švarios energijos šaltiniu, siunčiančiu galią tiesiai į Žemę. Ar tai tik drąsi vizija, ar realus 2035-ųjų planas?

Kosminis mastas: 11 tūkstančių kilometrų aplink Mėnulį

Japonija puoselėja viltį aplink Mėnulio pusiaują nutiesti milžinišką saulės baterijų juostą, kurios ilgis siektų apie 11 000 kilometrų, o plotis – 400 kilometrų. 

Šios sistemos tikslas – užtikrinti, kad bent dalis baterijų nuolat gamintų elektros energiją, kol saulės šviesa juda Mėnulio paviršiumi.

Projektas numato, kad juosta bus statoma tiesiogiai iš Mėnulio grunto ir padengiama specialiomis plokštėmis. 

Surinkta energija į Žemę būtų perduodama naudojant mikrobangas arba lazerius, nukreiptus tiesiai į specialias priėmimo stotis. 

Jei planai bus sėkmingi, statybos darbai galėtų prasidėti jau 2035 metais, o tai leistų žmonijai gauti milžinišką kiekį ekologiškai švarios energijos.

Kodėl Mėnulis yra ideali vieta energetikai?

Mėnulis patrauklus tuo, kad jame nėra tikros atmosferos, vadinasi – nėra debesų ar audrų, galinčių slopinti saulės šviesą. Čia energiją būtų galima rinkti nepriklausomai nuo oro sąlygų, kurios Žemėje dažnai tampa kliūtimi.

Visgi Mėnulio paros ciklas kelia savų iššūkių: viena jo vieta patiria maždaug dvi savaites dienos šviesos, po kurių seka tiek pat laiko trunkanti tamsa. 

Būtent todėl „žiedo“ konstrukcija yra būtina – kai viena Mėnulio pusė pasineria į tamsą, kita išeina į saulės šviesą, todėl sistema išliktų produktyvi nepertraukiamai.

Tačiau toks sprendimas pareikalaus ne tik ilgų elektros perdavimo linijų Mėnulio paviršiuje, bet ir nuolatinio aptarnavimo itin atšiauriomis sąlygomis.

Didžiausios kliūtys – kaina ir technologiniai iššūkiai

Nors idėja žavi, jos įgyvendinimas susiduria su rimtais sunkumais. 

Dar 2011 m. „CSP Japan“ prezidentas Tetsuji Yoshida pripažino, kad projektui prireiks milžiniškų finansinių išteklių, o tiksli kaina kol kas nėra nustatyta. 

Net ir turint reikiamą finansavimą, statybos problema išliktų kritinė: robotai turėtų metų metus dirbti abrazyviniame Mėnulio dulkių sluoksnyje bei ekstremaliose temperatūrose.

Be to, bet kokiai kryptinio energijos perdavimo sistemai reikės didelių priėmimo aikštelių Žemėje ir itin griežtų kontrolės taisyklių. 

Palyginimui, didžiausia Europoje saulės jėgainė Turkijoje, užimanti 20 milijonų kvadratinių metrų, pagamina energijos, kurios užtenka dviejų milijonų gyventojų miestui. 

Mėnulio projektas savo mastais ir galimybėmis šį pasiekimą viršytų tūkstančius kartų.