Verslininkai kratosi: pabėgėliai nereikalingi netgi kaip valytojai, o jų galimybės įsiteisinti – lygios nuliui
(2)Transporto kompanijos tarp pabėgėlių, ko gero, nerastų nė vieno vairuotojo. Netgi valymo paslaugų įmonės geriausiu atveju galėtų pasiūlyti kelis šimtus darbo vietų. Visgi nėra net teorinės galimybės, kad pabėgėliai galėtų dirbti – turės būti išlaikomi, kol bus išsiųsti, arba gaus teisę gyventi.
Nors Lietuvoje verslas jaučia darbuotojų stygių, nei vieno sektoriaus atstovai nematytų vietos pabėgėliams. Sunkvežimių vairuoti jie negali, nes šiame regione neturi tokios profesinės kvalifikacijos. Statybose reikia bent minimalios kvalifikacijos.
Netgi valymo paslaugų įmonės tikina siūlančios labiau papildomą darbą, o nuolatinį darbą galėtų rasti galbūt keli šimtai asmenų visoje Lietuvoje.
Verslininkai siūlo dėti visas pastangas, kad pabėgėlių nebūtų, o vietoje jų įsivežti talentingus specialistus, kurių trūksta. Dar daugiau – šalyje registruota 240 tūkst. darbo ieškančių asmenų, tačiau ir tarp jų sudėtinga surasti reikiamų darbuotojų. Lūkesčiai jų rasti tarp pabėgėlių – dar mažesni.
Migracijos Departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė patikina, kad galimybės pabėgėliams įsiteisinti Lietuvoje praktiškai lygios nuliui – apie jokį teisėtą jų darbą negali būti ir kalbos.
Avulis verčiau patartų, kaip lopyti sieną
„Hanner“ valdybos pirmininkas A. Avulis, vertindamas teorinę galimybę įdarbinti pabėgėlius, pažymėjo, kad Lietuvai labiausiai trūksta kvalifikuotų darbuotojų.
„Mes nematėme tų pabėgėlių ir nežinome, ko jie yra pirmiausiai verti. Visada yra geriau įsivežti tą darbo jėgą, kurios mums reikia, o ne daryti atvirkščiai, kai yra kažkokie žmonės, ir tada galvojame, ką su jais daryti.
Be abejo, kad jiems galima surasti darbų Lietuvoje, bet, mano nuomone, ženkliai efektyviau ir geriau būtų kovoti su šiuo reiškiniu, kad jie tokiu būdu nepatektų į Lietuvos valstybę“, – kalba A. Avulis.
Jis patikino, kad statybininkams dabar labai trūksta darbo jėgos, ieškoma, kuo užpildyti darbo vietas, tačiau pabėgėliai šioje vietoje nėra joks sprendimas.
„Jeigu jūs klaustumėte, ar mes turime kokių idėjų ar patarimų, kaip sustiprinti sienos apsaugą, kad jų mažiau patektų, tai aš manau, kad mes galėtume duoti galbūt ir geresnių patarimų nei tai, ką su jais galima padaryti, kai jau jie yra čia“, – vertina A. Avulis.
Pasak jo, statybose dažniausiai dirba specialistai, kurie specializuojasi savo srityje: apdailininkai, betonuotojai ir pan.
„Sakykime, šiuo metu gipso kartono pertvarų įrengimo kainos pakilo 30 procentų vien dėl to, kad tiesiog nėra kam dirbti tų darbų. Bet tokių darbuotojų ieškoti tarp migrantų – čia, man atrodo, tas pats kas šieno kupetoje ieškoti adatos.
Tinkamų darbuotojų apstu kaimyninėse šalyse, ypač Baltarusijoje, bet dabar iš Vyriausybės pusės dėl darbo jėgos įvežimo ir papildymo matome didelį abejingumą ir nesupratingumą“, – apgailestavo A. Avulis.
Nekvalifikuotų darbų kalbos nemokantiems ir profesijos neturintiems darbuotojams statybose taipogi daug neatsirastų.
„Aš manyčiau, kad juos daugiau būtų galima įdarbinti, pvz., šiukšlių išvežimui, valymui. Kiek teko matyti, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, tuos darbus atlieka tie žmonės, apie kuriuos kalbame. Nesu matęs nei vieno vokiečio ar brito, kuris gatvėse rinktų šiukšles ar šiukšlių konteinerius vežtų į sąvartynus. Gal tame sektoriuje ir matyčiau galimybių.
Statybų sektoriuje vis tiek reikia turėti bent minimalią kvalifikaciją ir bent minimalius gebėjimus“, – patikina A. Avulis.
Matukienė: pirmiausia žmogus turi norėti dirbti
Smulkus ir vidutinis verslas kenčia nuo darbuotojų trūkumo, tačiau migrantų kratosi.
„Žinote, pirmiausia tai mes oficialiai turime beveik 260 tūkst. registruotų bedarbių Lietuvoje. Iš kitos pusės mes turime apie 40 tūkst. laisvų darbo vietų – tai pirmiausia šitą problemą reikėtų išspręsti Lietuvai. O ar galėtų būti pabėgėliai naudingi – tikrai negaliu į šitą klausimą atsakyti, nes pirmiausia manau reikia žinoti, kas jie tokie, ką jie baigę, kodėl jie keliauja tokiu būdu.
Nes aiškiai matyti, kad tai yra ekonominiai pabėgėliai. Tai yra Vyriausybės klausimas, kurį ji turėtų spręsti“, – patikina Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė.
Ji abejoja, ar pabėgėliai galėtų būti naudingi šalies ūkyje.
„Aš labai abejoju, pirmiausia žmogus turi norėti dirbti. Turi norėti, turėti motyvą, ką ir kodėl jis daro. Iš to, kas skelbiama viešai, aš nemanau, kad jie apskritai nori mūsų Lietuvoje būti, pasinaudos tam tikrą laikotarpį. Kas tikrai nori, kitų šalių piliečiai, kurie yra Lietuvoje, jie gavo pilietybes ar leidimus, jie legaliai atvažiuoja, bet nešoka per tvorą iš Baltarusijos“, – vertina D. Matukienė.
Valymo įmonės dažniau siūlo papildomą darbą
Patalpų priežiūros bendrovių grupės „CorpusA“ savininkas Egidijus Sakalauskas patikina, kad valytojo darbas visai darbo dienai retai kada egzistuoja, todėl pabėgėliams ši sritis taipogi netiktų.
„Mūsų sektorius gal net labiausiai jaučia darbuotojų trūkumą nei bet kas kitas, nes šiame sektoriuje mokami atlyginimai konkuruoja su darbo biržos išmokomis ir įvairiausiomis pašalpomis. Žmogus turi norėti dirbti, nes finansiškai tai nėra labai patrauklu.
Kaip bebūtų, valytojo darbas sukuria mažą pridėtinę vertę ir didžioji dalis darbuotojų dirba nepilną darbo laiką – kai kam tai papildomas darbas prisidurti, kiti dėl sveikatos negali dirbti pilnos darbo dienos, ir pan.“, – sako E. Sakalauskas.
Jis skaičiuoja, kad jei pabėgėlius tektų integruoti, galbūt jie galėtų užimti apie 5 procentus valytojų etatų.
„Šitiems žmonėms norint dirbti mūsų sektoriuje, jie turėtų dar kažkur gauti pajamų išlaikyti save, butą, ar kažkokią vietą pragyvenimui. Tai būtų labai sudėtinga – mes jų mes nematome kaip didžiosios dalies darbuotojų. Vienas kitas – žinoma, gali ateiti dirbti, yra darbų, kur ir pilną darbo dieną galima dirbti.
Tai papildomi kažkokie darbai, specialūs valymo darbai, yra įvairių tokių techninių darbų. Bet jų yra, palyginus su visa valytojų mase, kiemsargiais, gal net mažiau nei 5 proc.“, – skaičiuoja E. Sakalauskas.
Anot jo, darbo vietas būtų galima suskaičiuoti šimtais – 500 visame sektoriuje jau būtų maksimalus dydis.
„Tie žmonės, kurie atvyko, bėga nuo tam tikrų problemų, tiek socialinių, tiek finansinių, ir ateina pas mus, kur yra sutvarkyta šalis, kur galima užsidirbti. Ar jie norės čia dirbti? Na tikriausiai reiktų pasistengti, kad jie čia liktų ir dirbtų.
Vėlgi, yra klausimų dėl jų kvalifikacijos – ar jie gali dirbti tarkime sunkvežimių vairuotojais, kokios jų specialybės. Jeigu jie visi yra be žinių, išsilavinimo, tai tada aišku, kad jiems čia nelabai yra ką veikti“, – vertino E. Sakalauskas.
Jis taipogi vertino, kad vyrams iš Rytų valytojo darbas gali atrodyti nepatrauklus dėl kultūrinių priežasčių: „Gali būti patriarchalinio mentaliteto, ir valytojo pavadinimas matyt skamba neprestižiškai. Už juos kalbėti aš negaliu, bet mes didelių vilčių į tai nededame“.
„Linava“ nededa vilčių rasti nors vieną vairuotoją
Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinis sekretorius Zenonas Buivydas patikina, kad pabėgėliai verti užuojautos, tačiau darbo Lietuvoje jiems neatsirastų ir transporto sektoriaus.
„Aš nuoširdžiai į juos žiūriu su užuojauta, ačiū Dievui, kad man nereikia tokiu statusu naudotis. Kai matai, kaip jie vargsta, be batų eina kažkur per kalnus su sniegu, tu supranti, kad tiems žmonėms yra labai sudėtinga ir sunku, ir tikrai turim būti laimingi, kad mums to nereikia daryti.
Tačiau iš profesinės pusės, aš tik galiu pasakyti, kad būtų labai sudėtinga pabėgėliams rasti darbo transporto sektoriuje.
Jis paaiškina, kad pabėgėliai yra iš šalių, kuriose nėra vadinamojo 95 kodo – pradinės profesinės kvalifikacijos pažymėjimo, suteikiančio asmeniui teisę ES šalyse komerciniais tikslais verstis krovinių ir keleivių pervežimu.
„Jie turėtų baigti mokslus, pakelti savo kvalfikaciją. Dabar mes didžiąja dalimi kviečiame, samdome žmones, tiksliau jie patys mus susiranda, iš Ukrainos, Baltarusijos ar rusakalbių šalių: Kazakstano, Uzbekistano, Tadžikistano. Ir dabar mes turime problemų, kad kartais vairuotojas palieka kur nors sunkvežimį, numeta raktelius, ir grįžta namo.
Tai jų bent dokumentus turime, galime kreiptis į jų šalies teisėsauga. O čia – niekas, nieko“, – patikina Z. Buivydas.
Jis dūrė pirštu į Lietuvos bedarbių armiją – nors yra 240 tūkst. oficialiai registruotų bedarbių, per mėnesį iš jų pavyko surasti mažiau nei 40 norinčių persikvalifikuoti į vairuotojo profesiją.
„Tai labai specifinis darbas ir žmonės turi turėti tam pašaukimą. Tai nėra lentvas darbas, gana sudėtingas, turi gaudytis ir žemėlapiuose, ir dokumentuose, ir tų dokumentų yra nemažai“, – patikina Z. Buivydas.
Nėra jokių teisinių galimybių pabėgėliams dirbti
Migracijos Departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė patikina, kad pabėgėliai neturi jokių galimybių įsidarbinti Lietuvoje, nebent jiems būtų suteiktas prieglobstis – tarp dabar plūstančių migrantų tokių beveik nėra.
„Teisiškai negalima integruoti – kad jie galėtų dirbti Lietuvoje, jie turėtų būti atvykę teisėtai. Bet tie asmenys, kurie kerta sieną, jie ją kerta neteisėtai. Todėl pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymą jie neturi teisės čia gauti nei vizos, nei leidimo gyventi, juo labiau teisės dirbti, kadangi jie yra Lietuvoje neteisėtai“, – patikina E. Gudzinskaitė.
Pasak jos, didelė dalis pabėgėlių kreipiasi dėl prieglobsčio, ir jei būtų nustatyta, kad jie iš tiesų yra persekiojami, jie galėtų gauti leidimą gyventi ir tuomet dirbti Lietuvoje, kaip ir bet kuris kitas gyventojas.
„Tačiau tarp tų žmonių, kurie čia atvyksta, tokių žmonių tiesiog nėra. Todėl jų perspektyvos čia įsiteisinti praktiškai yra lygios nuliui“, – sako E. Gudzinskaitė.
Kur tuomet pabėgėliai turės pasidėti?
„Su tais žmonėmis bus dirbama – pasitelkus tiek kalbos ekspertus, tiek žvalgybinę inforamaciją, atliekant ikiteisminius tyrimus vykdant, bus siekiama nustatyti jų tikrąją tapatybę, išsiaiškinti, iš kurios valstybės jie atvyko, ir jau bendradarbiaujant su nustatyta jų kilmės valstybe, bus rengiami dokumentai, kad tie asmenys galėtų būti grąžinti į jų kilmės valstybę“, – patikino Migracijos departamento vadovė.
Pasieniečiai ieškos būdų visus nelegalus išsiųsti
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovas Giedrius Mišutis dalijasi, kad dauguma pabėgėlių yra iš Irako, Kongo, Kamerūno. Pasak jo, prieš juos išsiunčiant, Migracijos departamentas turi priimti sprendimus – suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
„Tos šalys yra tokios, kurios Lietuvoje neturi diplomatinių atstovybių, tenka dirbti per kitas šalis, su tarptautinių organizacijų pagalba tie dalykai derinami ir išsiuntimo procedūros vykdomos“, – patikino G. Mišutis ir skaičiuoja, kad vidutiniškai vienas prašymas nagrinėjamas apie 2-3 mėnesius, tačiau vėliau sprendimai dar gali būti skundžiami, procedūros pailgėja.
Jis taipogi patvirtino, kad tarp pabėgėlių praktiškai nėra tokių, kurie galėtų likti šalyje teisėtai.
„Kai jau prieinamas finišas, kad jau viskas, visos teisinės apskundimo galimybės išnaudotos ir priimamas neskundžiamas sprendimas išsiųsti, tada jau vėl įsijungia pasieniečių pirmenybinis darbas ir pradedami išsiuntimo veiksmai. (…) Būna atvejų, kad savanoriškai jie išvyksta. Būna, vėlgi, tarptautinės organizacijos padeda visus grąžinimus padaryti.
Kompensuojamos išsiuntimo išlaidos iš ES fondų. Kai kurie lėktuvais skraidinami, kai kada net palyda būna reikalinga, ypatingais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad tas išsiuntimas gali nesklandus būti. Bent anksčiau būdavo kai kurie vežami autobusais, tarnybiniu transportu, iki sienos perėjimo punkto. Yra įvairių variantų“, – paaiškino pasieniečių atstovas.
Jis apgailestavo, kad šiuo metu darbuotojai patiria milžinišką darbo krūvį, kadangi pajėgos liko tokios pačios, kaip ir iki pabėgėlių antplūdžio.
„Turėtų galbūt etatai būti didinami, nes dabar dideli darbo krūviai, viršvalandžiai. Nei vienas neišsiunčiamas nesutvarkius visų teisinių dalykų, o tai labai imlus laikui darbas“, – sako G. Mišutis.
Jis patikino, kad nei užsieniečių registracijos centre, nei savivaldybių patalpose įkurdinti pabėgėliai negalėtų dirbti.
„Jei teismas neapriboja judėjimo teismas laisvės, jie tam tikram laikui gali išeiti iš centro teritorijos, bet panaudoti juos kaip darbo jėgą, tai jokių teisinių galimybių tikrai nėra“, – sako G. Mišutis ir papildė, kad centruose su pabėgėliais dirba socialiniai darbuotojai, nevyriausybinės organizacijos.
Rašyti komentarą