Fiesta! Šimtatūkstantinės žmonių minios ir pačių įvairiausių pramogų kaleidoskopas. Nuvalius šį makiažą galima paanalizuoti, kokios buvo šio renginio ištakos, pirminė ir svarbiausia idėja? Kodėl pasirinktas masinio renginio formatas? Ko galima pasimokyti iš tarpukariu organizuotos Jūros dienos ir ar labai nuo jos nutolta XXI amžiuje?
Apie tai „Vakarų ekspresui“ papasakojo knygą „Lietuvos jūrinės kultūros raida 1925-2014. Jūros šventės“ (2015 m.) parašiusi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.
Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą su pramoniniu uostu atsivėrė vartai į pasaulį. Ar valstybė buvo pasiruošusi šiam iššūkiui?
Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, idėja besiformuojančioje ir modernėjančioje lietuvių visuomenėje gimė labai vėlai: tik XIX a. pabaigoje. Ji galėjo būti realizuota per etnopolitinį Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sujungimą.
Didžiojo karo (Pirmojo pasaulinio karo - aut. past.) metu pradėtas svarstyti Lietuvos politinės ateities klausimas. 1917 m. Berne vykusioje lietuvių konferencijoje pabrėžtas būtinumas būsimai Lietuvos valstybei turėti savo uostą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
Tuo metu Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo idėja negalėjo būti realizuota, nes karas dar buvo nepasibaigęs, o Lietuva tebebuvo okupuota Vokietijos kariuomenės. Nedaug kas Europoje tikėjo atkuriamos valstybės sėkme.
1918-1920 m. pavyko savąją valstybę apginti, tačiau priėjimo prie Baltijos jūros neturėta. Palangos-Šventosios pajūrio ruožas, nuo 1817 m. priklausęs Kuršo gubernijai, po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo atiteko Latvijai. Tik 1921 m. po Tarptautinio arbitražo komisijos sprendimo Palangos kraštas prijungtas prie Lietuvos. Tai buvo didelis jaunos valstybės diplomatijos laimėjimas.
Tuo pačiu metu buvo sprendžiamas ir Klaipėdos krašto klausimas. 1919 m. Versalio taikos sutartimi atskyrus jį nuo Vokietijos, Lietuvos vyriausybė stengėsi deklaruoti ir įtvirtinti prigimtines lietuvių teises į šį kraštą. Išėjimas į pasaulį per Klaipėdos uostą buvo laikoma būtina sąlyga nepriklausomos valstybės ekonomikai. Neturint galutinio sprendimo, stokojant lėšų ir specialistų, negalima buvo tikėtis išsamios galimybių studijos ar programos.
Išėjimas į pasaulį per Klaipėdos uostą buvo laikoma būtina sąlyga nepriklausomos valstybės ekonomikai.
Po 1923 m. sausio 15-osios šviesiausi Lietuvos žmonės, verslininkai ir politikai ragino ryžtingai kurti jūrinę valstybę. Per trumpą laiką įkurtos visuomeninės jūrinės organizacijos.
1923 m. kovo 11 d. Kaune sušauktas steigiamasis Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) susirinkimas. Organizacijos tikslas buvo propaguoti jūrinės valstybės idėjas, sukurti ir plėsti Lietuvos laivyną, rūpintis jūrininkų profesiniu paruošimu, žvejybos ir vandens sporto plėtra. Šios sąjungos iniciatyva Kaune prie Aukštesniosios technikos mokyklos 1923 m. rudenį atidarytas Jūrininkų skyrius.
Kūrėsi ir kitos organizacijos, prisidėjusios prie jūrinės valstybės idėjų sklaidos.
XX a. trečiajame dešimtmetyje aktualiausias buvo lietuviško jūrų prekybinio laivyno kūrimo klausimas. LJS savo siunčiamais memorandumais įrodinėjo prekybos laivyno reikšmę tautai. Propaguojant ir plečiant jūrinį sąjūdį 1928 m. pradėtas leisti pirmasis lietuviškas jūrinis žurnalas „Inkaras“.
Lietuviai - nuo žagrės. Yra toks posakis. Kokių veiksmų valdžia ėmėsi bandant tą ūkininką atvesti prie jūros?
Pirmajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje veiksmų ėmėsi ne valdžia, bet geografai, žurnalistai, verslininkai, visuomenės veikėjai ar jų grupės. Klaipėdoje 1925 m. aktyviausi visuomenės atstovai susibūrė į Lietuvos jūros draugiją (LJD). Pirmininku tapo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Naruševičius. Nariais - žinomi krašto verslo ir visuomenės atstovai: Klaipėdos uosto viršininkas kapitonas Liudvikas Stulpinas, ekonomistas Vladas Pryšmantas, Lietuvos banko Klaipėdos direktorius Česlovas Landsbergis, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas, bendrovės „Sandėlis“ direktorius Endrius Rėžulaitis, „Ryto“ direktorius Jokūbas Stikliorius.
LJD savo veikloje kėlė ambicingus tikslus: visuomenei skleisti jūrinės valstybės idėjas ir būtinumą turėti savo laivyną, rūpintis uosto tobulinimu ir plėtra, skatinti Lietuvos jūrų prekybą, plėsti jūros žuvininkystę ir skatinti žvejybos uostų statybą, vystyti vandens sporto šakas. Planavo skaityti paskaitas, rengti suvažiavimus, leisti mokslo ir populiarinimo literatūrą.
Draugijos iniciatoriai akcentavo, kad ne tik vyriausybė, bet ir visuomenė turi susidomėti jūra. Todėl ji ėmėsi pirmosios jūros populiarinimo akcijos - „Jūros dienos“ organizavimo Palangoje 1925 m. rugpjūčio 2 d. Jos tikslas buvo rinkti lėšas Lietuvos tautiniam laivynui. Programa buvo gana kukli: kapitono L. Stulpino pranešimas Kurhauzo sode, koncertas ir pasilinksminimo vakaras. Organizatoriai pripažino, kad nepavyko tinkamai organizuoti išplaukimo į jūrą, dėl lėšų stokos įgyvendinti originalių meninių sumanymų.
Prireikė net 11 metų, kad 1934 m. valstybiniu lygiu būtų organizuota grandiozinė Jūros diena Klaipėdoje. Kodėl nuspręsta eiti būtent tokiu - masinės šventės - keliu ir kas buvo jos sumanytojai?
Klaipėdos krašto įgijimas Lietuvos politiniam ir kultūriniam elitui pateikė naują iššūkį - šį kraštą paversti organiška lietuviško pasaulio dalimi.
1933 m. visoje šalyje buvo iškilmingai paminėtas krašto prijungimo dešimtmetis. Visuose renginiuose skambėjo raginimas geriau pažinti Klaipėdos kraštą, užmegzti artimesnius ryšius su krašto gyventojais. Tuo pačiu metu krašte suaktyvėjo antilietuviškų draugijų ir partijų veikla, kurios stengėsi parodyti, kad kraštas nei istoriniu, nei kultūriniu požiūriu nepriklauso Lietuvai.
Lietuvos politinis elitas buvo priverstas ieškoti priemonių, kuriamos naujos palankios Lietuvai draugijos, stiprintos lietuviškos kultūros, mokslo, spaudos pozicijos.
1933 m. įsteigta Lietuvos-Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga (pirm. prof. Kazys Pakštas).
1934 m. balandžio viduryje šios sąjungos metiniame susirinkime paskelbta apie sumanymą surengti Klaipėdoje Jūros dieną. Pradžioje buvo galvojama surengti tik kaip progą pamatyti jūrą. Vėliau Jūrininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus nariai, uosto direkcijos atstovai, lietuviškų organizacijų vadovai pasiūlė keisti šventės idėją. Išsikristalizavo daugiareikšmė šventės idėja su ideologine, šventine ritualine ir pramogine funkcijomis.
Jūros dieną buvo siūloma paminėti visoje Lietuvoje rengiant paskaitas, įvairias pramogines programas su karnavalais, vakarais prie laužų. Kaune įkurtas Vyriausias Jūros dienos komitetas. Įkurtas skyrius Klaipėdoje, vadovaujamas prof. Jono Šimoliūno.
Jūros šventės renginiai prasidėjo liepos 22 d. Šventojoje, o rugpjūčio 11-12 d. į Klaipėdą atvyko apie 50 tūkst. žmonių. Oficialūs Jūros dienos renginiai buvo transliuojami per radiją, Kazio Lukšio filmų kūrimo bendrovė filmavo svarbiausius šventės momentus.
Šeštadienis - dedikuotas Lietuvos jaunimui. Pirmoji dienos pusė buvo skirta susipažinti su miestu, pajūrio lankymui. Po pietų vyko žuvusių jūroje ir 1923 m. sukilimo aukų pagerbimo ceremonijos. Nuo sukilėlių paminklo organizuota teatralizuota eisena miesto gatvėmis.
Sekmadienio iškilmės prasidėjo pamaldomis visose miesto bažnyčiose. Vėliau prie švyturio susirinko kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia, daugybė organizacijų su vėliavomis, vietos kariuomenės įgula. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, lydimas vyriausybės atstovų. Iškilmių pabaigoje įvyko Klaipėdos įgulos ir visų organizacijų paradas.
Vandens sporto varžybos, žvejų regata ir laivų paradas buvo vieni pagrindinių marinistinės šventės uždarymo akcentų. Jūros diena iškilmingai paminėta Kaune, įvairiuose kariuomenės daliniuose.
Kokie momentai Jus asmeniškai nustebino, sužavėjo domintis pirmosios Jūros dienos Klaipėdoje istorija?
Jūros diena organizuota per trumpą laiką. Programos įgyvendinimui kruopščiai ruoštasi, kreiptasi į visas aktyviausiai veikiančias visuomenines organizacijas. Šventės idėjos buvo skleidžiamos visoje Lietuvoje, organizuoti renginiai įvairiose vietose.
Jūros diena organizuota per trumpą laiką. Geografinė-geopolitinė jūrinės valstybės sąvoka virto ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu reiškiniu.
Geografinė-geopolitinė jūrinės valstybės sąvoka virto ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu reiškiniu, kuris svarbus ir šiuolaikinei visuomenei. Pirmoji Jūros diena yra prisimenama: vienas svarbiausių akcentų yra žuvusiųjų pagerbimas jūroje, eisenos, regatos ir pan.
Ko galime pasimokyti XXI amžiuje, organizuojant Jūros šventes, iš tarpukariu vykusios Jūros dienos?
Pirmiausia, nepamiršti pačios šventės idėjos. Svarbu, kad ji netaptų eiline miesto švente prie jūros, kuriai kartą per metus suteikiamos neribotos galimybės. Ir nebūtina jūrines idėjas perteikti tiesmukiškai. Kiekvienas laikmetis turi savo aktualijas, savo išraiškos priemones ir kalbą.
„Svarbu nepamiršti pačios Jūros šventės idėjos: kad ji netaptų eiline miesto švente prie jūros, kuriai kartą per metus suteikiamos neribotos galimybės“
Jūros simbolis - tai neaprėpiama gelmė ir toliai, nuolatinė dinamika, judėjimas, esantis žmoguje ir mintyse. Švenčių organizavimo istorijoje būta tokių įspūdingų reginių. Atmintyje iškyla Anatolijaus Klemencovo instaliacijos, Šermukšnio festivaliai, kurie įnešdavo fantazijos, žaismės arba 2002 m. Jūros šventės kultūrinė programa.
Praėjo 90 metų nuo pirmosios Jūros šventės. Ar Lietuva, Jūsų nuomone, galų gale, pati Klaipėda prisijaukino jūrą? Ar marinistinė kultūra tapo mūsų šalies bendros kultūros bruožu?
Mes turime sėkmingai veikiantį uostą, nemažai žmonių yra susijusių su jūrinėmis profesijomis, veikia kadetų, jūreivystės mokyklos. Iš Klaipėdos uosto vykstame verslo, poilsio tikslais, pas mus užsuka kruiziniai laivai, buriuotojų pasiekimai plačiai žinomi pasaulyje, Lietuvos jūrų muziejus vykdo plačią edukacinę veiklą, veikia visuomeninės organizacijos ir t. t.
Bet vis dar su nepasitikėjimu keliame klausimus „Ar Lietuva - jūrų valstybė, o gal tik valstybė prie jūros? Ar lietuviai - jūrininkų tauta?“ ir pan. Gal geriau reikėtų deklaruoti: mes esame jūrinė valstybė ir jūrinę industriją kartu su tradicijomis kuriame kiekvieną dieną.
Bet dar reikėtų nueiti keletą žingsnių, vedančių į pasitikėjimą savimi. Norėtųsi, kad uosto veikla būtų draugiškesnė miesto urbanistinei raidai, visuomenės gerovei. Klaipėdos miestas taip pat turėtų pasistengti puoselėdamas uostamiesčio veidą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą