RJ Psyche: „Svarbiausia, kad kūryba kiltų iš širdies, iš pajautimo“

Šią vasarą R. Jankevičiūtė kūrė šiaudinę skulptūrą „Vakarė, Netobulas angelas“ festivalyje „Debesų pieva“, inicijavo smėlio skulptūrų lipdymo akciją Smiltynės paplūdimyje, jos sukurtos kaukės ir kitos skulptūrinės detalės buvo naudojamos Vilhelmo festivalio teatriniame vyksme.

Su menininke susitikome mažutėse jos dirbtuvėse Klaipėdos senamiestyje. Autorė su meile parodo savo kūrinius, pasakoja jų istorijas. Čia pat yra ir čiužinys pailsėti, meno knygų lentyna ir pagalvėlės ant žemės, ant kurių įsitaisėme pokalbio.

Žemės meno projektas „Žaidimai smėlyje“ Smiltynėje vyko dar dešimtame dešimtmetyje. Po to nutrūko. Smagu, kad ši iniciatyva atgimsta. Papasakokite, kaip jums kilo idėja kurti smėlio skulptūras prie jūros?

Smiltynės paplūdimyje buvo atsiradęs toks Robinzono namelis - keista, žmogaus sukurta erdvė kopose. Aš prieš porą metų sugalvojau ten nulipdyti smėlio skulptūrą. Žinia, smėlio skulptūrų pleneras vyksta Juodkrantėje, o aš norėjau tiesiog niekam neįsipareigojant sukurti skulptūrą Smiltynėje, prie jūros.

Savo idėjai išreikšti naudojau molio miltelius, kurie paprastai maišomi su žvyru. O aš norėjau padaryti eksperimentą ir sumaišyti molį su pajūrio smėliu. Man sakė, kad jis netinka, nes yra tekantis. O man pavyko. Skulptūra „Fėja“ išstovėjo labai ilgai, kol galiausiai buvo sunaikinta kartu su visu Robinzono nameliu.

Praėjusią vasarą nieko nedariau, nes nebuvo minčių.

O šiais metais pagalvojau, kad noriu vėl padaryti smėlio skulptūrą pajūryje ir pasiūlyti kitiems žmonėms taip pat ką nors sukurti. Sakiau, jeigu atsiras dar bent vienas žmogus, kuriam bus tai įdomu, kartosiu akciją ir ateityje.

Susirinko keturi žmonės. Taip Smiltynėje iš smėlio buvo sukurta skulptūra „Varlytė“, „Laumžirgis“, „Buda“ ir mano kompozicija „Soulbirds“.

Visi darbai buvo skirtingi, visi - šaunūs.

Deja, po to praūžė audra. Ją atlaikė tik „Laumžirgis“.

Mano skulptūrą sugriovė bangos. Žinoma, tą pačią masę dar galima panaudoti ir transformuoti į naują kūrinį. Jeigu turėsiu noro ir laiko, gal dar šią vasarą ką nors padarysiu.

Kokia buvo jūsų skulptūros idėja?

Ši mano skulptūra buvo apie sielų draugystę. Iš pradžių galvojau sukurti vieną medituojantį žmogų, paskui atėjo mintis, kad jis ne vienas, kad dviese.

Mano kūryba nėra paremta logika.

Galiausiai išėjo dvi figūros, kurios kilo į viršų kaip paukščiai. Kuriant man dažnai ateina vaizdinys ir aš jo laikausi. Šį kartą leidau sau pažaisti smėlio žaidimą nesilaikydama vizijos. Užsižaidžiau iki nakties.

Pjausčiau šią skulptūrą šviečiant ir saulei, ir mėnuliui.

Kurdama skulptūras eksperimentuojate su įvairiomis medžiagomis. Kas patinka labiausiai?

Kai jau nusprendžiau eiti skulptūros keliu, didžiausias mano noras ir tikslas yra kurti skulptūras iš marmuro, tačiau iki šios medžiagos reikia užaugti tiek techniškai, tiek finansiškai.

Pirmieji užsakymai buvo dekoracijos parduotuvėms, barams. Jas kurdama naudojau putoplastą, gipsą. Tas gipsas buvo limpantis, geras lipdyti, bet buvo vežamas iš Rusijos.

Kai jo parduotuvėse neliko, pradėjau ieškoti, kuo pakeisti, ir atradau akrilo dervą. Ji - brangesnė, tačiau dar geresnė ir patogesnė lipdyti ant putoplasto.

Kadangi mėgstu lipdyti, tai savo idėjas, vizijas pirmiausia lipdau iš molio.

Paskui lieju juos iš gipso, bet gipsas netinka plonoms detalėms ir netinka lauko skulptūroms.

Kadangi norėjosi sukurti skulptūrų, kurios stovėtų ir lauke, atradau marmurą, kurį galima lieti. Tai yra marmuro milteliai, kurie surišami su dervomis.

Paskui ėmiausi medžio. Mano tėtis dirbo su mediena. Iš pradžių galvojau, kad aš eisiu kitu keliu, tačiau vis dėlto atėjo laikas ir šiai medžiagai. Jau senokai gavau dovanų įvairių medžio gabaliukų, tačiau užtruko, kol susipirkau įrankius jiems apdirbti.

Aš viską darau iš to, ką užsidirbu, tad kartais tenka laukti, kol užsidirbsiu įrankiams ar medžiagoms, ar informacijai.

Aš viską darau iš to, ką užsidirbu, tad kartais tenka laukti, kol užsidirbsiu įrankiams ar medžiagoms, ar informacijai.

Dabar jau žinau, kad viskas ateina savo laiku.

Jau antri ar treti metai nešiojausi vieną viziją. Iš pat pradžių galvojau ją įgyvendinti medyje, tačiau nesiklostė aplinkybės, kol galiausiai atsirado mano dirbtuvėse ąžuolas, kurį pradėjau drožti.

Prieš tai drožiau lazdą pagal užsakymą iš pušies. Ąžuolas daug sunkesnė ir sudėtingesnė medžiaga, tačiau man labai patinka su juo dirbti. Jis suteikia stiprybės.

O visai neseniai įsigijau marmuro gabaliuką ir išskaptavau pirmąją skulptūrėlę „Sapnų saugotojas“. Šis kūrinys pranoko viską. Jis man yra pats brangiausias.

Skaptuoti medį, juo labiau marmurą, fiziškai sunku, ypač moteriškoms rankoms.

Sunkiausia kilnoti medžiagą, bet net vyrai to nedaro, o naudoja įrangą, keltuvus.

Taip, skaptuoti yra sunku. Pirmąją savaitę atmušiau ranką.

Tada kiek pailsėjau ir vėl tęsiau darbą. Kuo daugiau tai darai, tuo judesiai tampa tikslesni, ranka pripranta ir mažiau pavargsta.

Viskam reikia kantrybės, užsispyrimo, technikos ir įgūdžių.

Koks buvo jūsų kelias į skulptūrą? Užsiminėte, kad tėtis dirbo su medžiu, bet pati studijavote teatrą. Esate savamokslė?

Skulptūra mano gyvenime buvo visada. Teatras buvo paauglystės susižavėjimas. Kiek save prisimenu, man atrodo, kad aš visada tikslingai ėjau skulptūros link.

Penktoje klasėje ėjau į dailės mokyklą, tačiau po metų mečiau, nes nusprendžiau, kad ji žlugdo mano potencialą. Iš tiesų tada gal labiau rūpėjo draugai.

Devintoje klasėje pajutau, kad man reikalingos žinios, grįžau į dailės mokyklą ir ją pabaigiau. Ir nors dailės mokykloje mokiausi tapybos, tačiau gavau daug vertingų žinių, kurias ir dabar naudoju kurdama skulptūras.

Studijuojant meną, kryptis nėra svarbi. Jeigu mokytojas geras, jis paruošia kūrybai. Mano mokytojas Ramūnas Grikevičius buvo geras.

Studijuojant meną, kryptis nėra svarbi. Jeigu mokytojas geras - jis paruošia kūrybai.

Kai atėjo laikas pasirinkti studijas, rinkausi tarp režisūros, skulptūros ir lėlių teatro, kuris sujungia ir teatrą, ir dailę. Lėlių teatro studijos buvo Klaipėdoje, tad jas ir pasirinkau, nes mano vaikystės svajonė buvo gyventi prie jūros.

Baigusi lėlių teatro studijas supratau, kad turiu apsispręsti, kokiu keliu toliau eiti.

Pasirinkau skulptūrą, nes ji man teikia džiaugsmą, dirbant suteikia jėgų.

Pasirinkau skulptūrą, nes ji man teikia džiaugsmą, dirbant suteikia jėgų.

Tiesa, po studijų turėjau ramiai, be niekieno įtakos ir komentarų išbandyti, ar iš tiesų galiu tai daryti.

Pirmąjį užsakymą - skulptūrą kavinės interjerui - davė draugė. Iš to užsakymo pajamų susikūriau savo puslapį internete ir iš karto gavau dar vieną užsakymą - pagaminti 2 metrų aukščio Dzeuso, avinčio „Nike“ kedus, dekoraciją.

Daug dariau klaidų, daug apsiskaičiavau jį kurdama. Gaminau bute, 5 aukšte, paskui jį nešė žemyn šeši vyrai. Daug komplimentų nesulaukiau, bet užsakovai mano darbą priėmė, galva palinksėjo. Iki šiol tas darbas stovi parduotuvėje Kaune.

Ar nekyla konfliktas tarp užsakovų norų ir pačios įsivaizdavimo, kaip ir ką kurti?

Kurdama pagal užsakymą aš įgyvendinu užsakovo viziją. Klientų, žinoma, yra visokių, tačiau kai kuri iš širdies ir įsigilinusi į kliento norus - pavyksta sutarti.

Pirmaisiais metais gal buvo sunkiau, bet paskui supratau, kad kiekvienas užsakymas mane augina, verčia mokytis naujų dalykų, tobulėti. Todėl jaučiu didelį dėkingumą už kiekvieną užsakymą, ypač už tuos, kurie reikalauja daugiau.

Tačiau klientas gali ir nejausti ribos tarp meno ir kičo. Tarkim, užsakyti nykštuko skulptūrėlę į gėlių darželį.

Turėjau užsakymą sukurti skulptūrą su gulbėmis. Tai jau mano atsakomybė, kaip aš tas gulbes padarysiu.

Visgi Žemėje galioja traukos dėsnis, kad toks tokį pritraukia. Tad pritraukiu tokius užsakovus, kuriems patinka mano stilius.

O apskritai nemėgstu vertinti ar kritikuoti - kičas, ne kičas. Manau, kad visko reikia, viskam yra savo vieta ir laikas. Net jeigu tai gulbė iš padangos, kurią žmogus pats pasidarė ir džiaugiasi savo darbu. Tebūnie.

Man svarbiausia, kad kūryba kiltų iš širdies, iš pajautimo. Nuo vaikystės tuo tikėjau. Paskui kažkuriuo laiku buvau pametusi tą tikėjimą, įtikėjusi kitų žmonių nuomonėmis.

Labai džiaugiuosi, kad pavyko sugrįžti prie savo tikėjimo ir pajautimo, kas man yra svarbiausia.

Kas padėjo sugrįžti?

Suvokimas, kad esi, kas esi, ir nereikia niekuo apsimetinėti. Nusivalyti viską, kuo aplimpi, klausydamas tėvų, mokytojų, draugų ir t. t.

Sugrįžti ir likti savyje man padeda buvimas gamtoje, maudymasis jūroje.

Apskritai vanduo yra mano stichija, man labai patinka jo plastika, formos, kurias dažnai naudoju savo kūryboje. Pats kūrybos procesas man yra tarsi vandens tekėjimas.

Kodėl pasirinkote pseudonimą „RJ Psyche“?

Nieko daug negalvodama taip pasivadinau. Psyche - nuo „Psychea“, kas reiškia sielą. Tinka man ir psichės, kaip „crazy“ menininkės, epitetas.

Įdomu, kad dėl šio savo vardo sulaukiau labai daug ir net aršių diskusijų.

Ypač vyresnės kartos žmonės įtariai žiūri ir klausia, ar tai nėra diagnozė. Supratau, kad tai yra sovietmečio dar neužgijusi žaizda, kai žmonės labai bijodavo psichinių ligų ir ligoninių.

Jauni žmonės į tai žiūri paprasčiau ir į psichines ligas žiūri taip pat kaip ir į fizines.

Patikslinu, aš tokios diagnozės oficialiai neturiu, bet šiaip esu „priplaukusi“ (juokiasi).

Man jūsų pseudonimas asocijuojasi su didžėjų vardais.

Tikriausiai dėl RJ - tai mano inicialai. O muzika, beje, man yra labai svarbi. Visada kuriu su muzika.

Kokios muzikos klausote?

Įvairios. Mėgstu meditacinę muziką, tradicinę įvairių pasaulio tautų muziką.f

Atrodo, kad mėgstate vienatvę. Ar turite draugų, ar bendraujate su kitais menininkais?

Draugai yra tokie žmonės, kurie arba atsiranda, arba neatsiranda. Aš už kokybę, ne kiekybę.

Vienatve aš mėgaujuosi. Kai pradėjau mėgautis vienatve, tai pradėjau mėgautis ir kompanija.

Esu intravertė, man labiau patinka mažesnė kompanija, prasmingas dialogas tarp dviejų žmonių. Nors kartais smagu kur nors išeiti ir pabūti tarp žmonių. Man patinka įvairovė.

Kai kuriu skulptūras iš šieno ar smėlio viešose erdvėse, tenka daugiau pabendrauti su žmonėmis. Manęs tai netrikdo. Tiesą sakant, prie tų kūrinių būna gražiausi pokalbiai, nes aš tuo metu būnu atsivėrusi kūrybai ir kiti žmonės tai jaučia ir taip pat atsiveria.

Man atrodo, kad, jeigu tu žiūri į pasaulį meilės akim - tai tau viskas gražu, o jeigu tau viduje rūškana - tai ir viskas išorėje atrodys rūškana.

Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotr.