Išvardyti visas veiklas, kuriomis užsiima D. Palubinskaitė, vienos rankos pirštų tikrai nepakaktų, bet aišku viena - ją iš tiesų galima vadinti fizinio aktyvumo ambasadore Klaipėdoje.
Daiva, regis esate iš tų žmonių, kurie net akmenį išjudintų.
Matyt tai yra duotybė. Kai dar pati buvau moksleivė, šokau ir sportavau vienu metu. Lengvoji atletika patraukė, nes mano brolis buvo futbolo treneris, tad namuose sporto tema nebuvo svetima. O šokau todėl, kad pati to labai norėjau.
Taigi, vaikystėje lakstydavau iš treniruočių į repeticijas, o iš repeticijų į treniruotes. Nenuostabu, kad esu baigusi choreografijos bakalauro ir sporto magistro studijas. Kai manęs klausia, ar aš „prie meno“ ar „prie sporto“, sakau, kad, matyt, man tinka abu apibūdinimai.
Pačiai šokti ir sportuoti viena, bet visai kas kita įkvėpti tam ir kitus.
Jaunystės laikais buvo taip, kad norėjau šokti, bet atrodė, kad nėra kur tai daryti. Tada atsirado aerobikos treneriai.
Turėjau nuostabų pavyzdį - savo tetos šeimą. Kai pas juos atostogaudavome, nuolatos judėdavome, nes dėdė buvo technikume kūno kultūros mokytojas. Nesvarbu, koks metų laikas, fizinis aktyvumas būdavo privalomas.
Vasarą bėgiodavome, važinėdavome sportiniais dviračiais, o žiemą slidinėdavome. Tas pavyzdys mane užkrėtė ir sužavėjo. Mano teta ir dėdė iki pat mirties judėjo. Senatvėje, kai jau nebegalėjo sportuoti, bent jau lipdavo laiptais. Matyt, jie ir buvo man didžiausias pavyzdys, kad judėjimas būtinas bet kuriame amžiuje.
Ne veltui dabar vedate nemokamas grupines treniruotes senjorams.
Po mano tėvų mirties man labai trūko bendravimo su vyresniais žmonėmis, taip į mano gyvenimą atėjo senjorai. Pirmą kartą jie patys atėjo į sveikatingumo studiją „Ginsvė“ ir paprašė, kad už simbolinę kainą vesčiau mankštas. Aš, žinoma, sutikau. Taip ir prasidėjo mūsų kelias. Dabar sporto užsiėmimus lanko šimtai senjorų. Vyriausiajai - 87-eri. Galiu patikinti - tikrai sportuojant senstama daug vėliau.
Stengiuosi suorganizuoti, kad senjorams užsiėmai būtų nemokami, tad rašau projektus. Jau antri metai šias veiklas remia Klaipėdos miesto savivaldybė, anksčiau projektus rėmė Sveikatos ir sporto ministerija bei nacionalinė sporto agentūra.
Per tiek metų tikriausiai matėte ne vieną atvejį, kaip pasikeičia žmogaus gyvenimas, kai jis pradeda daugiau judėti?
Aš nelendu į gydymo sritį - tai kineziterapeutų duona. Taip pat mano treniruotės nesusijusios ir su grožiu. Jei pagrindinis tikslas - sulieknėti, reikia kreiptis ne į mane. Tiesa, ir po mano vedamų treniruočių sulieknėsi, bet tai nėra esminis tikslas. Man svarbiausia sveikatingumas ir sveikas judesys. Seniau sakydavome, kad svarbu tiesiog judėti, dabar matome, kad dar labai svarbu, jog judėtume taisyklingai.
Jei pagrindinis tikslas - sulieknėti, reikia kreiptis ne į mane. Tiesa, ir po mano vedamų treniruočių sulieknėsi, bet tai nėra esminis tikslas.
Yra rizika, kad vadovaudamiesi tik internete matytomis treniruotėmis ir judėdami savarankiškai galime sau pakenkti?
Taip, sportuodami savarankiškai kartais galime padaryti sau meškos paslaugą, ypač kai žmogus turi rimtų problemų. Juk į treniruotes ateina žmonės ir po stuburo operacijų. Esu turėjusi ne vieną atvejį, kai patys gydytojai žmogui, kuriam gali prireikti dar vienos stuburo operacijos, pasiūlo kaip alternatyvą pabandyti pilateso treniruotes.
Tačiau tikrai ne visiems būtina lankyti grupines ar individualias treniruotes. Galima sportuoti ir savarankiškai, bet rekomenduotina kartas nuo karto pasitikrinti, ar teisingai viską darai. Galų gale, puiku ir tiesiog važinėti dviračiu ar vaikščioti, tik vaikščiojant rekomenduočiau keisti ritmą, reikėtų šiek tiek paėjėti ir intensyvesniu ritmu, kad sykiu treniruotumėte ir širdį.
Jūsų arkliukas - joga ir pilatesas. Kodėl?
Viską atradau per savo pačios patirtį. Taip jau yra, kad profesionalūs šokėjai ir sportininkai neretai susigadina savo sveikatą. Žmonės kartais klaidingai mano, kad profesionalūs sportininkai ar šokėjai visi be išimties yra sveiki. Tikrai ne. Aš irgi turėjau stuboro, kelių problemų, taip pat - ir psichologinių. Taip į mano gyvenimą atėjo joga ir pilatesas. Atradau sveikas sistemas, kai nereikia daug prakaituoti, bet rezultatai - puikūs.
Visgi ir pati laikausi tokios taisyklės ir kitiems rekomenduoju - nesustoti viename sporte, kartais pabandyti ir kitų. Tad ir pati kartais nueinu į baseiną.
Įsivaizduoju, kad kiekvienas laikmetis ir gyvenimo būdo mados daro įtaką ir visuomenės sveikatai. Kokias didžiausias problemas pastebite šiuo metu?
Taip, anksčiau dažniausiai žmonės skųsdavosi juosmeninės dalies bėdomis, dabar dažniau vyrauja pečių linijos, kaklo problemos. Matyt, tai technologijų ir sėdimo darbo įtaka. Žmonės užsisėdėję, trūksta judesio, o dėl to kenčia ir kraujotaka, ir stuburas. Žmogus nesutvertas sėdėti. Sąnariams reikia skysčio, o jis gaminasi tik judant.
Visa tai tarsi žinome, bet kaip save priversti daugiau judėti?
Taip, ko gero didžiausia problema ir yra ta, kad daugelis tiesiog tingime. Nors žinome, kaip reikėtų maitintis, sportuoti, bet tingime tai daryti. Mes net su kolege buvome surengusios tokią paskaitą „Kaip pradėti sportuoti ir nemesti?“. Tiesiog sportas turėtų tapti kasdieniu įpročiu. Tas pats kaip dantis išsivalyti.
Norite pasakyti, kad privalome sportuoti kasdien?
Pakaktų bent jau dviejų-trijų kartų per savaitę po valandėlę. O jei neturite laiko - bent jau penkiolika minučių.
Netikiu, kad daugelis rastų motyvacijos sportuoti kasdien. Žinoma, aš rekomenduočiau sportuoti 6 dienas per savaitę, o sekmadienį eiti į bažnyčią, bet, būkim realistai, tikrai taip nebus. Žinote, tie, kurie juda, tie ir juda, neklausinėdami, kaip dažnai tai reikia daryti. Manau, kad dabar žmonės yra pakankamai aktyvūs. Turime ir tam pritaikytą puikią infrastruktūrą - dviračių, pajūrio takai, lauko treniruokliai, vyksta įvairūs nemokami užsiėmimai.
Žinoma, aš rekomenduočiau sportuoti 6 dienas per savaitę, o sekmadienį eiti į bažnyčią, bet, būkim realistai, tikrai taip nebus.
Dažnai iš vyresnių žmonių girdime esą jiems jau per vėlu pradėti.
Net vaikus gimdyti nėra per vėlu, tad ką jau kalbėti apie sportavimą. Niekada ne per vėlu. Tik reikia pasirinkti tinkamą veiklą. Aš nesu iš tų, kurie terliojasi. Yra buvę, kad nenorinčiai sportuoti senjorei pasakiau: „Tai jau susiruošėte į kapus?“ To pakako, kad intensyviai sportuoja jau daugybę metų (juokiasi).
Daug kalbame apie senjorų mankštas, bet juk sportuoti reikia ne tik sulaukus senatvės?
Žinoma. Ne veltui aš buvau iniciatorė Vilties bėgime surengti bėgimą mažiesiems, kuriame bėga mamos arba tėčiai su vežimėliais, vyksta mažųjų ropojimo varžybos. Jau kelinti metai organizuoju sporto renginius šeimoms, kai siekiame ne rezultatų, o tiesiog bendrystės sporte.
Sveikatingumo studijoje „Ginsvė“ vykdote daugybę veiklų, bet patraukliausiai skamba - joga su šuniukais. Kaip kilo tokia idėja ir ar ji pasiteisino?
Tai pakankamai nauja veikla, pradėjome ją vykdyti tik prieš Naujuosius metus. Dabar Lietuvoje tokie užsiėmimai labai populiarėja, o Klaipėdoje mes buvome pirmieji.
Viskas prasidėjo labai paprastai - tiesiog mūsų draugai kaip tik turėjo naują šuniukų vadą, tad suvokėme, kad verta būtų pabandyti. Juk realiai ne kiekvienas turi galimybę pamatyti mažus šuniukus, juk į veislyną šiaip sau nenuvažiuosi. Tai tarsi ir papildoma vilionė į jogą.
Žinoma, prieš pradedant, daug konsultavausi su kinologais ir kitais specialistais, nes man svarbu ir šunų gerovė. Ši idėja labai pasiteisino, nuo Naujųjų jau turėjome jogoje per 20 veislių šuniukų.
O ką šuniukai daro, kol žmonės sportuoja? Tiesiog laksto aplinkui?
Jie daro tai, ką nori daryti. Gali ir teritoriją šalia tavęs pasižymėti. Daug kas priklauso ir nuo šunų veislės. Jiems tai yra puiki socializacija, nes jiems reikia žmonių. Veisėjai džiaugiasi, kad šuniukai per mūsų užsiėmimus bent išsidūksta, o sportuojantiems tai yra tarsi papildoma terapija ir labai gera emocija.
Esate labai visuomeniška ir aktyvi, jei mieste pamatote kokią blogybę, nebijote apie tai garsiai kalbėti.
Taip, esu iš tų, kurie mėgsta pabambėti (juokiasi). O jei rimtai - ko man bijoti? Aš niekam nepriklausau ir reiškiu tik savo nuomonę. Bet iš tiesų labiau mėgstu ne bambėti, o veikti.
Bet daugelis užsidaro savo kiaute ir neranda laiko rūpintis miesto problemomis. Pakanka ir savų. Jūs ne iš tų?
Aš tikrai nelendu į tas sritis, kurių neišmanau. Pavyzdžiui, tikrai nelįsčiau į energetikos sritį. Bet tose srityse, kurios man patinka, idėjos gimsta savaime. Man kyla įvairios mintys, kaip išjudinti žmones. Norisi apjungti visus sporto klubus.
Pavyzdžiui, šiemet artėjant tarptautinei jogos dienai sugalvojau, kad Klaipėdoje reikėtų padaryti bendrą renginį. Pakako parašyti pasiūlymą į viešą grupę ir subūriau tiek bendraminčių, kad nemokami jogos užsiėmimai visame mieste tą dieną vyko nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
Ar teisingai suprantu, kad esate iš tų idėjinių žmonių?
Visiškai idėjinė. Kai manęs kas nors klausia, kiek kainuoja, man labai sunku įvardinti sumą. Gal čia mūsų kartos toks bruožas? Atrodo, kad jaunoji karta labiau žino savo vertę ir geba ją garsiai įvardyti. Man dar reikėtų to pasimokyti, gal dar ne vėlu?
Bet kita vertus, aš nesu iš tų, kurie barsto save į kairę ir į dešinę. Tie metodai: „Ateikit į mokyklą, praveskit jogelę - jums bus reklama“ - manęs neveikia. Aš savanoriauju ten, kur pati matau prasmę, pavyzdžiui, su onkologiniais ligoniais. Jei negaliu prisidėti pinigais, galiu prisidėti savo žiniomis, skirtu laiku.
Aš savanoriauju ten, kur pati matau prasmę, pavyzdžiui, su onkologiniais ligoniais. Jei negaliu prisidėti pinigais, galiu prisidėti savo žiniomis, skirtu laiku.
Daiva, jei reikėtų įvardyti visas jūsų vykdomas veiklas, vienos rankos pirštų neužtektų. O dviejų?
Dviejų gal ir užtektų (juokiasi). Daug kas manęs klausia, kaip aš spėju. Tiesiog vieni darbai papildo kitus. Aš juk nedarau kažko tokio, ko aš nemoku. Pavyzdžiui, kaip aš atradau švietėjišką misiją - iš savo patirties žinau, kaip kenčia choreografų kūnas, tad sutikau vesti paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros studentams.
Taip pat su vienu privačiu vaikų darželiu leidžiame metodinę medžiagą, kaip vesti jogą vaikams.
Suprantu - tiesiog dalijatės savo žiniomis. Bet nebūna tokio jausmo, kad išdalijote visą save?
Jei apima toks jausmas, aš tiesiog išvažiuoju į jogos stovyklą. Ten subalansuotas fizinis krūvis, mityba, vyksta meditacijos, išsivalo galva. Per savaitę ar dvi aš „susirenku save“ ir galiu toliau gyventi. Kitaip aš nemoku išsijungti. Tiesa, dar labai mane subalansuoja kelionės. Su šeima turime tradiciją kiekvienais metais slidinėti.
Persikrauti reikia kiekvienam, nesvarbu, kokį fiziškai aktyvų ar pasyvų gyvenimą gyveni?
Kitaip vieną dieną perdegsi. Ir baisiausia, kai įvyksta profesinis perdegimas. Pastebiu, kad dabar daugelis su tuo susiduria. Nemeluosiu - būna ir man tokių dienų, kai nenoriu vesti treniruotės, nematau tame prasmės... Dėl to aš ir dirbu dėstytoja, nes galiu moksliškai tai pagrįsti. Atrodytų, kiek gali aiškinti treniruotėse tą patį per tą patį, bet kai žinai viso to mokslinį pagrindimą - lengviau.
Atrodo, kad esate labai komunikabili, turite daug draugų?
Vaikystėje labai žavėjausi savo tetos šeima, nes jie buvo labai išsimokslinę, tikri giminės šviesuoliai. Iki šiol prisimenu jos žodžius, kai grįžus iš kelionės paklausdavo, ar sutikau įdomių žmonių. Iš tiesų esu daug apkeliavusi, bet esu absoliuti Lietuvos fanė ir patriotė. Ir dabar jau galiu patvirtinti tetos žodžius, kad kelionėse iš tiesų labai svarbu, kokius tem žmones sutinki.
Man labai pasisekė, nes Klaipėdoje mane supa labai gabūs ir įdomūs žmonės. Matyt, kai pats esi aktyvus, sutinki panašius į save.
Šeimai lieka laiko?
Mes šeimoje visi panašūs. Vyresnysis sūnus šiemet baigė mokyklą, yra futbolo teisėjas, tuo užsiima jau nuo 16 metų, o kitas sūnus - labiau prie meno, yra baigęs muzikos mokyklą, groja, domisi daile. Taigi - vienas sūnus sportininkas, kitas - menininkas. O vyras dirba paprastą žmonių darbą, bet žiemomis irgi pasineša į sportą - dirba slidinėjimo instruktoriumi. Ir sūnų į tai įtraukia.
Kaip suprantu - esate judri šeima.
Tikrai taip. Slidinėjimas - švenčiausias mūsų šeimos reikalas, bet mėgstame ir dviračiais važinėti.
Dar pasakykite, kad kiekvieną ryte kartu atsikėlę darote mankštą...
Ne.
Ačiū Dievui, o tai klausantis visai sąžinė užgraužtų, kad ne visi esame tokie sportiški.
Iš tiesų esu labai demokratiška mama. Vaikai keliasi kada nori ir aš tikrai netrankau spintelių durimis, norėdama juos anksčiau prikelti. Vaikai juda tada, kada jiems to reikia, o ne tada, kada mama paliepė. Džiaugiuosi, kad mano vaikai patys moka atsirinkti.
Esate laiminga?
Visiškai. Žinoma, visiems visko nutinka. Esu gyvenime turėjusi ir nemalonių išgyvenimų, netekčių, bet išmokau su tuo gyventi. O visos patirtys moko suprasti ir išgirsti kitą žmogų.
Gal aš ir nesu instagraminis pavyzdys, bet nepaisant to, esu labai laiminga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą