A. Mončio skulptūra „Šv. Pranciškus“ po ilgų klajonių sugrįžo ten, iš kur į platųjį pasaulį išėjo jos kūrėjas

Gelstant medžių lapams ir pamažu vis dažniau pakutenant šaltukui, su nostalgija prisimename saulėtas vasaros dienas. Neretas šiltuoju metų laiku traukė į pajūrį gaudyti sūrių Baltijos jūros bangų, o meno mylėtojai akis galėjo paganyti tarp išskirtinių skulptūrų Antano Mončio muziejuje.

Šiemet minime šios iškilios asmenybės 100-ąsias gimimo metines. Simboliška, jog šių metų spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną,   viena jo skulptūrų papuošė ir Pranciškonų gimnaziją Kretingoje – A. Mončio kūrinys „Šv. Pranciškus“ buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas gimnazijos senųjų rūmų, kuriuose mokėsi skulptorius, fojė.

Šis menininko  darbas užgimė, kai Kenebunkporto vienuolyno JAV provincijolas Leonardas Andriekus OFM  XX a. antroje pusėje kartu su išeiviais broliais pranciškonais užsakė sukurti Šv. Pranciškaus skulptūrą.  

Antanas Mončys nesistengė pavaizduoti  tikinčiųjų  aukštinamo šventojo įprastai, „su barzdele, su paukščiuku ant rankos“, –  užsakymą interpretavo savaip, moderniai. Po pusantrų metų  L. Andriekaus OFM, kunigo, poeto, meno žinovo, taip pat baigusio Pranciškonų gimnaziją Kretingoje,  ir skulptoriaus A. Mončio susirašinėjimo 1966 metais  skulptūra buvo sukurta.

„Manau, kad šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ar akmuo“,  – mąstė skulptorius.„ Tave apšvietė Šv. Dvasia“, – parašė broliai pranciškonai, išvydę iškaltą šventojo skulptūrą.

Tiesa, daugiau nei pusšimtį metų skaičiuojančio meno šedevro kelias buvo nelengvas. Iš Pietų Prancūzijos, kur pirmąsyk išvydo dienos šviesą, skulptūra buvo sėkmingai pervežta užsakovams į Kenebunkportą JAV. Vėliau Lietuvos pranciškonų rūpesčiu ji grįžo į menininko gimtinę.

Deja, šioje kelionėje „Šv. Pranciškaus“ skulptūra buvo smarkiai apgadinta – sudužo į keturias stambias dalis ir daugel smulkesnių, jos buvo subraižytos, padengtos klijavimo medžiagomis.

Laimei, 2020-ųjų metų rugsėjį Pranciškonų gimnazijos direktoriaus Alvydo Virbalio OFM ir kraštiečio, taip pat Pranciškonų gimnazijos alumno Romualdo Beniušio rūpesčiu šis meno kūrinys buvo pervežtas į VDA, kur jį restauruoti ėmėsi  magistrantės pirmakursės Raimonda Žukauskaitė ir Erika Vilkinytė.

Darbui vadovavo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. Jos ilgai triūsė, kol nuvalė skulptūros dalių paviršių, pašalino dervą, sutvirtino birų akmens paviršių, suklijavo skulptūrą bei padengė apsaugine danga. Alebastrinis „Šv. Pranciškus“ ir vėl žavi meno žinovus, tikinčiuosius – visus, radusius progą juo pasigrožėti.

Šiandien  skulptoriaus modernisto A. Mončio „Šv. Pranciškus“ dovanoja gilių apmąstymo akimirkų gimnazijos mokiniams ir darbuotojams. Tikimasi, jog sušvelnėjus pandeminei situacijai skulptūrą galės išvysti visi norintieji, mat ji – pati tikriausia skulptoriaus, restauratorių ir visų kitų, prisidėjusių prie šio šedevro atsiradimo ir restauracijos, meilės apraiška neretai antruoju Kristumi vadinamam Šv. Pranciškui ir, žinoma, Kūrėjui.

Guoda Mėčiūtė, Pranciškonų gimnazijos trečiokė gimnazistė

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder