„Pačioje pradžioje norėjosi jūros iškarpos – iškirpti ir pernešti ją ant sienos. Įmanoma, bet tiesiogiai perteikti nelabai įdomu“, – apie kūrybinio proceso pradžią kalbėjo A. Grašys. Pasak menininko, ilgiausiai jis užtruko būtent ieškodamas gijos, kurią apmąstys savo darbu.
Įdomiai atrodė ir galimybė savaip interpretuoti šių metų festivalio šūkį „Savo sode auginsime dagius“, rasti jame galimybę naujoms reikšmėms. Lygiai taip pat įdomu atrodė susitelkti į su Klaipėda siejamą ar net su ja tapatinamą jūros stichiją. Šias dvi gaires jam siūlė festivalyje viešėti pasikvietęs teatras.
„Manau, kad mene turėti kažkokius apribojimus gerai, jei turi absoliučią laisvę – tuomet pats turi susigalvoti apribojimus, kitaip prasidės kūrybinis paralyžius. Tad šiuo atveju, teatro siūlytos temos sutaupė laiko, nereikėjo blaškytis, o turėti svarstymai išsisprendė nuvykus į Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutą ir pabendravus su jo mokslininkais, po šio susitikimo buvo aišku, kad liksiu ties bangomis“, – pasakojo menininkas.
Jam tai – ne pirmas kartas, kuomet kūryba susitinka su mokslu. A. Grašys minėjo, kad ir studijų metu dažnai atsiremdavo į mokslinius terminus, koncepcijas.
Šiuo atveju ypatinga ir išskirtinė buvo paties susitikimo su mokslu forma – ne per tekstus, bet gyva, vykstanti dialogo forma. Iš šio susitikimo atėjo ne tik galutinis apsisprendimas į teatrą atnešti jūrą, bet ir kūrinio pavadinimas, „Balksvės“, įvardijantis baltas bangų keteras.
Teatre atsidūrusi jūra – popierinė. A. Grašys minėjo, kad jį visada domino popierius ir jo galimybės, ieškodamas tinkamiausios raiškos bangoms, jis jį lankstė, plėšė, pjaustė peiliuku, kol pradėjo išgauti pasišiaušusias, tempiant besibanguojančias formas, bet galutinis sprendimas atėjo iš pramonės pasaulio, „kai atkreipiau dėmesį į korinį pakavimo popierių, jis pasirodė geriausias sprendimas, ne tik labai lankstus, bet ir priminė tinklus ar žuvies odą“, – apie papildomas reikšmes kėlusią ir itin estetišką medžiagą sakė menininkas.
Vienas iš įdomiausių „Balksvių“ atsiradimo aspektų – kūrinio santarvė su Klaipėdos dramos teatro erdvėmis. Anot A. Grašio, itin įvairus, skirtingus stilius ir laikmečius talpinantis teatro interjeras reikalavo atidumo, „pagrindinė potenciali kliūtis buvo spalva – teatro aplinka labai aktyvi, turi savo charakteristiką, nuomonę.
Galėjau padaryti kažką ryškiai raudonos ar oranžinės spalvos, bet erdvėje tai galėjo atrodyti kaip apendicitas. Būtų buvęs jausmas, kad įsiterpė kažkas, kas nepriklauso šiai vietai. Taigi susidūriau su labai reiklia erdve, bet labai džiaugiuosi, kad pavyko rasti spalvą, susidraugaujančią su pastatu. Kuri atrodo taip, lyg turėtų čia būti ir netrukdo teatro aplinkai“.
Ant 15 metrų ilgio popieriaus lakštų jūros paviršių A. Grašys kūrė pačiame teatre. Tai dar vienas iš „Balksvių“ atlikimo specifinių momentų – menininkas menkiausias detales turėjo apmąstyti iš anksto, o patį kūrinį dėlioti greitai ir preciziškai, tuo pat metu aplink vykstant teatro kasdieniam gyvenimui.
„Tai unikali patirtis, džiaugiuosi ją turėjęs – dirbti, kurti vidury vienos svarbiausių teatro erdvių. Galbūt savo asmeninėje kūrybinėje erdvėje jausčiausi jaukiau, bet šiuo atveju per emocinę prizmę atėjo ir kažkas iš pačios aplinkos“, – apibūdino A. Grašys.
Ant grindų ištiestus lapus apgyvendinus bangomis prasidėjo bene sudėtingiausias etapas – „Balksvių“ pakabinimas. Menininkas pripažino, kad būtent šis etapas jam buvo didžiausias galvosūkis – jis gavo ne vieną patarimą kūrinį pjaustyti, skaidyti į smulkesnes dalis, bet buvo įsitikinęs, kad toks efektingas jis bus tik išlaikius vientisumą. Tą ir pavyko padaryti visą ilgą „Balksvių“ kūną keliant labai lėtai ir laipsniškai.
Numatyta, kad „Balksvės“ teatre viešės festivalio „TheATRIUM“ metu. Vėliau šis didelio mastelio kūrinys išnyks kaip nebuvęs, „man patinka efemerinis menas. Kūryboje svarbiau pati saviraiška – padarai ir paleidi, paleidi dalį savęs. Nesu prisirišęs prie darbų. Jei „Balksvės“ pasiliks teatre ilgau – labai smagu.
Jei nepasiliks – irgi smagu. Smagu vien tai, kad buvau čia, kad kūrinį matė festivalio lankytojai, kad žmonės žiūrėdami į jį leido sau interpretuoti, spėliojo faktūros reikšmę ir t. t. Pasidalinau dalimi savęs, jei kažkam tai bus įdomu – džiaugiuosi“, – apie laikinumo grožį kalbėjo A. Grašys.
Šių metų „TheATRIUM“ svečiu tapęs A. Grašys baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, po jos – Vilniaus dailės akademiją (2021–2025 m. menų bakalauro programa, metalo meno ir juvelyrikos specializacija). Nuo 2022 m. dalyvauja įvairiose grupinėse parodose. Kartu su bendražygiais puoselėja „Animist“ juvelyrikos studiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą