Baltijos jūros žuvų ir moliuskų tyrimas: gyvsidabrio norma kai kur viršyta keturgubai

Tyrimų duomenys rodo, kad didžiausios jo koncentracijos nustatomos žuvyse, ypač dugno bestuburiais mintančiose upinėse plekšnėse. 

Gyvsidabris – toksiškiausias iš sunkiųjų metalų, pasižymintis stipriomis akumuliacinėmis savybėmis, kaupiasi gyvuosiuose organizmuose, gali sukelti nervų sistemos pažeidimus.

Tyrimų rezultatai moliuskuose parodė, kad geros aplinkos būklės vertė – 0,02 mg/kg drėgno svorio nebuvo viršyta. Baltijos jūroje teritoriniuose vandenyse prie sienos su Latvija ties Būtingės terminalu (midijos) ir priekrantėje ties Nida, 1 jūrmylės atstumu nuo kranto (makomos) koncentracijos buvo panašios ir atitinkamai siekė 0,014 ir 0,016 mg/kg drėgno svorio. Kuršių mariose dreisenose ties Vente koncentracijos buvo dar mažesnės (0,007 mg/kg drėgno svorio). 

Tuo tarpu žuvyse nustatytos didesnės gyvsidabrio vertės. Menkėje, pagautoje ties Šventosios upe (B-1) ir Klaipėdos uoste iškasto grunto gramzdinimo jūroje rajone (artimajame dampingo rajone, stotis S-3), gyvsidabrio koncentracijos 2 kartus viršijo gerą aplinkos būklę ir siekė 0,05 mg/kg drėgno svorio.

Upinėje plekšnėje ties Šventosios upe koncentracija buvo didžiausia – viršijo 4 kartus ir siekė 0,085 mg/kg drėgno svorio. Tuo tarpu strimelėje koncentracija buvo mažiausia – 0,03 mg/kg drėgno svorio, nors taip pat viršijo geros aplinkos būklės vertę. 

Žuvyse, kaip maiste, didžiausia leistina gyvsidabrio koncentracija yra 0,5 mg/kg.

Daugiamečiai tyrimai (2010–2019 m.) rodo, kad  gyvsidabrio koncentracijos Baltijos jūros žuvų (upinėje plekšnėje, strimelėje ir menkėje) raumenyse nemažėjo ir dažniausiai viršijo geros aplinkos būklės vertę biotai.

Helsinkio komisijos  atliktame vertinime (2018) beveik visa Baltijos jūra, išskyrus Arkonos baseiną, nesiekė geros būklės dėl aukštų gyvsidabrio biotoje koncentracijų.

Daugiau infomacijos apie gyvsidabrį rasite čia.