Feministės gąsdina net politikus

Nuolatinis kalimas į galvą, kad visuomenei reikia atsikratyti lyčių stereotipų, panašu, veikia. Net politikai prisipažįsta jau prisibijantys moteriai pasakyti komplimentą, kad nebūtų netinkamai suprasti. Apie tai neseniai prisipažino Seimo narys Aurelijus Veryga, savo socialinio tinklo anketoje pasidalinęs viename portale publikuotu straipsniu apie feministę homoseksualę, kuri nustojo skustis plaukelius ir dažytis, nes kol tai darė, jautėsi kaip sekso objektas.

A.Veryga pasidalijo savo įžvalgomis apie tai: „Šitas pasaulis, arba tai, kas jame vyksta, mane vis labiau stebina ir nebūtinai pačia geriausia prasme. Visiškai neseniai rašiau apie išgirstą radijo pokalbį, kuriame buvo narstoma „problema", kad inovacijas kuria baltaodžiai vyrai.

Aišku, daug geriau juk būtų, kad jų iš viso niekas nekurtų. Tai tada būtume labai lygūs - „urviniai".

Dabar už akių užkliuvo šitas straipsnelis. Paskaičiau ir vėl pasijutau kažkaip nemaloniai „atsilikęs" nuo gyvenimo. Gink Dieve, nenoriu priekaištauti kalbintai pašnekovei, kuri turi savo požiūrį į savo išvaizdą, aprangą ir pan. Tačiau man nesuprantamas bandymas savo seksualinę orientaciją sieti su netinkamu vyrų ar kitų visuomenės narių elgesiu.

Po tokių pasisakymų man darosi nejauku ir nebeaišku, kaip elgtis šitame vis keistesniame pasaulyje. Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau pradedu bijoti pasakyti ką nors malonaus ar pagiriančio moteriai, kad tai nebūtų traktuota kaip priekabiavimas.

Kaip suprantu, kalbintos pašnekovės, prisistatančios feministe, požiūriu tai būtų moters traktavimas kaip sekso objekto.

Keista interpretacija, nors tikrai nenoriu pasakyti, kad kaip nors turi būti toleruojamas priekabiavimas. Bet, kaip suprasti, kur yra ta riba, kurią peržengus - gali būti ne taip suprastas? Kai kuriose šalyse jau gali sulaukti atviro pykčio atidaręs duris ir į priekį praleidęs moterį.

Be jokios abejonės, kiekviena moteris ar vyras turi teisę nuspręsti, kokio ilgio plaukais, ar iš viso be plaukų, nori vaikščioti, kokiais rūbais rengtis.

Bet šito pokalbio interpretacijos mane pribloškė. Kažkaip keista, kad dabar vaikščiojimas su tokia šukuosena ir tokiais rūbais, kad nebūtų galima suprasti, kokios lyties žmogų matai prieš save, yra laikoma feminizmo atributu.

Mes kažkaip labai greitai pamiršom, kad dar visai neseniai Lietuvos, ir, matyt, ne tik Lietuvos, kaime ryškiau apsirengusią ar pasidažiusią moterį buvo įprasta sieti su laisvu elgesiu. Daug dešimtmečių užtruko, kol tai pasikeitė, ir dabar iššaukiantys rūbai ar makiažas, netinkantys prie konteksto ar situacijos, dažniausiai laikoma blogo skonio, o ne laisvo elgesio, iliustracija. Iš straipsnio galima suprasti, kad moterys vėl turėtų grįžti į tuos laikus, kuomet jų apranga ar išvaizda turėjo niekam nesukelti jokio jausmų.

Beje, nebūtume originalūs. Yra nemažai vietų pasaulyje, kur moterys privalo dengti plaukus, veidus, rengtis laisvais rūbais, kad nesukeltų niekam jokių pašalinių minčių ar potraukių. Tik, abejoju, ar ten kas nors tai vadina feminizmu.

Archyvų nuotr.

Suprantu, kad vis labiau laisvėjančioje ir labiau apie teises, nei pareigas, kalbėti linkusioje visuomenėje turi egzistuoti mechanizmai, apsaugantys moteris nuo testosterono antplūdžio ar kitų per skrandį, nosį ar veną patekusių medžiagų sujauktų smegenų vyriškos lyties šeimininkų. Tačiau ar visi ir visada jie tokie?

Vyrų ir moterų santykiai - sudėtingas ir subtilus dalykas. Bet kuris seksualinės sveikatos specialistas jums pasakys, kiek kančių patiria žmonės, negalėdami susikurti kokybiškų santykių, kuriuose labai svarbų vaidmenį atlieka ir seksualinis potraukis, kokybiškas seksualinis gyvenimas.

Neretai dėl to subyra ir šeimos. Tokie bandymai paneigti žmogiškąją prigimtį, paneigti seksualumą, dirbtinai jį naikinti, man yra nesuprantami.

Taip, labai daug tiesos tame pasakyme, kad vyrai myli akimis. Na, gal meile tą vadinti būtų per skambu, bet vaizdas vyrą tikrai traukia labiau nei žodis, kurį neretam būna sunku suprasti, nes akys būna užėmusios smegenų „procesorių".

Jei nedarome prielaidos, kad ateityje šeimų kurti nebereikės ir bus galima išsiversti be romantiško susižavėjimo, flirto, galinčio pereiti į daug stabilesnius ir brandesnius santykius, seksualinio gyvenimo, kurio natūralia pasekme dažniausiai tampa vaikų atkeliavimas į šį pasaulį, tai nesuprantu, kam reikia tokio „feminizmo". Bet kur čia man, vyrui, suprasti tokius subtilius dalykus.

O gal viskas paprasčiau, nei aš galvoju. Gal tikslas ir yra aprengti visus beformiais unisex rūbais, nuskusti plikai iki kaklo, nes būtent taip lengviausia maskuoti skirtumus, bausti už kiekvieną bent kiek dviprasmiškesnį žvilgsnį ar žodį.

O kai jau vyrai galutinai susipras, kad savo flirtą ar komplimentus gali pasilikti sau ar savo virtualioms draugėms, kurios dėl nieko nepriekaištauja, bus galima konstatuoti, kad gyvename tobulame pasaulyje.

Beje, ten net biologiškai vyrų neprireiktų. Jau ir dabar galima būtų be jų išsisukti. Klonavimą stabdo tik etiniai sumetimai. Dirbtinis apvaisinimas jau nėra jokia inovacija, o ir sudėtingų santykių problemų su medicinos personalu spręsti nereikėtų.

Archyvų nuotr.

Surogatinė motinystė, lytinių ląstelių bankai, kur iš katalogo galėsi pasirinkti, kas taps DNR nešėju tavo atžalai. Tobulybė jau ne už kalnų. Matyt esu beviltiškai senamadiškas ir atsilikęs. Tikiuosi, kad tos „tobulybės" nesulauksiu."

Feministės gąsdina net politikus. EPA-Eltos nuotr.

Sidebar placeholder